Kultinis režisierius nesiekia šokiruoti

SVEČIŲ KAMBARYS

Kultinis režisierius nesiekia šokiruoti

Rita BOČIULYTĖ

Penktadienį Klaipėdos dramos teatras išleidžia premjerinį spektaklį „Šaltas vaikas“ – Nacionalinės premijos laureato, vilniečio teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo „blickrygą“, t.y. žaibiškai pastatytą spektaklį, pagal Lietuvoje jau gerai žinomo vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesę „Das kalte Kind“. Jo ankstesnes šeimynines dramas – „Ugnies veidą“ bei „Parazitus“ – režisierius sostinėje pristatė prieš kelerius metus.

O.Koršunovas klaipėdiečiams neatsitiktinai pasiūlė naują ir, jo žodžiais tariant, geriausią šio autoriaus pjesę. Pasak režisieriaus, ji įvairialypė ir gali būti įvairiai traktuojama – apima „naujosios bangos“ socialinį aktualumą, aštrumą ir kartu turi daugiau komedijos, absurdo elementų. Kadangi režisierius siekia natūralistinio vaizdo, „Šalto vaiko“ personažai bus aprengti drabužiais iš geriausių parduotuvių, kuriose apsiperka teatro publika. Spektaklio scenografiją šiuosyk pasiūlė pats režisierius. Tai bus steriliai balta, apklijuota „Dvarčionių keramikos“ plytelėmis Jos Didenybė Vonia. Šventų švenčiausioji vieta, t.y. vonios kambarys, sumontuotas iš hiperrealistinės, daugiau nei tris tonas sveriančios konstrukcijos.

„Šalto vaiko“ pastatymas kainuos daugiau kaip 140 tūkstančių litų. Klaipėdos dramos teatrui tai neregėtai didelė suma, bet tikimasi, kad „tikslas pateisins priemones“.

Net dvejus metus uostamiesčio teatras vedė derybas su žymiuoju režisieriumi. Kaip tvirtina pats O. Koršunovas, jis mielai statytų spektaklius ir kituose Lietuvos teatruose, visi siūlo, bet rimtai nekviečia. O klaipėdiečiai jį kalbino rimtai, atkakliai ir prisikalbino. Ir štai esame ant premjeros slenksčio. Į ją iš Berlyno žada atvykti pjesės autorius, taip pat visas būrys teatro kritikų iš Vilniaus.

Premjeros išvakarėse su Oskaru Koršunovu kalbėjomės apie efemerišką teatro meną ir būsimą spektaklį, iš kavos tirščių būrėme jo ir Klaipėdos dramos teatro ateitį.

– Jūs statote spektaklius užsienyje ir savame teatre, su jais daug keliaujate po Europą. Įdomu, kaip šiame kontekste Jums atrodo Lietuvos teatras? Ar tiesa, kad jis turi kažkokią ypatingą aurą?

– Nesu koks parapsichologas ir aurų nematau (juokiasi). O jeigu rimtai… Viena vertus, Lietuvos teatras yra garsus ir žinomas Europoje, ten gerai apie jį kalbama, rašoma, mūsų režisieriai kviečiami statyti spektaklius užsienyje, lietuviški spektakliai skina laurus prestižiniuose Europos festivaliuose. Bet iš tikrųjų pats teatrinis procesas pas mus subyrėjęs. Repertuariniai teatrai labai silpni, jie nebeatlieka savo funkcijų. Ir repertuarai chaotiški, ir teatrų viduje – chaosas. Kaip vienas lenkų režisierius gal ir teisingai pastebėjo, Lietuvoje teatras – lyg piramidė be pamato. Ryškių reiškinių ir gerų spektaklių yra, bet pats teatrinis procesas – labai silpnas ir kasmet vis silpnėja. Pasakyčiau, kad finansavimas nepasikeitęs. Nevalstybiniai teatrai gyvena labai sudėtingai. Tam, kad jie išgyventų, reikia be galo daug dirbti. Mano teatras irgi yra nevalstybinis ir nedotuojamas. Kažkokia beprotystė, – reikia statyti daug spektaklių, daug važinėti, daug gastroliuoti, nuolat dirbti, ir negali padaryti jokios klaidos. Tiesiog tokia situacija, – jeigu spektaklio nepriims žiūrovai, nebus įmanoma jį rodyti. Nuo tarybinių laikų iš principo nepasikeitė jokia politika teatro srityje. To pasekmės – akivaizdžios: valstybiniai teatrai – nefunkcionalūs. Jie vis labiau panašūs į prieglaudas, o ne funkcionuojančius kultūros objektus.

