Kur baigiasi realybė ir prasideda fikcija
Danguolė Ruškienė
Klaipėdos fotografijos galerijoje atidaryta prieš kelis mėnesius iš mūsų tarpo pasitraukusio uostamiesčio fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kūrybos retrospektyvinė paroda. Ne tik chrestomatinius praėjusio amžiaus antros pusės, bet ir naujausius, vis dar diskusinius autoriaus darbus šioje galerijoje galima pamatyti iki gegužės 4-osios.
 |
| Iš ciklo „Vaikai“ (1969-1989) |
Fotografija jau seniai nelaikytina realių įvykių objektyvia liudytoja. Vien todėl, kad visuomet tarp nuotraukos ir realybės atkarpos įsiterpia fotografas. Tik fotografas apsprendžia, kuri realybės dalis liks jo nuotraukoje, jeigu iš viso jai leista pasilikti. Lietuvos fotografijos mokyklos klestėjimo periodu susiformavusi A.Dapkevičiaus kūryba jokiu būdu negali pretenduoti į objektyvų realybės atspindėjimą. Autorius sau artimoje aplinkoje ieškojo lengvai suvokiamos neanalitinės tiesos, ypatingą dėmesį skirdamas bresoniškojo lemiamo momento išpildymui, kadro autentiškumą paneigdamas subjektyvizuota jautria pozicija.
Ji – gamtos dalis
Lyriškuose A.Dapkevičiaus moterų aktuose akivaizdus autoriaus siekis sujungti moterį ir gamtą į nedalomą vienovę. Moters kūno grožis ne konkuruoja su gamta, o natūraliai ją papildo. Ji – gamtos dalis, ne tik savo prigimtimi, bet ir charakteriu antrinanti jai. Nuogą moters kūną patalpindamas į jam giminingą erdvę, autorius izoliavo jį nuo bet kokių socialinių ir kultūrinių ženklų. Gamtos citatomis autorius prislopino jaunų kūnų erotizmą, suteikdamas jiems platesnę prasmę. Tačiau esminis tradicinio akto bruožas – seksualumas – išliko gajus.
Pasirinkdamas jauną, savaime estetišką kūną, fotografas smalsiai tyrinėjo bręstančios moters išorę, bandydamas atpažinti pirmąsias moteriškumo apraiškas. Tačiau labiausiai jį domino ne pats kūnas, bet jo santykis su aplinka – gamta. Kaip įrodymą, pabrėždamas moters kūno daugialypę kilmę, menininkas „formavo“ jį iš smėlio, vandens ar augmenijos.
Slepiasi veiduose
Priešingai nei klasiko sukurti aktai, kaimo žmonių portretai prašosi ne estetinio, o psichologinio ar socialinio vertinimo.
Būtina pažymėti, kad jie buvo sukurti socialinio realizmo Lietuvos fotografijoje vyravimo periodu. Būtent tuo laikotarpiu A.Dapkevičiaus kūryba nesulaukė pelnyto dėmesio. Autorius tarsi iškrenta iš tuometinių kūrėjų konteksto ir sugrįžta į tarpukario (B.Buračo, P.Veličkos) nykstančio senojo kaimo tradicijas fiksuojančią fotografiją.
Tačiau A.Dapkevičiaus dėmesys koncentravosi ne tiek prie kaimo etnografijos, kiek prie tautinių tipažų ir ženklų-simbolių. Romantiški kaimo vaizdai susipynė su kasdieninių lauko darbų ir buities našta. Giedruose senolių veiduose aptinkami tautiškumo pėdsakai slepiasi po nerimo ir vienatvės šešėliu.
A.Dapkevičius – ne bejausmis stebėtojas. Jis gilinosi ne tiek į socialines, kiek į egzistencines žmogaus problemas.
