Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos visuomeninės ir kultūrinės organizacijos
Senosios Klaipėdos visuomeninių ir kultūrinių organizacijų veikla leidžia įdėmiau įsižiūrėti į miesto dvasinį veidą, atskleisti kultūros ypatumus ir jų pokyčius, pažinti gyventojų meninį skonį, pomėgius, jų dorovingo elgesio idealus, kuriems buvo skiriamas itin didelis dėmesys.
Jovita Saulėnienė
Draugijų, sąjungų, klubų ir kitokių sambūrių buvo tiek daug ir įvairių, jog neįmanoma jų visų net išvardyti ar detaliau aptarti. Čia tik prisiliečiama prie šios temos.
Reikalavo dorovės
Senosios Klaipėdos gyventojai privalėjo griežtai laikytis teisiniais aktais reglamentuotos tvarkos.
Štai vestuvės galėjo trukti vieną dieną, buvo galima valgyti per jas tik kartą ir ištuštinti daugiausia dvi statines alaus. Kitaip grėsė 20 florinų bauda. Per krikštynas ir laidotuves alų gerti svečiai galėjo tik pusę dienos. Bet ką švenčiant buvo reikalaujama vengti „prašmatnumo, girtavimo, rijimo“. Gėrimų bei maisto perteklius buvo atimamas ir atiduodamas vargšų prieglaudai ir dar nubaudžiama pinigine bauda. Sekmadieniais pamaldų metu ir didžiųjų švenčių dienomis nevalia buvo „pilstyti vyno, midaus, alaus nei degtinės arba sėdėti svečiuose“. Tie reikalavimai, kaip ir evangelikų liuteronų tikėjimo skelbiami doroviniai principai, miestiečius pratino prie drausmės ir moralės.
Klaipėdiečių gyvenimas priklausė ir nuo tautybės, luomo, profesijos, turtinės bei visuomeninės padėties. Tai taip pat buvo reglamentuota. Turtingiesiems buvo įsakyta nerodyti žemesniesiems sluoksniams prabangos. Drabužius reikėjo dėvėti pagal luomą. Amatininkams ir jų žmonoms buvo uždrausta nešioti „šilkinius drabužius, perlų vėrinius, išsiuvinėtas ar mezginiais puoštas sabalų kailių kepures“. Lietuviai samdiniai negalėjo „užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuvės „mergos negalėjo nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“.
Reglamentacija ugdė atskirų tautinių, profesinių ar socialinių grupių bendruomeniškumo jausmus, skatino burtis į savo sambūrius. Atsirado gausybė organizacijų, kurių nariams buvo keliami aukšti doroviniai reikalavimai.
Klaipėdiečių pomėgiai
Klaipėdiečiai mokėjo pramogauti. S.Dachas yra užsiminęs, jog XVII a. mieste populiarūs buvo „Užgavėnių žaidimai“, kai „jodinėjo ir kardais badės“. XIX a. pamėgti mieste teatralizuoti valdovų ar jų įpėdinių sutikimai. XIX a. antroje pusėje itin populiarios tapo paukščių šaudymo šventės, paskatinusios atsirasti mokinių, taip pat jaunų pirklių paukščių šaudymo draugijoms…
Klaipėdiečiai žiemą mėgo lankytis teatre, koncertuose, parodose. Mėgo ir pasilinksminti baliuose, kuriuose pirmenybę teikė šokiui… Vasarą pramogaudavo Caulenso parke.
Kultūrinis miesto gyvenimas pagyvėjo nuo 1848 m., kai pagerėjo ekonominė situacija. Atsiradus knygynams, įsisteigė Skaitymo sąjunga, subūrusi 50 narių, siekusių įsigyti gerų grožinės bei mokslinės literatūros knygų ir populiarinti jas. 1884 m. Skaitymo sąjungos nariai padovanojo knygų miestui, taip atsirado viešoji biblioteka, kuri 1901 m. buvo padalyta į dvi dalis: beletristika perduota Amatininkų sąjungos bibliotekai, kitos knygos atiduotos 1900 m. įkurtai rotušės bibliotekai. 1851 m. įsikūrė Literatūrinis būrelis, 1896 m. – Žydų istorijos ir literatūros draugija.
Miestiečiams patiko karių koncertai Šaulių sode. Anot J.Zembrickio, kai iš Tilžės „1867 m. garlaiviu atplaukė 43-iojo pėstininkų pulko orkestras (40 vyrų) koncertuoti, prieplaukoje jų laukė didžiulė žmonių minia“. O kiek džiugių emocijų patirdavo minia, laukdama prisišvartuojant „Preussen“ laivo!.. Galima įsivaizduoti tą šventišką nuotaiką, kai daugiau nei trys tūkstančiai medžiotojų žygiuodavo iš miesto į Tauralauko Karališkąją aikštę švęsti savo profesinės šventės… Miestiečių bendruomeniškumo jausmas buvo stiprus. Tad ir įvairių draugijų radosi kaip iš gausybės rago.
Visuomeninės draugijos
Populiariausios mieste buvo Šaulių gildija ir pirklių sąjunga „Concordia“.
Šaulių gildija privilegiją gavo 1697 m. ir 1699 m. pasitvirtino statutą, pagal kurį draustas girtuokliavimas, keikimasis, priesaikos laužymas, net numatytos piniginės baudos. 1843 m. ji gavo korporacijos teises ir tapo didžiausia Vokietijoje Šaulių sąjunga, turinčia puikų pastatą su didžiule sale ir skoningai įrengtu sodu.
