Kultūros fabrikai Europoje – mada ar būtinybė?

NAUJI VĖJAI

Kultūros fabrikai Europoje – mada ar būtinybė?

Jolita KRANIAUSKAITĖ

Praėjusio amžiaus aštuntasis dešimtmetis pasižymėjo naujų technologijų plėtra ir pramonės sektoriaus transformacija. Priemiesčiuose statomos modernios, kompaktiškos, automatizuotos gamyklos, o seni fabrikų pastatai, dažniausiai įsikūrę miestų centruose, paliekami likimo valiai. Ši tendencija Europoje pagimdė ir naują fenomeną – kultūros ir meno fabrikus. Buvusios gamybinės patalpos virsta naujomis įdomiomis erdvėmis moderniems meniniams projektams ir netradicinei kultūrinei veiklai.

Ieškojo naujų erdvių

Meno fabrikų arba kitaip vadinamų artfactory idėja gimė Beneliukso šalyse. Per porą dešimtmečių ji išplito po visą pasaulį. Dabar priskaičiuojama per 200 buvusių industrinių pastatų, tapusių moderniais meno centrais. Asfalto gamykla Barselonoje, aukso kalykla Ženevoje, šokolado fabrikas Londone, tabako – Marselyje, sardinių gamykla Bergene (Norvegija), linų kombinatas Eindhovene (Olandija), skerdykla Brėmene (Vokietija) – tai tik keletas tokios transformacijos pavyzdžių.

Pramonės modernizavimas nebuvo vienintelė priežastis atsirasti tokiems kultūros centrams. Menas, išaugęs iš tradicinių raiškos formų, ieškojo ne tik naujų galimybių, bet ir naujų erdvių. Informacinių technologijų raida ir skaitmeninių menų atsiradimas nebetilpo tradicinėse parodų salėse, o modernūs, kelias meno rūšis jungiantys performansai – klasikinėse teatrų scenose.

Sunku pasakyti, kam pirmajam šovė į galvą industrines patalpas panaudoti meno reikmėms, bet dar 1983 metais tokių vietų Europoje buvo pakankamai daug. Atsirado poreikis sukurti tarptautinę organizaciją, kuri galėtų dalintis patirtimi šiuo klausimu. Taip atsirado “Trans- EuropeHalles“ – organizacija, jungianti Europos multifunkcinius, tarpdisciplininius kultūros centrus, įsikūrusius apleistuose gamybiniuose ar komerciniuose pastatuose. Tai labai skirtingos organizacijos, tačiau jas jungia bendra dvasia: noras ieškoti naujų talentų, padėti jauniems menininkams ir remti inovacinius kultūrinius projektus.

Cukrus, pienas ir… menas

Norintiems geriau įsivaizduoti, kas yra kultūros fabrikas, reiktų apsilankyti populiariame Amsterdamo “De Melkweg” klube (išvertus – “Pieno kelias”). Tai vienas pirmųjų kultūros fabrikų Europoje, įkurtas 1970 metais Olandijos sotinės centre. 1890-1930 metais šiame pastate buvo cukraus sandėlis, o 1930-1969 metais veikė pieninė.

Dabar 3200 kvadratinių metrų patalpose įsikūręs tarpdisciplininis kultūros centras, kuriame yra 90 vietų kino teatras, rodantis nekomercinius filmus, dvi salės renginiams, meno galerija, video- kambarys, repeticijų patalpos, 140 vietų teatras, audio įrašų studija, 100 vietų restoranas. Čia vyksta modernaus šokio programų pristatymai, koncertuoja pasaulinio garso muzikantai. Fotogalerijoje eksponuojamos fotografijos, atspindinčios politinį ir visuomeninį gyvenimą. Taip pat čia yra vietos videoinstaliacijoms ir naujų informacinių technologijų projektams.

Šis centras yra ir žymių festivalių organizatorius. Pavyzdžiui, jis rengia pasaulinį video festivalį. Įvairiausių renginių gausos dėka “De Melkweg” tapo viena mėgstamiausių olandų susibūrimo vietų. Nepamirštami čia ir patys mažiausi kūrėjai. Kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis centre rengiami kultūrinai projektai vaikams.

Pamokanti suomiška istorija

Kitas puikus pavyzdys – didžiulė, net 50 000 kvadratinius metrus užimanti kabelių ir laidų gamykla Helsinkyje, per dešimtmetį virtusi tikru menų ir kultūros fabriku. Jo atsiradimo istorija gali būti gera pamoka ir Klaipėdos politikams, svarstantiems, ką daryti su “Philip Morris“ miestui padovanotu Tabako fabriku.

Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Suomijoje buvo pažymėtas pasaulyje vyraujančių tendencijų: tradicinė pramonė keičiasi, gamyklos užsidaro. Helsinkio kabelių gamykla, statyta 1939-1943 metais, didžiąją savo produkcijos dalį eksportuojanti į buvusią Sovietų sąjungą, priversta keisti savo rinkas. 1989 metais “Nokia“ galutinai uždaro savo gamyklą ir persikelia į modernius pastatus. Vykstant persikėlimo procesui, į tuštėjančias patalpas įsiprašydavo menininkai, ieškantys erdvių savo dirbtuvėms. Kreida jie braižė savo “sienų“ ribas buvusiuose cechuose.

