Kultūros istorijos puslapiai: iš Klaipėdos teatro praeities (1)
Praverkime teatro duris ir žvilgtelėkime, kokie lobiai sielai anuomet čia slypėjo. Šio meno šventovės istorijoje daugybė atvirų klausimų. Juk net neatsakysime, ar Memelio pilyje veikė teatras… Tik nuo XVIII a. pabaigos galime susipažinti su išsamesne Klaipėdos teatro biografija, vardyti jo direktorius, režisierius, aktorius, dainininkus…
Jovita Saulėnienė
Šioje publikacijoje siekiama tik kilstelti šio senojo teatro uždangą ir praskleisti dramos bei muzikos teatro istorijos puslapius – abi mūzos karaliavo po vienu stogu. Tai turiningos, įkvėptos, neretai ir neramios meno akimirkos, nugulusios į miesto kultūros spalvingą paveikslą.
Teatrinės veiklos užuomazgos
Vieni tyrinėtojai profesionaliojo teatro užuomazgas sieja su 1771 m. Rusijos imperatorės Jekaterinos II apsilankymu Klaipėdoje, kai jos garbei buvo surengta „didelė baleto su naujomis dekoracijomis ir suknelėmis“ šventė. Kiti teatro veiklos pradžią nurodo 1775 m., treti – 1780 m. Kaip ten bebūtų, jau 1796 m. pasirodė „Teatro kalendorius“ („Theater Kalender“).
Teatro atsiradimą lėmė miesto pirkliai, kurie, Heinricho A.Kurschato žodžiais, „ne tik nevengė mokėti nemažų pinigų už spektaklių bilietus, bet ir buvo pasirengę aukoti didesnes sumas, pvz., išpirkti teatro akcijas. Netrūko mecenatų, giliai griebusių į nuosavą kišenę, kad tik palaikytų teatro gyvastį“. 1803 m. ėjusio konsulo pa-reigas Prūsijoje pirklio Christianno Wilhelmo Wachseno rūpesčiu senajame sandėlyje prie Danės atsidarė „Pasirodymų namai“. Nors buvo ankštos ir nekūrenamos patalpos, tačiau teatras sutraukdavo nemažai žiūrovų. Tiesa, tų laikų „publika nepriimdavo beatodairiškai visko, kas jiems buvo pateikiama“. Nesitaikstyta ir su nepalankiomis vaidinimams sąlygomis. 1805 m. per A.Kotzebue dramos „Kryžiuočiai“ spektaklį jaunas pirklys, užšokęs ant scenos, viešai priekaištavo teatro direktoriui Koppe’ui.
1818 m. Klaipėdos medienos pirklių lėšomis įrengtas 200 vietų laikinasis teatras. Tais pačiais metais justicijos komisaras Volfgramas, pirkliai Rupelis ir Vojtkovitzius įsteigė akcinę bendrovę teatrui pastatyti. Nupirktame iš miesto sklype Pratybų aikštėje, pervardytoje Naujuoju turgumi, 1919 m. iškilo naujas mūrinis klasicistinio stiliaus pastatas. Direktorius Heckertas 1820 m. teatrą atidarė prologu, tapusiu būtinu kiekvienoje premjeroje, ir H.Bilberbecko pjese „Tėvo širdis“. Čia buvo pastatyti W.Shakespeare’o „Hamletas“, F.Schillerio „Mesinos nuotaka“, W.A.Mozarto operos „Titas“, „Pagrobimas iš Seralio“ ir kt.
Klaipėdos teatras iki pat XX a. pradžios priklausė privatiems asmenims, kurie pasamdydavo direktorius, lėmusius kūrybinius pasiekimus ar nesėkmes. Direktorių, formavusių teatro veidą, sąrašas ilgas. Prisiminsime tik iškiliausius.
Direktoriaus F.Morohno nuopelnai
1841–1857 m. Klaipėdos teatrui vadovavo F.Morohnas. Tai buvo talentingas vadovas, išradingas režisierius, gabus aktorius, didis mimas, energingas kapelmeisteris. Jo teatro repertuarą sudarė melodramos ir komedijos. Žiūrovai išvydo anuomet madingo autoriaus A.Kotzebue kūrinius „Intermeco, arba Lenkų junkeris pirmą kartą dvare“, „Sumaištis“ ir „Pavydi žmona“. Miesto istoriją priminė drama „Klaipėdos įkūrimas“, komedija „Viena diena Klaipėdoje, arba Erelis kelionėje iš Klaipėdos į Tilžę“. Sėkmingi buvo G.Lesingo „Mina fon Barnhelm“, F.Schillerio „Klasta ir meilė“ pastatymai.
Tuo laiku nusistovėjo nuoširdūs žiūrovų santykiai su teatro kūrėjais. Aktoriai po spektaklių, pasak H.A.Kurschato, „dažnai buvo kviečiami į draugiškus pobūvius. Kai kuriuos aktorius po spektaklių pasitikdavo ketvertu arklių kinkytos karietos, kad nuvežtų į viename iš aplinkinių dvarų vykstančią šventę“. Ne visi spektakliai susilaukdavo žiūrovų palankumo. Štai Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymas“ „buvo nesuprantamas mūsų dabartiniam aukštesniajam išsilavinimui“. Žiūrovai pasipiktino ir dėl to, jog Schillerio „Marija Stiuart“ parodė gerokai sutrumpintą, o veikalą „Apgavystė biržoje, arba Moteris kaip komedijos honoraras“ atmetė dėl pernelyg lėkšto turinio: „Mes prašome senų gerų arba gerų naujų dalykų“.
