Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (1)

Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas ir pomėgiai (1)

 

Koks buvo senosios Klaipėdos gyventojų gyvenimo būdas? Kaip jie leido laisvalaikį? Kokį įspūdį klaipėdiečiai paliko miesto svečiams ir ar jie turėjo įtakos?.. Pirmiausia į klaipėdiečius žvilgtelkime keliautojų akimis.

Jovita Saulėnienė

Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus spalvingai atkuria buvusių gyventojų charakterį. Tad ir leiskimės į jų pažinimo, linksmybių ir malonumų, skirtingą, priklausomą nuo išsilavinimo, socialinių sluoksnių, potraukių, kultūrinę aplinką.

Populiaresnė arbata nei kava

XIX a. Klaipėda buvo nedidelis nuošalus Prūsijos miestas, kuriame gyveno daugiau nei 5 tūkst. gyventojų.

Pasakojama, net 18 malūnų sukę savo sparnus, tarsi kviesdami ir viliodami į miestą, įsikūrusį prie vandenų.

O ir negalėjo Klaipėdos aplenkti keliautojai, nes pro čia suko senasis pašto kelias. Todėl miestui netrūko nei įdomių keliautojų, nei ir daugelio jų aprašytų vaizdų apie Klaipėdą.

Kokią mūsų miestiečių gyvenimo paveikslo mozaiką keliautojai dėliojo?

Daugelis atvykusiųjų Klaipėdą vadino „mažuoju Londonu” ne tik dėl to, kad ji įsikūrusi prie vandenų ir kad čia karaliavo jūrinio miesto tradicijos.

Mieste gyveno nemažai anglų tautybės žmonių. 1863 m. buvo pastatyta anglikonų bažnyčia, kurios statyba domėjosi pati Anglijos karalienė Viktorija. Klaipėdiečiai intensyviai prekiavo su britais. Dėl šių pagrindinių priežasčių XIX a. Klaipėdoje dominavo anglų papročiai ir manieros.

Rašytojas ir vertėjas L.Pasargė pastebėjo, jog Klaipėdoje, tame „mažajame Londone“, populiaresnė arbata nei kava. Anglišką klaipėdiečių gyvenimo būdą ne vienas vertino kritiškai.

Anot keliautojo P.Raušniko, klaipėdiečiai buvo „taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžiojo juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat šiurkščiai ir nesvetingai, kaip ir anglai. Svetimšalis, pagal rekomendacijas pakviestas į svečius, ištisas valandas paliekamas sėdėti vienas, ir niekas nesusipranta jo užkalbinti“.

Mėgo pavalgyti ir išgerti

Ne vieną stebino klaipėdiečių pomėgis sočiai pavalgyti ir nevengti stipresnių gėrimų. Kai kurie tai net pavadino „beprasmišku girtavimu“. L.Pasargė užsiminė, jog čia „portveinas ir porteris išstūmė raudonąjį vyną ir alų“, o P.Raušnikas stebėjosi, jog portveiną ir maderą klaipėdiečiai atskiedžia romu. O kiek rašyta apie stiprųjį gėrimą, vadintą „vandens punšu“!.. Kokie su juo susiję gėrimo ritualai!..

Atvykusieji atkreipė dėmesį, jog Klaipėdos gyventojai – apsigimę komersantai, „siaubingai ir begėdiškai varę kontrabandinę prekybą“.

Štai L.Pasargė tapo liudininku, kaip estų kontrabandininkų laivas atplaukė į Klaipėdą prisipirkti spiritinių gėrimų ir įvežti kontrabandą į Rusiją: „Dažniausiai toks rizikingas sumanymas baigiasi laimingai – tai pavyksta prasmukti tamsią naktį, tai papirkti „vodkai“ ir sidabrinių žvangėjimui itin neatsparius rusų muitinės sargybinius. Nesėkmės atveju „šmugelninkai“ keliauja į Sibirą. Jei muitininkų kateris užklumpa juos atviroje jūroje, tai jie puola kuo greičiau atsikratyti slapta gabenamo krovinio. Brangios romo ir portveino pripildytos statinės metamos už borto. Laive esantys žmonės aiškinasi: „Audra mus nubloškė, jau keletą dienų nevaldomas laivas dreifuoja“. Muitininkai šypsosi, išsižvejoja plūduriuojančias statines ir prisigeria iki sąmonės netekimo“.

