Kultūros istorijos puslapiai: iš Klaipėdos teatro praeities (2)

Kultūros istorijos puslapiai: iš Klaipėdos teatro praeities (2)

Toliau verčiame Klaipėdos teatro istorijos puslapius ir fragmentiškai žvelgiame į jo kūrybinį kelią nuo XIX a. pab. iki XX a. trečiojo dešimtmečio. Tai turiningas ir intensyvus meninio gyvenimo laikotarpis, kurio išsamesnis paveikslas atsiskleistų specialioje studijoje.

Jovita Saulėnienė

Gastrolių atvykdavo iš svetur

XIX a. teatras nebebuvo vienintelis kultūros židinys. Aktyviai reiškėsi įvairios organizacijos ir draugijos. Teatro vadovams reikėjo pasukti galvas, kaip pritraukti žiūrovus. Imta organizuoti kitų teatrų gastroles.

Į Klaipėdą buvo pakviesti Rusijos dvaro aktoriai Alexander Liebe, Charlotte Frohn, Henri Huvartsas, iš Hamburgo – Victoras von Baussnernas, iš Magdeburgo – Marie Kriuger. F.Schillerio „Plėšikų“ pertraukose Amalie Lorenz iš Kopenhagos demonstravo šokio meną. Teatras buvo sausakimšas aštuonis vakarus, kai scenoje pasirodė Anglijos šokėjų Westų šeima. Klaipėdiečiai itin mėgo Karaliaučiaus menininkus. 1862 m. birželį Karaliaučiaus operos draugija atvežė 50 spektaklių ir beveik tiek pat operų, operečių ir muzikinių komedijų. Tada pirmą kartą klausytojai išgirdo Vagnerio „Tanhoizerį“, Marschnero „Hansą Heilingą“, Meyerbero „Robertą velnią“, Gounodo „Faustą ir Margaritą“, Weberio „Oberoną“, Auberio „Dievą ir bajaderę“ ir kt.

XIX a. 7-ajame dešimtmetyje didelis kultūros įvykis buvo Dancigo operos teatro gastrolės. Parodytas 31 spektaklis, kuriuose griežė ir Roederio vadovaujama Klaipėdos miesto kapela. Tada pirmą kartą mieste nuskambėjo R.Wagnerio „Lohengrinas“.

1870–1871 m. pastatyti du E.Wicherto patriotinės tematikos veikalai – „Geležinis kryžius“ ir „Su generolu Jorku“. Tarp tuomečių Klaipėdos aktorių garsėjo dainininkas ir meilužių vaidmenų atlikėjas Robertas Johannesas, jauna aktorių Klinderių pora.

G.Lessingo drama „Minna von Barnhelm“ buvo tikra šventė ir kartu teatro direktoriaus Linckės, vadovavusio jam 1882–1886 m., atsisveikinimas su Klaipėda, kur jis praleido 25 metus iš 36 savo meninės karjeros metų.

Kai vadovavo Hannemannas

1889–1904 m. Klaipėdos teatrui vadovavo Hannemannas, kurio laikais teatro pastatas Linckės paveldėtojų buvo perduotas miesto valdžiai ir iš pagrindų rekonstruotas.

Hannemannas buvo geras aktorius, produktyvus dramų kūrėjas ir sumanus direktorius, parinkdavęs gerą repertuarą. 1891 m. H.Sudermanno „Garbė“ pastatyta Klaipėdoje susilaukė didelio pasisekimo. Garsus aktorius Leonas Resemannas vaidino Vilį Janikovą kitoje Sudermanno dramoje „Sodomos galas“. Klaipėdos teatras išvyko dviejų dienų gastrolių į Šilutę, kad pjesę išvystų autoriaus tėviškėnai. Vėliau dar pastatytos Sudermanno pjesės „Užkampio laimė“, „Morituri“, „Johannas“, „Drugelių mūšis“, „Joninių nakties laužas“, „Tegyvuoja gyvenimas“, „Audros bičiulis“.