“Nokia“ galutinai išsikėlus, didžiulis gamyklos pastatas atiteko miestui. Miesto taryboje prasidėjo politikų diskusijos dėl šio paveldo ateities. Pirmiausia buvo nutarta šį pastatą renovuoti ir paversti moderniais biurais. Architektams atlikus projektavimo darbus ir apskaičiavus reikiamas lėšas, paaiškėjo, kad miestui tai kainuotų 60 milijonų eurų! Šaliai, išgyvenančiai ekonominę represiją, tai buvo per dideli pinigai. Tada buvo sumanyta pastatą parduoti turtingiems užsienio investuotojams. Bet ir tokių neatsirado.

Paraleliai politikų debatams menininkai, nelegaliai įsikūrę gamykloje, sukūrė savo asociaciją ir pradėjo intensyvią kampaniją, propaguodami kultūros fabriko idėją. Politikai turėjo savų argumentų. “Helsinkyje nėra tiek kultūros ir menininkų, kad užpildytų tokį pastatą“, – kalbėjo jie. Galų gale buvo nutarta pabandyti. Nuo 1991 metų kabelių gamykla įgijo kultūros fabriko statusą.

Klesti kūrybinė industrija

Pagrindinis centro moto – suteikti erdves ir galimybes menui, kultūrai ir kūrybinei industrijai. Dabar šiame pastate įsikūrusios 100 menininkų dirbtuvių, 60 įvairiausių su kultūra susijusių organizacijų. Tarp jų – trys radijo stotys, rokerių laikraštis ir net teisinė firma, dirbanti kultūros srityje. Fabrike veikia trys muziejai – Fotografijos, Teatro ir Viešbučių bei restoranų. Yra aštuonios galerijos, penkios parodų salės. Čia repetuoja 70 muzikos grupių ir 3 šokių kolektyvai. Tai tikras fabrikas, kuriame dirba 900 darbuotojų ir kurio metinė apyvarta sudaro net 3,5 milijonų eurų. Per metus šį centrą aplanko net 25 tūkstančiai lankytojų.

Didelė reikšmė yra teikiama fabriko restoranui. Tai tarsi savotiška svetainė, kurioje visi renkasi, bendrauja, keičiasi idėjomis. Fabriko vadovas Peka Timonenas (Pekka Timonen) teigia, kad jų centras – ne šiaip organizacija, bet gyvas organizmas, kuriame svarbus kiekvienos ląstelės darbas. Centro vadovai kiekvieną nuomininką, kas jis bebūtų – dailininkas, organizacija ar asociacija, – pažįsta asmeniškai. Jie visi – tarsi bendra šeima.

Helsinkio kultūros fabrikas – tai ne pelno siekianti organizacija, priklausanti miesto savivaldybei. Per metus gaunamas pelnas (apie vieną milijoną eurų) investuojamas į pastato renovaciją. Miesto biudžetui šis kultūros centras nieko nekainuoja ir yra nemažas darbdavys. Patenkinti ir menininkai, ir politikai.

Kadangi vienoje pastato dalyje dar yra likę keletas “Nokia“ darbuotojų butų, centro vadovai stengiasi su jais palaikyti draugiškus santykius. Šią vasarą vykstančio grandiozinio elektroninės muzikos festivalio metu gyventojams, trokštantiems tylos ir ramybės, centras nupirko ir padovanojo bilietus keltui į Taliną. Draugiška kaimynystė yra labai svarbi, – įsitikinęs kultūros fabriko vadovas.

Ištraukė paskendusią baržą

Tokia yra Helsinkio kabelių gamyklos istorija. Kokios gi perspektyvos laukia Klaipėdos tabako fabriko? Ar pasuksime Helsinkio keliu?

Kultūros fabrikai Lietuvoje – dar naujiena. Į tokių statusą pretenduoja nebent Menų spaustuvė Vilniuje, įsikūrusi buvusioje “Tiesos” spaustuvėje (ir jau radusi pirmus rėmėjus – “Vilniaus energiją”), bei Klaipėdos tabako fabrikas, kurio ateitis, tiesą sakant, dar labai miglota.

Estijoje, Latvijoje ir Kaliningrado srityje taip pat jaučiamas judėjimas ta kryptimi. Kaliningrade, buvusiose kareivinėse Rusijos kultūros ministerijos nutarimu įsikurs Modernaus meno centras. Na, o Rygoje jau galima pamatyti plaukiojantį Menų ir kultūros centrą. Du menininkai, savo iniciatyvos ir fantazijos vedami, ištraukė paskendusią baržą, per metus ją restauravo ir įkūrė plaukiojančią galeriją, pavadinę ją anglų kalba daug pasakančiu pavadinimu ”Noass”…

by admin