Kultūros poeto sugrįžimas

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

Kultūros poeto sugrįžimas

Žodis, pasakytas 2013 m. birželio 1 d. Klaipėdoje atidengiant memorialinę lentą, skirtą Henrikui Radauskui

Marijus Šidlauskas

Mieli klaipėdiečiai ir miesto svečiai! Šiandien mūsų miestas į savo istoriją įrašo svarbią kultūrinę žinią, paženklindamas atminimo lenta pastatą, kuriame 1936–1937 m. radiofono pranešėju dirbo lietuvių poezijos klasikas Henrikas Radauskas. Jis, kaip žinome, buvo pirmasis tikras urbanistas, todėl šio neužmirštamo miesto kultūros poeto sugrįžimas į Klaipėdos peizažą yra ne tik miesto istoriją liudijantis, bet ir ją supoetinantis, o tai reiškia – praturtinantis bei pagilinantis – faktas. Ką tik nuskambėjęs karilionas mums tarsi primena, kad Radauskas buvo bene muzikaliausias ir grakščiausias lietuvių poezijos meistras, pasižymėjęs tobula kalbos klausa ir pavyzdinga dikcija, kaip ir dera radiofono pranešėjui.

Mažoji Lietuva ir Rytprūsiai nebuvo šiam poetui svetimi, jo talentą maitino ir šiame krašte glūdintis kūrybiškumo genas. Radausko motina Amalija Kieragga buvo kilusi iš Rytprūsių, nuo Mozūrijos Elko (vok. Lyck), namuose kalbėjo lenkiškai ir vokiškai, protestantė, į katalikybę perėjo tik ištekėjusi už dvaro ūkvedžio Bernardo Radausko. Nesvetima poetui buvo ir Klaipėda, kurią Radauskas galėjo vadinti meilės miestu. Nes būtent čia, Klaipėdoje, 1937-ųjų liepą jis susituokė su Vera Sotnikovaite, ištikimai lydėjusią ir džiaugsme, ir varge. Vestuves jaunieji su dviem liudininkais atšventė rezervuotame Viktorijos viešbučio kambaryje, visiškai netoli tų įsimintinų vietų, „kur kvepia liepos ties paštu“.

Eilėraštyje „Garbė Homerui“ poetas sakė: „Tris tūkstančius metų negęsta gaisrai, Homeras hegzametru rašė gerai“. Radauskas rašė ne hegzametru, bet irgi gerai. Šia proga prisiminkime jo eilėraštį simbolišku pavadinimu „Sugrįžimas“:

Pasikalbėjau su dievais

Ir vėl į žemę sugrįžau,

Ir vaikštau skersgatviais kreivais,

Ir vėl eilėraščius rašau.

 

Danguj saulėlydis geltonas

O aš į žemę sugrįžtu,

Kur groja senas patefonas

Ir kvepia liepos ties paštu.

 

Nuo šiandien mūsų miesto skersgatviai, į karilioną inkarnavęsis patefonas, kvepiančios liepos ties paštu ir, žinoma, pats paštas tarsi dar kartą įrašomi į amžinąjį poezijos laiką, vadinasi – neištrinamai. Belieka mums, miestelėnams, tikėtis, kad mūsų miestas gerbs ir mylės poetus, o poetai, savo ruožtu, rašys taip pat gerai kaip Homeras ir Radauskas.

by admin