Hannemannas režisavo savo kūrybos spektaklius „Audėjus“, „Nugrimzdęs varpas“, „Bebro kailis“, parodė žiūrovams Tolstojaus „Tamsos jėgą“, klaipėdiečio Friedricho Thimmo pjesę „Jo velnias“, Moseriso komedijas. Paskutinio Hannemanno sezono spektakliai buvo M.Halbės „Srovė“, G.Hauptmanno „Vargšas Heinrichas“, M.Gorkio „Nakties prieglobstis“, pastatytas ir „Skrajojantis olandas“.

Didelio pasisekimo susilaukė Pauline Ulrich gastrolės, kurių metu ji vaidino spektakliuose „Marija Stiuart“, „Medėja“, „Donna Diana“, „Marija Magdalena“ ir „Moterų kova“.

Ėmė remti miestas

1904 m. direktoriumi tapo dr. Werneris, kuris su aktorių trupe vaidino Klaipėdoje, Įsrutyje (dabar Černiachovskis) ir Aleinšteine (dabar Olštynas).

Dr. Wernerio režisuoti spektakliai buvo blogai lankomi. Tada 15 miesto pirklių sudarė teatro mėgėjų šeimų sąrašus ir aplankė jas, ragindami paremti teatrą. Ši akcija pasisekė, ir netrukus klaipėdiečiai galėjo pamatyti intriguojantį Arno Holzo veikalą „Traumulus“. Kiti lankomi spektakliai buvo Hauptmanno „Vežikas Henšelis“, Sudermanno „Akmuo po akmeniu“, „Gėlių laivas“, „Laukinė antis“. 1907 m. surengtame labdaringame M.Liuteriui skirtame festivalyje dalyvavo ir miesto mėgėjiški meno kolektyvai.

1907–1910 m. Klaipėdos teatrui vadovavo direktorius Sussa, didelio publikos pripažinimo nusipelnęs operečių pastatymais. 1910 m. direktoriumi tapo iš Bremerhaveno atvykęs Winzeris, kuriam miesto valdžia suteikė 1 000 markių paramą. Taip prasidėjo subsidijuojamas teatras. Naujasis direktorius įsteigė miesto orkestrą. Winzeriui nesisekė, ir 1911 m. jis išvyko iš Klaipėdos.

1912–1919 m. Klaipėdos teatrui vadovavo Ferdinandas Maxas Kurthas iš Berlyno, daugiau dėmesio skyręs dramai. Jau pirmasis jo sezonas išsiskyrė programiniais spektakliais – Ibseno „Nora“ ir „Gespenster“, Goathe’s „Ifigenija“ ir „Seserys“, Kleisto „Sukultas ąsotis“, Sudermanno „Geroji šlovė“.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teatrą uždarė. Jis žiūrovus vėl pakvietė 1915 m. spalio 22 d. spektakliu „Minna iš Barnhelmo“.

Klaipėdos teatre rodytos tuomet produktyvaus autoriaus Kollo karinės komedijos „Visada tvirtas“, „Barbarai“, „Štabo trimitininkas“, „Potsdamo gatvė 28“. Buvo statomi ir rimti veikalai: Sudermanno „Gerai išpjautas kampas“, Strindbergo „Velnio bobšė“ ir kt. Po 1915 m. sezono „Viktorijos“ viešbutyje menininkams surengtame atsisveikinimo vakare iškilo klausimas dėl ateities.

Po reorganizacijos

Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, baigėsi ir tradicija išnuomoti teatrą direktoriui, kuris valdė jį kaip komercinę įmonę. Miesto valdžia perėmė teatrą į savo rankas ir administruoti pavedė intendantui, skyrusi jam nuolatinį atlyginimą.

