Kur plyti liūdesys ir vienatvė

Kur plyti liūdesys ir vienatvė

Šiuolaikiškas grafiko iš Japonijos H.Miyayama’os pasakojimas – apie spindulingąjį princą Gendžį

Kristina Jokubavičienė

Pirmąsyk į Lietuvą ir Klaipėdą, į 2-ąją grafikos bienalę „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ žymus japonų grafikas Hiroaki’s Miyayama atvažiavo pats – pristatyti savo estampų parodą „Pasakojimai apie Gendžį“ P.Domšaičio galerijoje ir su Lietuvos menininkais pasidalyti meistriškumo paslaptimis per „vorkšopus” Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) dirbtuvėse.

Iš lūpų į lūpas

Apie legendinį princą Gendžį ir spalvingus jo paties, jo vaikų bei vaikaičių meilės nuotykius, kartais dramatiškus, kartais lengvai komiškus ir intriguojančius pirmoji papasakojo senojo Kioto (tai viena iš senųjų Japonijos sostinių) rūmų dama Murasaki Šikibu. Prieš beveik tūkstantį metų, XI a. jos parašytas „Pasakojimas apie Gendžį“ tapo ir pirmuoju romanu pasaulinėje literatūroje, ir pirmuoju psichologiniu literatūros kūriniu. Romaną sudaro 54 skyriai, kurių kiekvienas skaitomas kaip savarankiškas pasakojimas.

Princas Gendžis, arba spindulingasis Gendžis niekada negyveno, tai pramanytas personažas. Tačiau pasakojimas apie jį buvo toks patrauklus, kad jo siužetai paprastų žmonių buvo perduodami iš lūpų į lūpas kaip pasakos ar mitai. Po „Pasakojimo apie Gendžį“ pasirodymo plito ir originalas, ir plačiajai publikai pritaikyta versija.

M.Šikibu kūrinys įkvėpė vėlesnių laikų japonų rašytojus, o Gendžio žygius bei pergales nuolat iliustravo vis naujos dailininkų kartos. Jau XII a. buvo sukurtas pirmasis tapytas ritinėlis su Gendžio istorijos vaizdais. Tokie tapyti ritinėliai ilgokai buvo tik aristokratų privilegija. XVII a. Ede (dabartinis Tokijas) išplitusios pigios, spalvotų medžio raižinių technika atliktos iliustracijos pasiekė ir paprastus žmones.

Pasakoja gėlių kalba

H.Miyayama, žymus Japonijos grafikas, gimė 1955 metais Tokijuje, 1979-aisiais baigė Tokijo Tsukuba universitetą. Personalinės H.Miyayama’os kūrybos parodos buvo surengtos ne tik Japonijoje, bet ir Taivane, JAV, Belgijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, jis dalyvavo daugelyje grupinių grafikos meno parodų visame pasaulyje.

Dailininkas yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, vadovauja grafikos studijai „Utsushi“, yra tarptautinės estampo mainų asociacijos „Printsaurus“ narys.

H.Miyayama kuria spalvotus estampus originalia, beveik du dešimtmečius tobulinta autorine grafikos technika, kurioje naudojama aukso folija. Svarbiausia jo kūrybos tema yra gėlės ir augmenija.

Tad nenuostabu, kad pačioje XX a. pabaigoje ėmęsis kurti dar vieną vaizdinį pasakojimą apie legendinį princą Gendžį, H.Miyayama pavadino jį „Pasakojimas apie Gendžį gėlių kalba“.

Pirmiausia paklausykime, ką apie savo projektą sako autorius, atidavęs jam dešimtį metų ir paskyręs jį simboliniam M.Šikibu romano jubiliejui: „Beveik tūkstantį metų, iki Edo laikotarpio pabaigos XIX amžiaus viduryje, šis romanas veikė visą Japonijos kultūrą. Mene susiformavo gendži-ė tradicija, jis tapo vienu svarbesnių tapybos žanrų. Vos tik parašius romaną, buvo nutapytas ilgas ritinėlis su iliustracijomis visoms romano dalims. Bėgant metams nusistovėjo būdingiausi kiekvieno skyriaus vaizdai. Jie puošdavo įvairius daiktus – širmas, vėduokles, nedidelius baldus, dėžutes, net smilkalus.

Tačiau pasibaigus Edo laikotarpiui ši tradicija sunyko, nes žmonės galvojo, kad Vakarų kultūra yra vertingesnė, nei japonų. Pastaruoju metu daugelis japonų suvokia vietinių tradicijų svarbą, ypač Gendžio legendos reikšmę. Ne vienas dailininkas bandė kurti vis naujus Gendžio vaizdinius. Tačiau iki šiol tik keletas iš jų buvo sėkmingi. O ką jūs manote apie mano Gendžį?“

Aiškinosi atlikimo paslaptis

Taigi autoriaus klausimas pirmiausia provokuoja pasižiūrėti parodą, vieną iš įspūdingų antrosios tarptautinės grafikos bienalės „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ renginių. Ir tai reikia padaryti neatidėliojant, nes P.Domšaičio galerijoje ji veiks tik iki birželio 8 dienos.

Dailininkai grafikai negali atsižiūrėti į H.Miyayama’os grafikos lakštus pirmiausia iš profesinės pozicijos, – aiškindamiesi jų atlikimo techniką ir žavėdamiesi kūrinių meistriškumu, tobulai „švariu“ atlikimu.

