Kultūros politikos viziją subrandino „smegenų šturmas“
Rolanda Lukoševičienė
Lapkričio 14 ir 15 dienomis Palangoje, siaučiant audrai ir iki vidurnakčio verdant diskusijoms, išryškėjo artimiausio dešimtmečio Klaipėdos kultūros vizija. Padedant viešą konkursą laimėjusio Artašeso Gazariano vadybos ir verslo mokyklai, dviejų dienų seminare ją formavo 18 uostamiesčio savivaldybės, miesto kultūros įstaigų, organizacijų narių ir vadovų, verslo bei politikos atstovų darbo grupė. Klaipėdos kultūros plėtros dokumentas visuomenei ir miesto politikams turėtų būti pristatytas artimiausiomis savaitėmis.
 |
| Dvi audringas dienas aštuoniolikos žmonių darbo grupė Palangoje praleido diskutuodama apie Klaipėdos kultūros ateitį. Visi seminaro dalyviai surašė galimas prioritetines kultūros sritis, kurias turėtų remti Klaipėdos miesto savivaldybė. |
Medžiaga – iš konferencijos
Spalio 25-26 dienomis uostamiestyje vykusi konferencija „Klaipėdos miesto kultūros plėtros vizija“ akivaizdžiai parodė, kad į „neužšąlančią“ pretenduojanti mūsų miesto kultūra atsidūrė savotiškoje kryžkelėje. Politikams atrodo, kad iš miesto biudžeto atseikėjamų finansinių injekcijų turėtų pakakti, kultūros žmonės paburnoja, kad yra skriaudžiami, kultūros strategai įžvelgia naujų idėjų badą ir baugiai dairosi į atsiveriančias naujas erdves, kurioms apgyvendinti verkiant trūksta jaunos, drąsios „darbo jėgos“.
Konferencijos diskusijų metu buvo iškelti gana įvairūs kultūros vystymosi prioritetai: regioninės kultūros, bendruomenės poreikių, protestantiškosios kultūros išryškinimas, kultūros decentralizavimas, kultūros fabriko idėjos brandinimas, sąlygų sudarymas jaunųjų menininkų saviraiškai, profesionalaus meno rėmimas, menininkų bendradarbiavimas, siūlyta juridiškai išaiškinti menininko statusą, labiau į miesto renginių programas įtraukti pagyvenusius žmones ir kiti. Konferencijoje nuskambėję dalyvių pasiūlymai ir mintys tapo pagrindine medžiaga, kuria naudojosi Palangoje vykusio seminaro dalyviai.
Paspartino parengimą
Pastarieji metai, kai iš esmės pasikeitė ekonominė, politinė šalies situacija, neišvengiamai koregavo ir kultūros strategiją bei prioritetus. Prieš gerą dešimtmetį niekas nebūtų drįsęs kalbėti apie kultūrą kaip verslo objektą, turintį ne tik šviečiamąjį poveikį, bet ir kuriantį „pridedamąją vertę“. Sunkiai suvokiamas būtų ir šiandien kultūrininkų leksikoje skambantis terminas „kultūros industrijos“ bei verslo vadybos dėsniai ir apibrėžimai, taikomi, regis, tokioje efemeriškoje srityje kaip menai.
Turbūt neatsitiktinai kultūros politikos vizijai formuoti pasitelkta Vadybos ir demokratijos mokykla. Šios srities profesionalas A.Gazarianas, seminaro pradžioje jos dalyviams paskaitęs teorinę paskaitą „Vystymo valdymas“, galutinai išsklaidė abejones, įrodęs, jog visas gyvenimo sritis valdo tie patys dėsniai ir būtų neracionalu juos ignoruoti. Kas geriau – ar stichiškas, nevaldomas procesas, kuris vis tiek neišvengiamai nuveda kažkur, ar galimybė jį veikti ir pakreipti norima linkme?
Iki šiolei galiojusias kultūros politikos nuostatas visus metus rengė bene du šimtai žmonių. Kadangi šiemet buvo pavėluota, savivaldybė samdė organizatorių, kuris, taikydamas tam tikrus metodus, padėjo dokumentą parengti greičiau. Dokumento parengimas – konferencijos, seminaro organizavimas – užtruko porą mėnesių ir kainavo 35 tūkst. Lt.
„Šturmavo smegenis“
Seminaro dalyviai išsakė nuomones apie sritis, kurios galėtų tikėtis savivaldybės dėmesio. Buvo suformuota kelios dešimtys tezių, išryškinusių jautriausias miesto kultūros politikos vietas. Tai jūrinio miesto įvaizdžio formavimas, naujų modernių kultūrinių erdvių steigimas, atviros kultūros puoselėjimas, jaunimo kultūrinių poreikių ugdymas, šiuolaikinio profesionalaus meno sklaida, vietinio kūrybinio potencialo palaikymas, masinio susibūrimo erdvių panaudojimas reklamai, alternatyvių kultūros finansavimo galimybių paieška, platesnė kūrybinė realizacija ir skirtingų kultūros, švietimo sričių bendradarbiavimas, gabių menininkų įvertinimas ir motyvacijos skatinimas, kultūros darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, kultūros paveldo integravimas į miestiečių savimonę ir identiteto formavimas, vietos mecenatų auginimas, profesionalaus kultūros vadybos lygio kėlimas, masinės kultūros vietos apibrėžimas, kultūrinių industrijų aktyvizavimas ir kitos.
Viską susisteminus ir balsavus, išsikristalizavo kelios pagrindinės temos: kultūros finansavimas ir vadyba, jaunimo ir kitų socialinių grupių kultūrinė saviraiška bei poreikiai, miesto identitetas, naujų kultūrinių erdvių formavimas ir senųjų panaudojimas, kultūrinė industrija. Susiskirstę į mažesnes grupes, seminaro dalyviai ėmėsi Vakaruose populiarios idėjų generavimo formos – „smegenų šturmo“. Buvo apibrėžta pagrindinių temų dabartinė situacija, teigiamos ir neigiamos pusės, galimos grėsmės ir vystymosi kryptys.
Padėjo į banką
Viešose diskusijose buvo išsakyta gana daug kritiškų pastabų ir netgi patrauklių pasiūlymų, kuriuos seminaro dalyviai žada padėti į „idėjų banką“ ir, esant tinkamam momentui, juos realizuoti. Kalbėta apie tai, kad kultūra izoliuota nuo verslo, švietimo, socialinės sferos, kad nėra vieningos kultūrinės informacijos sistemos, kad potenciali kūrybinė jėga – Klaipėdos universitetas – nedalyvauja miesto kultūriniame gyvenime ir “verda savo sultyse”, kad jaunimas bėga iš Klaipėdos ir verkiant reikia jį sulaikyti.
Kaip potenciali grėsmė įvardintos beveik Klaipėdos centre besikuriančios didžiulės prekybos „maksimos“, „išsiurbiančios“ žmones iš kultūrinių erdvių, mažinančios poreikį kultūrai. Bene pirmą kartą kultūra garsiai buvo įvertinta kaip ekonominę galią kuriantis faktorius. Kalbėta apie Baltijos identitetą ir Klaipėdos vietą jame, jūrinių ženklų trūkumą ir jūrinio miesto įvaizdžio stiprinimą. Apsvarstytos galimybės Klaipėdoje įsteigti unikalų respublikinės reikšmės centrą ir siekti šalies kontekste labiau išryškinti uostamiestį, kurį dėl objektyvių aplinkybių nuolat užgožia Vilnius.
