Kuratoriaus išpažintis

Kuratoriaus išpažintis

„Gyvai“ projekto parodose uostamiesčiui atstovavo Romas Klimavičius ir Anatolijus Klemencovas. Kita vertus – jų buvo beveik tiek pat, kiek estų menininkų. Bienalėje vertiname ne kiekybę, o kokybę. Todėl ekspozicijose neišvysite per dvejus metus sukurtų darbų, kurių atrankos kriterijus – tiesiog profesionalumas.

Paskutinę bienalės dieną Melnragėje prie jūros vyko spalvinga ir gaivi akcija – Lietuvos menininkai leido į dangų savo grafikos kūrinius – aitvarus.

Diskutavome su autoriais, skatinome juos specialiai projektui kurti darbus, kurie bylotų šiuolaikinės grafikos kalba, sykiu neužmirštant tradicinių technikų gramatikos. Taip pat siūlėme peržaisti tradicinę techniką ir spausdinimo momentą, ką neblogai padarė A.Klemencovas, sujungęs masyvų videopersonažo sprandą, vokišką karinį maršą, lakštingalas bei galimybę savąjį „Mesiją” paženklinti… pavyzdžiui, svastika – pokštelint štampu per makaulę.

Menas kaip narkotikas

Dailininkų aitvarai skriejo į giedrą Klaipėdos pajūrio dangų. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Už ką kovojame ir kas iš tiesų laimi? Kas kovoja? Ir už ką? Kuratorius prieš žiūrovą? Menininkas su kolega – prieš pasyvų stebėtoją? Kritikas prieš kritiką?

Iš esmės kaunamasi už geresnę kokybę ir proceso pastovumą. Tad kur yra riba tarp draugiškumo ir korupcijos, tarp tavo ir mano menininko, tarp pataikavimo žiūrovui? Ar pastarųjų kiekis – renginio sėkmės rodiklis? Ar pavykusi reklaminė kampanija, o šį kartą ji buvo ypač didelė – „neatšoka“ nuo projekto, jei TV reklamuojamas tik „brendas“, o apie renginių vietas žiūrovai informuojami kitais kanalais?

Manau, kad bienalė šiuo požiūriu pateisina iššūkį „Now Art Now Future”. Jeigu prisimintume pankišką sloganą “No Drugs No Future”, meną prilyginčiau narkotikams, nes rimtai įsijautusiam norisi ir tenka, ir yra privalu išbandyti vis naujas meno formas bei mišinius, o pasibaigus projekto dozei jaučiu elementarias „lomkes” – tiek fizines, tiek moralines.

Nors džiaugiuosi šiame projekte su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru bendradarbiaujančiais – menininke bei kuratore J.Rekevičiūte, prodiuseriu ir projekto vizualistu režisieriumi R.Rickevičiumi bei vadybininke Jolita Seredaite, džiaugiuosi vis didėjančiu aistruolių ir projekto draugų būriu, puikiai suvokiu, jog gal tik n-toje bienalėje užaugs nauja karta, kuri ne tik dalyvaus, bet ir savo vaikus atves dūkti akcijose.

Ne veltui meno ture per Lietuvą dalyvavusi kritikė Danutė Zovienė teigė, kad „visuomenė dar nėra laisva priimti meną. Lietuviai, regis, nebijo išorės priešų ir net būsimo euro įvedimo. Jie bijo pro šalį į jūrą lekiančio aitvaro, nedrįsta užeiti į galeriją, net jei tai jų rajono dėvėtų rūbų parduotuvė“. Čia omeny turėta J.Rekevičiūtės akcija paroda „Gražūs dėvėti rūbai aukštuomenės vakarėliui“, surengta Kaune, Petrašiūnų rajono “secondhande” (tačiau kaip parodė ilgalaikis stebėjimas, žmonės knisasi skuduruose ir tik retas kuris pakelia galvą į meno kūrinius).

Iešmininkai – žurnalistai?

V.Kondrašinos iš Panevėžio pataisos namų raižinys. Autorė pakomentavo: „Pasirinkau vabalus, nes jie laisvi ir gali ropoti, skristi kur nori”. J.Rakauskaitės improvizacija su Panevėžio pataisos namų kalinės grafikos miniatiūra. E.Mikalauskis buvo tas „arkliukas”, ant savo kūno išnešęs nuteistųjų moterų svajones į laisvę.

Turas per Lietuvą, kuriame pakankamai entuziastingai dalyvavo užsienio menininkai ir lietuviai, vis dėlto sąlygojamas aibės išorinių trukdžių. Žmonės nesiryžta bent per mėnesį patirti projekto visumą, nes tai atima laiko ir pinigų.

Kita vertus, kultūrinis gyvenimas yra pakankamai intensyvus, juk ir savajame mieste ne visada nueiname į teatrą ar koncertą. Kas galėtų sujungti šias grandis? Gal visur įvykį sekantys meno kritikai, kurie šiuo metu yra stipriai kritikuojami dėl atstovavimo tik tam tikroms pasirinktoms sferoms, meno grupuotėms ar ideologijoms? Bet, šmaikščiai tariant, ir jie yra žmonės, užsiėmę tuo, už ką gauna pinigus. Atplėšti juos nuo kasdienių reikalų – reiškia mokėti už prarastą laiką, o už pinigus – kokia kritika, geriausiu atveju profesionalus objektyvumas. Tad realia informacine grandimi projekto stotelės susisiekia spaudos puslapiuose daugiau žurnalistų dėka.

Ką laimi Klaipėda

Klaipėdoje daug festivalių, meno akcijų, muzikos ir teatro renginių. Šia bienale siekiu profesionalaus, rimto ir cikliškai besikartojančio vaizduojamosios dailės renginio, kuris, be kita ko, taptų tiltu su kaimyninėmis valstybėmis.

Savo esme „Now Art Now Future” yra festivalis, nuolat peržengiantis meno formų ribas, jungiantis dabartines tendencijas, aktualijas ir klasikinį žargoną, globojantis laiko patikrintas technikas.

Ką laimi Klaipėda trijų miestų ir trijų šalių projekte? Ji gauna finalinę pyrago dalį, kada renginys tarsi upė išsiplečia meno deltoje. Laimi rimtus santykius su Baltijos respublikų sostinėmis ir jų kūrėjais.

Visada teigiau, jog sąvoka projektas ir turi būti suvokiama kaip projektas, kaip meno pristatymo forma, kuri siūlo kūrėjui tai, kas jam padeda tobulėti, ir sulig kiekvienu kūrėjo eksperimentu auganti pati.

Europai mes įdomesni kaip trijų šalių regionas, o ne kaip Lietuvos ar Klaipėdos menas. Tarpusavyje lygindamiesi geriau pastebime plagijuotas pasaulines idėjas ir kopijuojamus stilius, matome kitų meninę orientaciją ir labiau pajaučiame savitumus, pavieniui – mes tik trys ramūs užutėkiai.

Taip pat, manau, sutiksite, jog projektas nėra parodomoji veikla. Projektas yra kuriamoji jėga, kada kuratorius kuria kartu su menininku, kada įmanoma realizuotis įvairiose idėjų pasireiškimo formose, kada interaktyvumas pasireiškia skirtingose sferose. Pavyzdžiui, edukaciniai momentai jungiami su akcijomis, projekto filmas tampa jo tęsiniu, o parodinę estetiką stiprina vyksmo dinamika.

Taigi susitiksime po dvejų metų!