Kai kurias technikos paslaptis jie atrodo bus išsiaiškinę meistriškumo pamokose, kurias KKKC meno dirbtuvėse vedė japonų grafikas.

Bet ar įmanoma nekantriems vakariečiams suvokti Rytų meno esmę? Laiką, skiriamą kūrinio idėjai brandinti, idėjos formulavimo eigą, darbo proceso pobūdį, ir galų gale formomis išreiškiamų minčių prasmę?

Pats autorius prisipažino, kad jis yra artimesnis tradicinei japonų dailei, o iš tradicijų sunku pragyventi net ir Japonijoje. „Makdonaldinė” kultūra stipriai veikia ir šiuolaikinę japonų visuomenę, ji žymiai patrauklesnė. Tai jau ir mums suprantama.

Grybšteli už širdies

Jei paroda įdomi dailininkams, ar ji įdomi paprastam žiūrovui? Be abejonės, ir net labiau jam, eiliniui, apie menus nepostringaujančiam, bet kartais norinčiam, kad tas menas imtų ir grybšteltų už širdies.

Šiuolaikinį žiūrovą intriguoja ne tiek Gendžio istorija, labiau pats H.Miyayama, pateikdamas ją kaip grakščius įvairiausių gėlių vaizdus ir vyro bei moters figūrų fragmentus.

Ir tuo visiškai sugriaudamas sąlygiškai realistinių, siužetinių vaizdinių tradiciją su rūmų gyvenimo, lepių gražuolių, konkuruojančių varžovų ir kitokiomis scenomis.

Atrodo, kad šiame 55 estampų cikle nėra jokios sistemos: formatai patys įvairiausi, nuo mažyčio kvadratinio 5×5 cm lakštelio iki 60 cm ilgio labai siauro, vertikalaus ar horizontalaus atspaudo. Didžioji dalis ciklo darbų yra tiesiog gėlių atvaizdai. Kai kurios jų mums gerai pažįstamos, dailios, bet koks nors pelėvirkštis-sukutis tai tikrai nelabai vertinamas, beveik piktžolė.

Kituose kūriniuose vyrauja žmogaus figūros fragmentai: ranka, pečiai, alkūnės linkis, klubo linija, pirštai, laikantys fleitą, grakščios nueinančios moters kojos su aukštakulniais bateliais…

Tik keliuose lakštuose išplėtota sąlygiško, iš aukšto žiūrėjimo taško pamatyto peizažo tema: virš audringos jūros pakibęs paukščio sparno šešėlis, prie nurimusios – mėtosi nulaužta pušies šakelė. Bet tai perteikta dekoratyviai, ornamentiškai, stilizuojant formas.

Kurgi pasakojimas, siužetas? Vietoj to tiesiog subtilūs, išraiškingi vaizdai, dvelkiantys Tolimaisiais Rytais. Tai pirmasis parodos įspūdis.

Žiūrėkite ir skaitykite komentarus

Neįtikėtinas mūsų akimis prasmes vaizdams suteikia autoriaus komentarai, kiek atliepiantys kiekvienos senojo romano dalies įvykius, bet ne tas istoriškai susiklosčiusias vaizdų grupes. Vaizdo ir teksto sugretinimas yra visiškai netikėtas, paradoksalus. Pvz., prie lakšto „Hatsune“ autorius rašo: „Naujųjų metų proga Gendžis pakvietė damas į savo haremą Rokujo rūmuose. Hatsune – tai ankstyvoji japonų lakštingalos giesmė, taip pat laimingų Naujųjų metų simbolis“. Prie „Suetsumuhana“, kuriame vaizduojama mažas raudonas gėlės žiedelis ant liauno stiebo skaitome: „Suetsumuhana – linksma mergina. Jos nosies galiukas raudonas, bet, tiesą sakant, ji yra elegantiška ir kiek senamadiška dama“. Ir taip prie kiekvieno kūrinio mūsų laukia „nuoroda“, primenanti, kad tai, ką matome (ir ne tik šiuo konkrečiu atveju), gali turėti visiškai kitokią reikšmę. Komentarų skaitymas suteikia vaizdams naują ir dažniausiai visai netikėtą prasmę, kartu paskatina iš naujo žiūrėti visus kūrinius ir ieškoti juose užslėptų metaforų.

Žiūrovas net nejučia, kad yra provokuojamas įsitraukti į žaidimą prasmėmis ir, veikiamas spalvotų estampų nuotaikos, motyvų, linijų, spalvų bei savosios gyvenimiškosios patirties, kurti vieną iš galimų istorijos versijų, kuriai Gendžis yra viso labo tik pretekstas.

Ir tada suvokiame, kad šie iš pirmo žvilgsnio net pernelyg „japoniški“ kūriniai byloja universalia kalba ir atveria svaiginančias kūrybiškumo erdves – ne tik autoriaus, bet ir mūsų pačių. Ramiai, be agresijos, drastiško rėksmingumo H.Miyayama’os grafikos lakštai pasakoja apie pasaulį, kuriame persipynusi tūkstantmečiais kaupta patirtis, daugybės kartų išgyventa meilė, įgyta išmintis, išmoktas pasiaukojimas, plyti šviesus liūdesys ir neišvengiama, bet ori vienatvė.

by admin