Kad ir Vilniuje, man atrodo, nebėra kolektyvinių teatrų. Visi išsidraskę, teatruose nėra kolektyvų ir ryškių jų vadovų. Galbūt aktoriams sostinėje tų pagundų daugiau – ir vienur dirbti, ir kitur… O čia, Klaipėdoje, pajutau, kad yra teatras. Yra kolektyvas. O tai teatrui gerai. Be to, tai vienas iš tų nedaugelio šalies valstybinių teatrų, kurie rodo iniciatyvą. Manau, jei yra pastangos, bus ir rezultatai. Pastaruoju metu ir Vilniaus Jaunimo teatre jaučiamas sujudimas…

– Jūs kaip režisierius, turintis savo teatrą, ar esate laisvas?

– Todėl ir turiu savo teatrą, kad būčiau laisvas. Kita vertus, atsiranda daug dalykų, kurie pradeda varžyti. Per penkerius mūsų teatro gyvavimo metus sukūrėme savo repertuarą ir veikiame kaip repertuarinis teatras. Beje, tik mes ir Keistuolių teatras taip dirbame. Bet jie turi savo sceną, o mes ne. Todėl, nors ir turime penkiolika spektaklių, negalime tiek parodyti, kiek surinktume žiūrovų. Nacionaliniame dramos teatre mus įsileidžia keturias dienas per mėnesį. Mes Vilniuje gastroliuojame lygiai taip pat, kaip ir Klaipėdoje. Ir tai jau ima varžyti. Ne finansiškai, o kūrybiškai. Sukūriau teatrą, kad galėčiau nuolat repetuoti, statyti, keisti esamus spektaklius. Bet neberandu galimybės. Galvoju, ką reikės daryti toliau…

– O mes čia svarstome, kas nutiko, kad A.Cholinos, Jūsų ir kiti teatrai vis dažniau pradėjo pas mus atvežti savo naujausius, netgi premjerinius spektaklius? Anksčiau to nebūdavo…

– Viena iš priežasčių – ta, kaip minėjau. Mes galėtume kad ir dešimt premjerų parodyti Vilniuje ir surinktume publiką, bet neturime tokios galimybės. Be to, mes ieškom žiūrovo, jaučiam, kad jis ateis, – ir atvažiuojam. O šiemet teatro penkmečio proga surengėm turą po Lietuvą.

Mus kviečia ir mes nuolat važiuojam į didžiausius Europos festivalius. Tuose elitiniuose festivaliuose dažniausiai pristatomos tokios trupės, kurios tik po juos ir važinėja. Tokios festivalinės trupės… Kitaip tariant, teatras – teatralams. Mūsų teatras nenori tokiu tapti. Norime būti visokie ir visiems.

– Plačiai kalbama, kad Oskaro Koršunovo spektakliai yra šokiruojantys, intriguojantys. Kaip Jūs pats tai vertinate?

– Norėčiau pabrėžti, kad niekada nenorėjau specialiai šokiruoti ir tuo šokiravimu kažką pasiekti. Taip galima būtų pasakyti ir apie naujausią šiuolaikinę dramaturgiją. Dėl to paties dažnai priekaištaujama ir Sarai Kein, ir Mariui von Mayenburgui. Iš tikrųjų stengiamasi ne šokiruoti, o atvirai kalbėti apie tai, su kuo mums dažnai gyvenime tenka susidurti. Kalbėti atvirai, nuoširdžiai, kartais gal šmaikščiai. Iš tikrųjų yra daug ko gyvenime, kas mums yra labai svarbu, bet vardan taisyklių, normų, vadinamojo padorumo apie tai mes dažniausiai nekalbame su kitais; nutylime, slepiame tuos dalykus, kurie daug ką lemia mūsų gyvenime, buityje, bendravime. Tokia tarsi mūsų užribio, tylėjimo zona. Kad ir tas pats tualetas – vieta, kuri neišvengiama ir būtina, nors daugelis apsimeta, kad būtent jie į tualetą tarsi ir nevaikšto…

– Galbūt buvo dalykų, kurie statant spektaklį Klaipėdoje Jus patį nustebino ar šokiravo?

– Ir Klaipėdos dramos teatre statydami Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“, stengiamės ne šokiruoti, o atviriau kalbėti. Man smagu, jog aktoriai tai suvokia ir negalvoja, kad jie dalyvauja kažkokiame šokiravimo šou. Jie, man atrodo, mąsto ir sugeba žmogiškai pateikti tuos dalykus, kurie ir yra žmogiški. Jie tam suranda ir poteksčių, ir publikai daug atpažįstamų dalykų. Taigi čia, ko gero, kalbame apie humaniškumą, o ne kažkokį brutalumą, skandalingumą ar šokiravimą. Mane labai maloniai nustebino aktorių labai gilus suvokimas, kurį, manau, pamatys ir žiūrovas. Vis dėlto tai juntama iš vaidybos, intonacijų.