Užkliuvo dėl neišprusimo

Keliautojų rašiniuose kalbama ir apie klaipėdietes.

Štai Vokietijos kancleris O.Bis-markas, likęs parai nakvoti Klaipėdos „Baltų“ viešbutyje, pastebėjo jų išskirtinį grožį.

Jam antrina ir P.Raušnikas: „Dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jų skonį apdarams, dailias sukneles“…

Tačiau jis ir kritiškas: „Proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis“. Anot to paties autoriaus, „damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. (…) Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu“.

Užkliuvo keliautojams ir vyrai, apie kuriuos rašyta: „Klaipėdoje, be kelių valdininkų, nėra mokytų vyrų. Ten nėra nei menininkų, nei knygynų, nei paveikslų ar meno kolekcijų – nieko, kas galėtų dominti protą, lavinti skonį ar sušvelninti papročius“.

Užtat buvo pagirti locmanai, nes jie moka „kelias užsienio kalbas, išmano matematiką, kurios mokėsi Klaipėdos navigacijos mokykloje“.

Keliautojai atkreipė dėmesį į klaipėdiečių pomėgį iškylauti bei plaukioti mariomis. Bet apie tai – kitą kartą jau pačių klaipėdiečių požiūriu.

(Bus daugiau)

Apie policijos priemones

Kaip visiems žinoma, jūreiviai, kaip ir stichija, kurioje jie praleidžia beveik visą savo gyvenimą, yra laukiniai ir nesutramdomi, ypač tuo išsiskiria anglai, sudarantys daugumą. Įplaukus į uostą, jiems leidžiama šiek tiek pabūti mieste. Beveik visi be išimties šį laiką praleidžia Klaipėdos priemiestyje Vitėje (kur gyvena vien tik parsiduodančios merginos), eikvodami savo turtą ištvirkavimui. Linksmindamiesi jie tokie besočiai, kad užsibūna čia ilgiau negu jiems leista. Jokie kapitono prašymai ar įsakymai nepajėgia jų grąžinti atgal prie pareigų. Dėl to buvo įkurta tokia tarnyba: didžiulis, milžiniškas vyras, muštynių virtuozas, buvo pavadintas „ferboteriu“ („Verbotter“) ir įdarbintas varyti nepaklusniuosius atgal į laivus. Kai tik koks nors kapitonas jam praneša apie neklaužadą, jis vieną po kito krato visus prakeiktojo priemiesčio namus. Didžiuliu botagu, kurį visada nešiojasi, jis pradeda barbariškai plakti surastą jūreivį nesustodamas, kol išsenka jo jėgos arba kol nusikaltėlis nualpsta. Jokia byla prieš jį nekeliama, jeigu jis neužmuša nusikaltėlio vietoje. Net tokiu atveju jis lengvai išteisinamas, jei gali įrodyti, kad jūreivis priešinosi. Net ir už menkiausią pasipriešinimą jūreivis baudžiamas – sukaustomas grandinėmis ilgiems metams. Kodėl ištvirkusiems žmonėms reikalingos tokios žiaurios priemonės?

Peteris Raušnikas, rusų keliautojas

1814 m.

Apie klaipėdiečių vaišes

…Vaikštau iš vienų kviestinių pietų į kitus. Iš pradžių tai blogai atsiliepė mano sveikatai, nes kviestiniai pietūs čia reiškia visiškai užvaldyti asmenį nuo 3 valandos iki vėlyvo vakaro. Po pietų geriama kava, arbata, vėliau iškilminga vakarienė su privalomu šampanu ir portveinu. Pietaujama tai pas burmistrą Zimermaną iš Saksonijos, itin malonų žmogų, tai pas Domenų patarėją, dorybingąjį Šumacherį. Vis dėlto pastarasis turi liguistą įprotį užversti svečią rečiausiais valgiais, Vengrijos ir Reino vynais, idant suteiktų didžiausią malonumą. Du kartus po tokių pie-

tų taip baisiai negalavau, kad prisiekiau sau daugiau nieko pas jį nepaliesti. Pietaujame ir pas komercijos patarėją škotą Masoną, pas kurį labai linksma, ir pas mano kolegą anglų konsulą Hertšelį, ir t. t.

Šarlis Dohsė,

Prancūzijos vicekonsulas Klaipėdoje

1854 m.

by admin