1854 m. teatro sezono paskutinis spektaklis vadinosi „Nežaiskite su ugnimi!“ Taip sutapo, jog po šio spektaklio kilęs 1854 m. spalio 4 d. gaisras pelenais pavertė didžiąją dalį Klaipėdos. Sudegė ir teatras. Tai beveik visiškai sustabdė jo veiklą. 1855 m. Lippertsche salėje teatras rado laikiną buveinę. Iš tuomečių spektaklių minėtini Nestroyso komedija „Lumpaci vagabundus“, Schillerio „Plėšikai“, Goethe’s „Faustas“, Raimundso „Eikvotojai“, Freytago „Valentina“, „Paveldėjimo sutartis“ pagal E.Th.A.Hofmaną.
Kol nupirko miestas…
1857 m. sulaukęs 61-erių mirė teatro direktorius F.Morohnas. Pirklys Masonas įsigijo senąjį gaisro nuniokotą teatro pastatą, jį atstatė su restoranu ir atvėrė duris 1860 m. Tai progai buvo sukurtas himnas, perskaitytas prologas, kuriame pasakojama apie senąjį teatrą sunaikinusį gaisrą ir naujojo atstatymą, parodyta komedija „Gražioji sesuo“.
Teatre žiemą būdavo šalta, o apšvietimui uždegti žvakes reikėjo gauti vyriausiojo burmistro leidimą. Dėl nepatenkinamų darbo sąlygų aktoriai keitėsi dažnai. Tuo metu buvo rodomos operos „Laisvasis šaulys“ ir „Stradella“, F.Schillerio „Don Karlas“, „Klasta ir meilė“, „Fiesco“, „Marija Stiuart“, G.Lesingo „Mina fon Barnhelm“, „Emilia Galotti“, W.Shakespeare’o „Ričardas III“, A.Diuma „Keanas“, E.Wicherto „Šviesa ir šešėlis“ ir kitos dramos.
XIX a. 7–8 dešimtmečiais populiarūs tapo spektakliai patriotinėmis temomis su gyvais vaizdais, kareivių kapela ir didinga kautynių muzika. 1863 m., minint Prūsijos sukilimo 50-ąsias metines, žiūrovai stebėjo H.Lindau dramą „Šarnhorstas, arba 1813 m. Prūsijos liaudies sukilimas“ su gyvais vaizdais, pavadintais „Pavergtoji ir išlaisvintoji Vokietija“. 1864 m. buvo surengtas labdaringas pasirodymas sužeistiems kare su Danija paremti.
Julie Morohn atidarė naująjį sezoną Šaulių namų salėje, o jų sodo koncertų scenoje buvo rodomi spektakliai vasarą. Bet tai atskira tema.
Teatro pastato klausimas liko aktualus. Kai 1859 m. buvo minimas 100-asis F.Schillerio jubiliejus, viename humoristiniame straipsnyje fantastine maniera buvo aprašytas Klaipėdos teatro atidarymas 1959 m. 200-ųjų F.Schillerio gimimo metinių proga.
Net du kartus teatras buvo perduotas varžytinėms. 1869 m. antrųjų varžytinių metu už nedidelę kainą jį įsigijo direktorius Linckė. 1893 m. iš Linckės palikuonių teatrą nupirko miestas. Prie teatro atstatymo gerokai prisidėjo pirklys L.Hohorstas.
Lankėsi R.Wagneris
Žiūrovams, anot H.A.Kurschato, „repertuaras buvo šventė, tikra puota muzikos mėgėjams: „Don Žuanas“, „Užburtoji fleita“, „Portičio balsas“, „Nakties klajoklė“, „Vilhelmas Telis“, „Marta“, „Ginklakalys“, „Pulko dukra“, „Fra Diavolo“, „Alessandro Stradella“, „Laisvasis šaulys“. Spektakliai buvo pagyvinami rimtų ar linksmų dainų, šokių intarpais“.
Įsimintinas vieno didžiausių vokiečių romantinės muzikos kūrėjų R.Wagnerio (1813–1888) epizodas Klaipėdos teatre. Jis 1836 m. liepą iš Magdeburgo atvyko į Karaliaučių, kur susižadėjo su publikos numylėtine, gražuole aktore Mina Planer. 1836 m. lapkričio 24 d. Wagneris su ja susituokė Karaliaučiaus Tragheimo bažnyčioje. Jie Karaliaučiuje gyveno iki 1837 m. R.Wagneris dirigavo orkestro koncertuose, užsiėmė kompozitoriaus ir rašytojo veikla. Ten jis sukūrė muzikinį eskizą „Aukotojų giesmės“, kurio pagrindiniai veikėjai – senovės prūsų dievybės Pikulas, Perkūnas ir Patrimpas, taip pat uvertiūrą „Valdyk, Britanija“, muziką romantiniam istoriniam spektakliui „Vokiečių riterių ordinas Karaliaučiuje“.
Karaliaučiaus teatro draugija 1836 m. rugpjūtį ir rugsėjį atvyko gastrolių į Klaipėdą. Netrukus čia atvyko ir R.Wagneris. Klaipėdoje jis vadovavo vienintelei K.M.Weberio „Oriantės“ orkestro repeticijai. Savo „Autobiografijoje“ (1870 m.) kompozitorius apie tai rašė: „Liūdna viešnagė Klaipėdoje, apgailėtinas mano daliai tekęs vaidmuo, kai atsidūriau varganoje padėtyje, įskaudintas, kenčiąs nuo atšiauraus klimato, kuris net vasaros vakarais apgaubdavo mane šiurpia vėsa, mano meninei raidai buvo vėjais paleistas laikas“…
(Tęsinys – birželio „Duryse“)