Turinys – svarbiausia
Visiškai kitokie A.Dapkevičiaus vaikai. Anot parodos organizatoriaus ir katalogo sudarytojo Remigijaus Treigio, autorius visuomet akcentuodavo šio ciklo svarbą savo kūryboje. Jam jis buvo vertingas ne tiek formaliu išraiškos priemonių organizuojamu vizualumu, kiek turiniu. Nesumeluotas vaikiškas nuoširdumas atveria giliausias nuotraukų prasmes net ir abejingiausiam žiūrovui. Šis fotografijų ciklas, priešingai nei autoriaus sukurti aktai, daugiau turi reportažinio metodo bruožų.
Ta pačia subtilia maniera A. Dapkevičius savo fotografijoje įamžino pamario peizažus. Autoriaus klasikinės nespalvotos fotografijos pasirinkimas jau savaime apdraudė nuo kol kas nepageidaujamo dekoratyvumo. Net ir kurdamas peizažus, fotomenininkas mieliau rinkosi centrinę kompoziciją, kadre išskirdamas vienišą medį ar apledėjusią krūmo šaką. Toks sprendimas svarbus ne tik estetiškai harmoningo vaizdo suvokimo procese, bet ir gamtos elementų, savyje talpinančių simbolių ar metaforų krūvį, panaudojimu.
A.Dapkevičiaus teigimu, jam niekuomet nerūpėjo kadro autentika ar vaizdo dokumentalumas. Autorius dar septintame dešimtmetyje (kartu su A.Macijausku, R.Rakausku, A. ir M. Černiauskais ir kitais) kūrė montažus, vadinamąsias realybės klastotes. Jau tuomet menininkas aktyviai domėjosi naujomis raiškos priemonėmis fotografijoje, įgalinančiomis perkonstruoti tikrovės atspindžius taip, kad jie kuo geriau išreikštų autoriaus intencijas.
Pranoko save
Paskutiniaisiais kūrybos metais nespalvotos fotografijos klasikas nustebino visus radikaliu kūrybos posūkiu. Jis atsisakė fotografuoti, bet pradėjo naujų raiškos priemonių fotografijoje paieškas. Būtų klaidinga teigti, kad tokia raiška autoriaus kūryboje atsirado staiga. Iš pradžių nedrąsiai autoriaus ranka nužymėti spalvoti akcentai, epizodiškas nuotraukos tonavimas galiausiai peraugo į visai naujus, savarankiškus, su fotografija mažai ką bendro turinčius kūrinius.
Jau praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografijoje buvo stebimos įvairios manipuliacijos nuotraukų paviršiumi. Nuotraukų spalvinimą ar tonavimą Lietuvoje išmėgino nemažai menininkų. Ko gero, tai padrąsino autorių naujiems kūrybiniams ieškojimams. Lig tol pirmenybę teikęs turiniui, A.Dapkevičius jį pradėjo ignoruoti ir tiesiogine ta žodžio prasme paskandino ryškių dėmių siautulyje.
Susitelkdamas prie naujų formos, plastikos, spalvos išraiškos priemonių, menininkas bandė sukurti savitą kūrybinį metodą, sunkiai telpantį į fotografijos rėmus. Būdingas tapybos eskiziškumas, spontaniškumas neatpažįstamai pakeitė gerai apgalvotą fotografinio vaizdo sąrangą. Tačiau teigti, kad ant nuotraukos pagrindo kuriami nauji vaizdiniai prarado bet kokį ryšį su fotografija, taip pat nebūtų tikslu.
Savo fiktyvų pasaulį A.Dapkevičius kūrė ant realaus pasaulio pagrindo, naudodamasis realybės padiktuotomis daiktų formomis, jų tarpusavio ryšiais. Tokiu būdu sukurdamas unikalų vienetinį darbą autorius pasipriešino ir šiuolaikinio autorinio atspaudo niveliavimosi momentui.
A.Dapkevičiaus fotografija tuo ir įdomi, kad „peržengia pati save“. Autorius, tarsi teigdamas, kad riba tarp realybės ir fikcijos yra labai plonytė, kartais išvis neapčiuopiama, sujungė šiuos du pasaulius vienoje plokštumoje, kviesdamas suvokėją pasivaikščioti savo minčių labirintais. Ir tik retam pasiseka čia nepasiklysti.