– Nors turite savitą režisūrinį braižą ir jis Jūsų spektakliuose atpažįstamas, gal šiame bus tokio Koršunovo, kurio dar nepažįstame?

– Gal ir bus… Mano spektakliai, kaip man pačiam atrodo, iš tikrųjų gana skirtingi – ir stilistiškai, ir dramaturgijos pasirinkimo prasme. Aš statau ir šiuolaikines pjeses, ir nemažai klasikos. Viską lemia spektaklio „medžiaga“, dramaturgija. Kitaip tariant, turinys apsprendžia formą. Kaip sakė žymus šiuolaikinis norvegų dramaturgas Janas Fosė, tai, ką kiti suvokia kaip turinį, menininkas supranta kaip tam tikrą formą. Iš tikrųjų labai svarbu teatre rasti tam tikrą išraišką tam, apie ką yra kalbama, kas norima pasakyti.

Šis spektaklis gerokai skirsis nuo kitų mano spektaklių. Nes pati pjesė parašyta netradiciškai. Ir aktorių situacija scenoje – netradicinė. Jie tarsi tampa pasakotojais apie tai, kas jau įvyko. Bet jie patys – ir tos istorijos suvokėjai. Kaip kartais būna, bepasakojant pradedama tarsi iš naujo išgyventi tai, kas buvo. Tokia patirtis – nauja ir aktoriams, ir man pačiam. Publikai matyti tokią teatro kalbą irgi, manau, bus nauja patirtis. Čia mes atidarom teatre vadinamąją ketvirtą sieną. Šioje pjesėje dažnai apeliuojama į žiūrovus ir reikalaujama jų vertinimo. Ir tai, žinoma, diktuoja visai kitokius režisūrinius, scenografinius, aktorinius ir kitus sprendimus.

– Pastebėjome, kad turite itin išlavintą dramaturginį skonį. Kaip atrandate tas mūsų gyvenimo aktualijas atliepiančias pjeses?

– Tam dalykui kaip ir neturiu rimtų pagalbininkų. Tarkim, Vokietijoje į dramaturgiją žiūrima labai rimtai, o pjesių paieškomis užsiima ne režisieriai. Dramaturgais mes vadiname žmones, kurie rašo pjeses. Vokietijos teatruose dramaturgai yra tie žmonės, kurie ne tik patys rašo, bet ir perskaito be galo daug visokių pjesių. Galima sakyti, jie ir lemia teatrų repertuarus. Jie netgi sukuria tam tikrą diskusijos, kurią teatras nori siūlyti žiūrovui, strategiją, formuoja teatro politiką.

Man gal daugiau padeda tai, kad pastaruosius penkerius metus esu įsitraukęs į nuolatinį teatriniame procesą. Mūsų teatras dažnai važiuoja į festivalius, susitinkam su daugeliu menininkų, vyksta pokalbiai su dramaturgais, patys nemažai pamatom. Daugelį dramaturgų pažįstu pats. Sakykim, mudu su Mayenburgu jau gana seniai bendraujam, susirašinėjam, kalbamės ir diskutuojam. Beje, jis man pirmam 2001-aisiais pasiūlė surengti pirmąjį „Šalto vaiko“ parodymą Berlyne. Tuomet pjesė buvo ką tik parašyta, Berlyno Šaubiunės teatre padarėm spektaklio eskizą.

– Ar nenutiks, kaip, tarkim, su „Tautkrūša“ – buvo tikėtasi, kad spektaklis „transliuos“ į publiką, bet taip neįvyko. Kaip apsidraudžiate nuo tokių netikėtumų?

– Ko gero, tai ir yra pagrindinis režisieriaus bei aktorių uždavinys – nujausti, prognozuoti, kaip tai bus žiūrovo suvokiama. Šiaip jau įdomus dalykas… Nes teatre suvokėjas – ne vienas žmogus ir ne vienas žiūrovas. Tai yra žmonių grupė. O žmonės, esantys grupėje, savotiškame kolektyve, reaguoja ir girdi vieni kitų reakcijas, tai veikia. Jie gali save ir padrąsinti, ir koreguoti. Atskirai kiekvienas iš mūsų būtų gal ir atviresnis, jautresnis kaip suvokėjas. O čia pradeda veikti daug tokių principų, kurie neišvengiamai egzistuoja kaip taisyklės, dogmos žmonių kolektyve. Suvokimas, kalbėjimas, gebėjimas perduoti teatro kalbą ir raišką – svarbiausi dalykai.

