Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (2)
Senoji Klaipėda negali pasigirti garsiais rašytojais. Jos gyventojų literatūriniam skoniui vertinti beveik nėra medžiagos. Neintriguojanti ir literatūros raida. Skirtini du miesto literatūrinio gyvenimo periodai: poetinės kūrybos pradžia XVII a. ir Tėviškės rašytojų literatūra XIX a. pab. ir XX a. pr.
S.Dachui – gimtoji žemė
Tiesa, J.Zembrickis paminėjo XVII a. poetą Christianą Scwartzą, sukūrusį „šiurkščiai realistiškas“ meilės eiles, atitinkančias anų laikų literatūrinį skonį, kurį iliustravo eilėraščių „Apie Aramanthės gražias krūtis“, „Užmigusi Dorimenė“ ir „Apie bjauriąją Nigrindę“ citatų ištraukomis.
Vis dėlto S.Dachas buvo pirmasis Klaipėdos poetas. Jis dedikacijoje „Johannas Christoffas Rehefeldas ir Anna Coerber“ pirmasis pašlovino savo gimtąjį miestą ir pradėjo versti nuošaliausio Prūsijos karalystės miesto Miumelio, vėliau pavadinto Klaipėda, poetinę vagą. Šiandien retas klaipėdietis susipažinęs su ta dedikacija. Net 760 metų miesto jubiliejui skirtame leidinyje „Kraštiečiai“ (2012) nėra viso dedikuoto miestui kūrinio vertimo.
S.Dachas gimė 1605 m. Klaipėdoje. Čia lankė mokyklą, pradėjo kurti eiles, pagarsėjo sugebėjimu piešti, griežti smuiku. Klaipėdoje išbuvo tik iki 14 metų. Po mamos mirties, anot jo paties, „tėvų ūkis buvęs menkas“, o į namus atėjusi pamotė jo nemylėjusi, todėl ir palikęs namus. 1619 m. jį priglaudė Karaliaučiuje gyvenusi motinos sesuo. Ten jis išsimokslino, tapo Karaliaučiaus universiteto poezijos profesoriumi. 1656 m. buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi. Ten jis susiformavo kaip kūrėjas. 1659 m. palaidotas Karaliaučiaus katedros šiaurinėje pusėje.
1620 m. bėgdamas nuo siautusio maro, S.Dachas paskutinį kartą apsilankė gimtajame mieste.
Sukūrė poetinę dedikaciją
Populiarusis XVII a. Rytprūsių dainius S.Dachas kūrė meilės, draugystės eiles, šlovino valdovus, garsėjo kaip mirties dainius. Jo giesmes ir dabar dar gieda evangelikai liuteronai. Tačiau gimtajam miestui paskyrė vienintelį kūrinį. Rašė jį savo gyvenimo saulėlydyje, pasiekęs poetinės šlovės zenitą.
Dedikacijos atsiradimą lėmė kvietimas 1647 m. atvykti į Klaipėdos pastoriaus Johanno Christoffo Rehefeldo ir Annos Coerber vestuves. Dėl ligos negalėjęs atvykti į vestuvių puotą, jis rašė, tiesa, po aštuonerių metų, jaunavedžiams sveikinimus vėlyvojo baroko poetine retorika. Tačiau ši poetinė tradicija nebūtų išlaikiusi laiko išbandymo, kaip ir minimi dedikacijoje asmenys Rodemannas, Friedrichsennas būtų nugulę užmaršties dulkėse. Tie vardai – tik ženklas, S.Dachą paskatinęs kalbėti apie „tėvų miestą“.