Šaulių namuose veikė Vasaros teatras, koncertavo žymūs atlikėjai, vykdavo pagrindiniai dainų šventės renginiai. Čia mėgo susiburti ir amatininkai į savo net po tris dienas trukusias šventes. Čia vyko garsūs karininkų baliai, klaipėdiečių pamėgti šokių vakarai. Sodo aikštelėse mėgautasi atrakcionais, žaidimais, jodinėta žirgais.
Seniausia visuomeninė pirklių organizacija – „Concordia“ sąjunga, įkurta 1826 m., siekiant „vesti į visuomeninius skaistaus, morališko ir švietėjiško gyvenimo džiaugsmus, stiprinti santarvę ir laisvinti dvasią“… Pagal jų statutą nariams buvo draudžiama plepėti apie sąjungos reikalus, žaisti azartinius žaidimus, taip pat nusivilkti švarkus iki 23 val. ir rūkyti prie valgomojo stalo iki 21 val. Concordiečiai didelį dėmesį skyrė labdarai. 1846 m. ši sąjunga įkūrė Beturčių paramos fondą senesniems pirkliams, „nekaltai atsidūrusiems sunkioje padėtyje“. Prie „Concordia“ sąjungos veikė prekybos mokykla.
Klaipėdos jūrinį charakterį skleidė 1839 m. įkurtas jūrų kapitonų klubas „Neptūnas“, prie kurio veikė Jūrininkų našlių kasa. Tie jūrų vilkai buvo pamėgę linksmintis „Baltų“ (dabar „Europos“) kavinėje prie garsiojo Inkaro stalo ir porinti būtas ar nebūtas jūrines istorijas… Visi žinojo ir apie ištaigingus kapitonų balius…
Suvienijo muzika
Apie seniausių laikų miesto muzikinį gyvenimą žinių neišliko. Žinoma, jog pilyje svarbus asmuo buvo giesmių vedėjas. Nuo XVIII a. tam, anot J.Zembrickio, „taurinančiam ir linksmą bendravimą skatinančiam menui gyvenimo džiaugsmu trykštančioje Klaipėdoje“ skirtas ypatingas dėmesys.
F.Wilhelmo (dabar Tiltų) gatvėje ėmė veikti Muzikos kolegija, kurios dėstytojai koncertuodavo, bendradarbiavo su teatru, rašė straipsnius muzikos klausimais. Kūrėsi muzikos draugijos. 1786 m. „turtingiausi ir garbingiausi“ susibūrė į Muzikos draugiją, kurios nariai rengė privačius koncertus. Tik 1821 m. jie ėmė viešai koncertuoti, ir buvo labai pamėgti jų draugijos simfoniniai koncertai. Harmonijos draugija subūrė pučiamųjų orkestrą, vasaromis koncertavusį Caulenso sode. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje jos veikla prigeso.
1811 m. įkurta dainininkų draugija „Euphonie“, kurios veikla išaugo 1820 m., kai buvo atidaryti trys jos nauji skyriai. 1849 m. susibūrė Vyrų choro draugija, 1886 m. – Dainos mylėtojų draugija.
Šv. Jono bažnyčia tapo svarbiu muzikos meno židiniu, kur galėjai pasiklausyti vargonų (skambėjo J.S.Bacho, G.F.Händelio muzika, kitų autorių sudėtingi kūriniai), garsių solistų… Čia klausytojai galėjo „patirti tyriausią muzikinį malonumą“. Iš Berlyno atsikėlęs Alexandras Johowas 1892 m. įkūrė Šv. Jono bažnyčios chorą, iš kurio gimė Oratorijų draugija. A.Johowo vadovaujamas choras, anot amžininkų, pasiekdavo „stebėtinų meninių aukštumų“. Bažnytinis choras rengė ir tradicines muzikines popietes.
Labai populiarūs mieste buvo draugijos „Miesto muzikai“ koncertai bažnyčiose, Muzikos draugijos renginiuose ar sode, ar baliuose. Tapo įprasta per Naujuosius metus muzikuojant eiti iš namo į namą ir rinkti dovanas.
XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo kapelų bumas: 1856 m. kapelą įkūrė Rudolphas Laadė, 1877 m. – H.Roedelis, 1881 m. susibūrė 20-ies muzikantų Alberto Fliegės kapela. Pastaroji susilaukė aršaus konkurento – Blaesės kolektyvo. Pasakojama, jog abi kapelos vienu metu koncertuodavo šalia esančiuose soduose ir kai tik Fliegės kapela pradėdavo groti pjesę, tuoj pasigirsdavo Blaesės litaurai ir trimitai… Fliegei tekdavo stabdyti kapelą viduryje kūrinio.
Nuo 1898 m. Klaipėdoje vėl veikė viena kapela. 1901 m. įsikūrė miesto orkestras…
Muzikos pilna buvo visur. Ji skambėjo ne tik salėse, bažnyčiose, bet ir aikštėse, viešbučiuose, kavinėse. O kokias žmonių mases sutraukdavo dainų šventės! O kur dar tradicinės Kalėdų, lietuvių muzikos šventės, dainų vakarai?! Visko nesusakysi…