Apskritai viena didžiausių problemų mene – ką menininkas nori pasakyti ir kaip jis yra suvokiamas. Idealu, kai tiedu dalykai sutampa. Taip, deja, būna nedažnai, o teatre tai yra skausmingiausiai išgyvenamas dalykas. Nes suvokimą gali koreguoti daugelis dalykų – politiniai, mados, nuotaikos… Tiesiog tądien gali blogai „eiti“ spektaklis. Kituose menuose laikas lyg ir išsprendžia tą dilemą, – jeigu yra vertingas tapybos, skulptūros ar literatūros kūrinys, savo adresatą jis gali surasti po dešimties ir trisdešimties metų, o kiti – po šimto ir dar daugiau. Pavyzdžiui, buvo tam tikras laikas, kai tas pats Šekspyras buvo nevertinamas. Klasicizmo laikotarpiu Rosinis ir Moljeras jį pateikdavo kaip blogo skonio ir blogos dramaturgijos pavyzdį. Romantizmo epochoje Šekspyras ne šiaip buvo reabilituotas, o tapo tuo, kuo yra ir dabar. O teatras suvokiamas „čia ir dabar“. Jis negali būti permąstytas, save reabilituoti po metų kitų. Čia yra santykiai tarp žmonių. Jeigu neįvyko kontaktas tarp žmonių, tai neįvyko.

Tokia problema egzistuoja. Tuo kontaktu, kuris yra su žiūrovais, – visi mano spektakliai lankomi ir Lietuvoje, ir užsienyje, – esu patenkintas. Bet kritikos komentarais, vertinimais – toli gražu ne visada. Ir ne visuomet, manau, atspėjama arba norima atspėti, apie ką ten buvo kalba. Galbūt tai buvo vienas iš svarbiausių mano motyvų statyti „Meistrą ir Margaritą“ pagal M. Bulgakovo romaną, nes būtent čia labiausiai užaštrinta ta dilema, su kuria gali susidurti menininkas.

– Ar esate tikras, kad mūsų publika supras, priims Jūsų „Šaltą vaiką“? Vis dėlto šis spektaklis – tai nauja „kalba“, kurios Klaipėdos dramos teatre dar nebuvo…

– Niekada negali būti tuo tikras. Tai gana sudėtinga pjesė. Ir vaidinti ją nėra paprasta. Tiesą pasakius, šiam spektakliui surinkti aktorių komandą Vilniuje man būtų gana sudėtinga. Man atrodo, Vilniuje nėra teatro, turinčio tokį susiformavusį aktorių kolektyvą, kuriame žmonės taip gerai supranta vieni kitus. Vilniuje galbūt žymiai didesnės galimybės surinkti grupę, iš įvairių teatrų pakviečiant po vieną kitą. Paprastai taip ir darau.

Kalbant apie sėkmę ir nesėkmę… Šiame spektaklyje, manyčiau, yra daug faktorių, kurie gali lemti nepaprastą įvykį ir to spektaklio nevienadieniškumą. Vienas iš tokių faktorių – tie patys aktoriai, jų vaidyba.

– Ar Jums svarbus ansambliškumas?

– Labai. Pastaruoju metu man vienas svarbiausių dalykų yra aktoriaus mąstymas, jo pasaulėjauta, susikalbėjimas su juo. Jis turi būti menininkas, asmenybė. Nes jis yra tas mediumas, per kurį „eina“ visa mintis – dramaturgo, režisieriaus, taip pat žiūrovo suvokimas ir tikėjimas arba netikėjimas tuo žmogum. Kuo toliau, tuo labiau man tampa svarbus aktorius scenoje.

– O forma?

– Iš to ir sukuriama forma. Tai ir yra tas turinys, kurį geras aktorius paverčia forma.

– Įdomu, kokie tolimesni Jūsų keliai, kai baigsite statyti spektaklį Klaipėdoje? Ar jie dar kada nors atves Jus į šį teatrą?

– Daug priklausys nuo spektaklio sėkmės. Tikiuosi, kad mes dar susitiksim. Su teatru ir aktoriais apie tai po truputį jau kalbamės. Tai, kaip teatras dabar veikia ir kaip jis stengiasi formuoti savo repertuarą, nuteikia optimistiškai. Labai gali būti, kad čia padirbėti norės atvažiuoti ir kiti režisieriai. Bet tai priklauso nuo intencijų, kurias žmonės šiame teatre ir šiame mieste brandina.

O aš netrukus po spektaklio premjeros Klaipėdoje ilgam išvyksiu su savo teatru į Prancūziją. Mūsų laukia didžiulis turnė su spektakliu „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Bet dabar labiausiai rūpi šitas – mūsų „Šaltas vaikas“…

– Nekantriai laukiame premjeros. Kaip sakoma, belieka palinkėt…

– Palaukit! Čia kaip žvejyboj, – geriau sėkmės nelinkėt (juokiasi)…

by admin