XVII a. Klaipėda buvo nedidelis miestas. Karaliaučius ir Tilžė buvo kur kas didesni. Bet Klaipėda – dainiaus gimtinė. Čia – jo kūrybinės šaknys. Ir joje nebūta daugiau kaip 30 metų. Šio miesto niekados nematė žmona, dedikacijoje vadinama „širdele“, nė vienas iš jo septynių vaikų. O ir pats nebeturėjo jėgų aplankyti „tėvų žemės mielos“, kur „motina čia atgulė visiem laikam“, kur „ši žemė priglaudė ir tėvą“. Dedikacija prasideda poeto troškimu prie gimtosios žemės priglusti. Apie tai šiltas ir mąslus S.Dacho meninis žodis:
Dangės pakrantei vėlei ranka
Su meile aš būčiau pamojęs…
Kūrinyje – miesto paveikslas
Kas iškyla S.Dacho piešiamame Klaipėdos paveiksle?
Poeto atmintyje atsivėrusioje miesto panoramoje rėžiasi Dangės upė – kaip svarbiausioji tėviškės gyvybės arterija. Toliau šmėkšteli istoriniai ženklai. Pirmiausia – kelias į pilį, prie kurios vartų laukiantis „pamaldus tėvas“ ir jo pamoka:
Pažvelki, mano vaike,
Anksčiau jūros regėt nebuvo,
užstojo kalnas smėlio…
Laikas – bėgantis ir nešantis viską su savim į Amžinybę. Toks tėvo moralas. Tą patį kartoja ir poetas, atskleidžiantis laiko keičiantį jo gimtąjį miestą:
Keitėsi viskas mano laikais,
Vos trisdešimt metų prabėgus.
Tai poeto suvokiamas žemiškasis laikas, primenantis, jog praeitis ir ateitis egzistuoja dabartyje, kurioje kinta miesto vaizdas.
Miesto pokyčiai išsakyti barokinei tradicijai būdingu antikiniu įvaizdžiu – „karingojo Marso valia“. Turima omeny švedų užimtą Klaipėdą 1629–1635 m., kai tada ten, kur žaliavo sodai, stovėjo kunigo namai ir buvo daržai, mokykla ir joje gyvenęs rektorius – ten „dabar – dykynę matai“. Dedikacijoje užsimenama ir apie didelius gaisrus, sunaikinusius gimtinę „ligi plynių“. Iš tiesų 1628 m. Klaipėdoje prasiautė gaisras.
J.Zembrickis nurodo ir kitas tuometinio miesto kitimo priežastis: „lietuvių bažnyčiai likimas lėmė būti nugriautai 1627 m., nes ji stovėjo per arti naujojo pylimo ir buvo apardyta dažnų potvynių.(…). Kartu su bažnyčia buvo nugriauti trys dvasininkų namai bei mokykla, kartu sunaikinta daug daržų“.
Šviesesnės spalvos sušvinta prisiminus, jog Klaipėda – poeto „vaikystės džiaugsmo vieta“ ir ypač įstrigusias atmintyje Užgavėnių tradicijas.
Nebeturėdamas vilties aplankyti Klaipėdos, S.Dachas poetiniais žodžiais atsisveikino su „kalvomis“, „slėniais“, „šuliniais“ ir kitais gimtinės „mielais kampeliais“ ir palinkėjo miestui „laimingai sau toliau gyvuoti“:
Jokie vargai ar praradimai
Teneduoda progos tau liūdėti,
Taika ir nuostabūs laikai
Tavo mūrus tegu užvaldo.
Poeto žodis lieka amžiams. Ir jokia pasaulio gaisrų ugnis negali jo išdeginti, kai poetas kalba širdimi. Tokia poetinio žodžio magija.
(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2013 01 31)
Johannas Christoffas Rehefeldas ir Anna Coerber
Simonas Dachas
Dangės pakrantei vėlei ranka.
Su meile aš būčiau pamojęs.
Prie tavęs, tėvų žeme miela,
Paskutinį kartą prigludęs.
Išvysti vėl, išsvajotoji,
Kelionėn leisčiausi ne vienas.
Širdelė mieliausia būtų šalia.
Ir vienas iš mano sūnelių.