Miesto tarybos susirinkimas iš miesto lėšų patvirtino teatro biudžetą, kuriuo intendantas laisvai galėjo disponuoti, įdarbindamas aktorius ir sudarydamas kūrybinį repertuarą. Miesto tarybos skirtas asmuo formaliai kontroliavo teatro finansinius reikalus. Prasidėjo naujas Klaipėdos teatro, po kurio stogu įsikūrė vokiečių ir lietuvių teatriniai kolektyvai, laikotarpis…

(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2013 05 30)

 

 

Apie Karaliaučiaus teatro gastroles Klaipėdoje

…Mūsų teatro karavanui reikėjo perplaukti Kuršių marias, kurios su savo smėliu užpustyta nerija daug nesvetingesnės nei Aistmarės. Į Klaipėdą vedė mūsų kelionė. Ir tai buvo nuotaikinga kelionė, kurią tarsi žaltvykslių blyksniais nušvietė klajokliškas teatro gyvenimas.

Palikome miestą per Rosgarteno vartus, visa margoji minia susėdusi vežimuose, pirmieji meilužiai ir meilužės, intrigantai, kvailiai ir komiški seniai, režisieriai ir dramaturgai. Iš paskos, kaip gurguolė žygiuojančio kareivių būrio gale, lingavo vežimai su kostiumais ir dekoracijomis. Ir taip traukėme per Sembijos kaimus vieškeliais, kuriais visam pasauliui žinoma kultūra dar nebuvo vaikščiojusi. Kur tik karavanas sustodavo, ten kaimo smuklėje užvirdavo linksmas gyvenimas. Šampaną puikiausiai atstojo degtinė, ir smagu buvo matyti Orleano mergelę, apsiginklavusią milžiniška sviestu apteptos duonos rieke, tarsi kokį Rochusą Pumpernikelį (iš Mateuso Stegmejerio muzikinės pjesės). Pasiekus Kuršių marias paaiškėjo, kad šiaip jau visada laukinės oro sąlygos itin nepalankios, ypač jaunųjų damų kompanijai. Toje vietoje marios buvo tokios seklios, kad garlaiviai negalėjo švartuotis prie kranto, ir net valtys neplaukė prie pat sausumos. Čia teko įsikišti Sembijos pakrančių gyventojams, kurie lyg Neso kentaurai nešė mūsų švelniąsias būtybes per sraunius vandenis. Tai buvo vaizdas iš laukinės gamtos: suknios buvo atsargiai sugriebiamos apačioje, ir moteriškosios koletės nešamos gelbstinčiuose stiprių rankų glėbiuose. Tai davė užtektinai medžiagos pašaipoms ir erzinimuisi plaukiant garlaiviu. (…)

Pagaliau pasiekėme Klaipėdą ir šio atokaus miesto meno šventovę. Ji netrukus prisipildė vokiečių literatūros herojų, tarp kurių netrūko ir prakilnių damų iš Sh.Birch-Pfeifer (1800–1868 m.) intrigomis persunktų įtempto siužeto pjesių bei paviršutiniškų kūrinių pagal įvairių pasaulio kraštų romanus.

Klaipėda ir jos uostas, molai, švyturiai darė tikro jūros miesto įspūdį. Daugiausia iš pirklių susidedanti publika teatre nepasižymėjo dideliu entuziazmu, tačiau rodė dėmesį menininkams, kuriuos dažnai kviesdavo į privačius pobūvius. Ir aš sulošiau nemažai kortų partijų su laivų savininkais ir kapitonais, kurie garsėjo tikru „degutuotu“ humoru.

Tarp Klaipėdoje sutiktųjų pasitaikė ir labai įdomių personažų, kurių neatsiejama charakterio dalis buvo jūreiviškas flegmatiškumas, ir daug kitų, primenančių Hanzos laikų mumijas. Retos žuvys, omarai ir vėžiai, imbieras ir visų rūšių likeriai tarnavo kūno penui ir palaikė gyvenimo dvasią. Prie šios dietos mes, sausumos žiurkės, nebuvome įpratę.

Pasibaigus žiemos sezonui, gastrolių pasirodymai vykdavo neseniai įrengtoje Šaulių namų sodo koncertų scenoje. Vasaros vakarais tai buvo ypatingai maloni pramoga. Šaulių namų sode surengta apie dvidešimt spektaklių.

Karlas Rudolfas Gotschalas

by admin