Ko jie būtų paklausę manęs,
Laikų tėkmėj seniai išnyko.
Jiems visiems džiugiai atsakyčiau
Vietovė ši – mano gimtinė.
Pažvelkit: tuo keliu kiek kartų
Viršun į pilį žingsniavau,
Ten tėvo pamaldaus prie vartų
Meilingai sutiktas buvau.
Aplinkui pylimu nuvedęs
Tarė: „Pažvelki, mano vaike,
Anksčiau jūros regėt nebuvo,
Užstojo kalnas smėlio.
Jūrą ir bures dabar matai –
Bangų pylimuos šmėkščioja,
Keitėsi viskas mano laikais,
Vos trisdešimt metų prabėgus;
Visų dalykų tikslas vienas.
Čia (jei daugiau papasakoti)
Kasmet per užgavėnių žaidimus
Jodinėjo ir kardais badės.
Daug sodų anais laikais
Čia, rodos man, žaliavo,
Karingojo Marso valia
Pylimais sodai pavirto.
Ten kunigo namas kadaise
Ir mokykla šalia stovėjo,
Dykynę vien dabar matai –
Tik žemės tylūs plėsmai.
Kadais stovėjo čia tėvų namai,
Kaip laikas viską griauna!
Ugnis, – regiu aš, – sunaikino
Gimtinę mano ligi plynių.
Vaikystės džiaugsmo čia vieta
Ir man, ir mano bendraamžiams.
Ir motina čia atgulė visiem laikam.
Ši žemė priglaudė ir mano tėvą.
Rodės, būčiau ir toliau
Nerūpestingai leidęs laiką.
Bet likimas tarė: „ Ne!“
Palikt turėjau viską.
Kodėl kvieti, garbingas pastoriau,
Į jūsų džiugią šventę?
Kadais užteko man jėgų,
Dabar manęs jos vengia.
Dėkoju Jums, linkiu ramybės,
Pasitenkinimo jausmų gražiu,
Te nesudrumsčia vargai jokie
Jūsų džiaugsmo, skaidrios būties.
Kiekvienų metų laiku patirkit,
Jog klesti ji ir auga,
O šalia prideramo vaisingumo
Didžių dorybių žvalgos.
Dabar geismus, pasaulio sumaištį
Toli ištrėmiau iš širdies,
Kai tik manasis Dievas pakvies
Be skausmų paskui jį žengti.
Dabar kiti užvaldę mane norai.
Tik Dievas anapus išpildyt juos galės.
Brangusis Miumeli, labos nakties,
Laimingai sau toliau gyvuoki.
Jokie vargai ar praradimai
Teneduoda progos tau liūdėti,
Taika ir nuostabūs laikai
Tavo mūrus tegu užvaldo.
Likite sveiki, kalvos ir slėniai,
Akmenys, šuliniai, miškų sąžalynai,
Kur laimingas ne kartą klajojau –
Jūsų daugiau niekada neišvysiu.
Bičiuliui Jūsų, ponui Rodemanui,
Kartu ir ponui Friedrichsenui –
Geros kloties, nelaimės ir vargai
Tegu iš jūsų kelio pasitraukia.
Jeigu jūsų ausis pasiektų
Gandas apie mano ligą,
Tai leiskit iš jūsų širdžių
Tik atodūsiui išsiveržti.
Svarbesnio nieko juk nereikia –
Nuopelnai mano per maži,
Atrodytų, jog mano eilės
Pirmosios Prūsijoj skambėjo,
Aš pirmas vokiškąjį Helikoną
Į Karaliaučių perkėliau.
Tai padėka ar atlygis –
Aš vertinu vienodai.
Užteks, jei laimė man nusišypsos
Ir šias eiles skaitydami žinos,
Jog mano Tėvų miestas
Miumelis yra buvęs.
1655 m.
Vertė Rasa Krupavičiutė-Tarik
