Kūrėjo istorija ir istorijos kūrėjas
Ona Bartkiūtė
„Panelė Istorija yra blyškiaveidė, didelėmis, nuo baimės kiek išsprogusiomis akimis. Ją jodo, kas netingi (…): pagal užsakymą iš viršaus, o ir savo iniciatyva“ – šią „gurinių romano“ „Kryžiau žalio medžio“ tiesą (p.12) dar kartą prisiminiau smagiai perskaičiusi ir patį naujausią Juozo Šikšnelio istorinį romaną „Įvykių horizontas“ (UAB „Jotema“, 2007), nes pastarojo autoriaus atskiro kūrinio man jau neįmanoma suvokti be viso jo kūrybos konteksto. Tad negalima šįkart nepaminėti ir Raido Dubrės (žmogaus iš Raigardo slėnio ir Švendubrės) politinio trilerio „Aukos stulpas“ („Eglė“, Klaipėda, 2007). Juolab kad tam yra ir puikus pretekstas. Prieš pristatant abi ką tik paminėtas knygas („GALERIJA 13 L“, Klaipėdos apskrities Viešoji I.Simonaitytės biblioteka, 2007-03-30) buvo atidengtas skulptoriaus J.Šikšnelio sukurtas „biustas“ „Raidas Dubrė, atliktas liepoje“ –atviras ekshibicionizmo pavyzdys (ar tai nėra kai kurių pastarojo autoriaus kritikų teiginių parodija?) ir subtili užuomina, kad į J.Šikšnelio hipotezių skrynelę žiūrėti vis dėlto reikėtų ne tiesmukai, o per (auto)groteskiškai suvoktus istorijos daugtaškius. Juk šio autoriaus pasakotojas turi vieną ypač smagų poreikį į pasaulį pažvelgti „sau pro tarpkojį“ – žr. gurinių ir apribų romanus „Kryžiau žalio medžio“(p.8, 143) ir „Apšlakstytas isopu“ (p.6). Beje, itin logiška „Įvykių horizonto“ apibūdinimo tąsa būtų hipotezių romanas – visai neaišku, kodėl čia J.Šikšnelis atsisako tokio originalaus atradimo?
Kyla ir kitas klausimas. Ar su J.Šikšnelio romanu „Įvykių horizontas“nemirs ir Raidas Dubrė? Pastarasis autorius savo detektyvų protagonistą Bartą Gabrį jau nuo romano „Apšlakstytas isopu“ pasirodymo atvirai perkelia ir į rimtąją kūrybą, taip ypatingai pabrėždamas jos fiktyvumą. Kita vertus, detektyve „Paskutinioji užmuša“ irgi nagrinėta XIX a. pradžia. Tad visai dėsninga, kad pasinaudodamas virtualiomis technologijomis ir astrofizikos terminu įvykių horizontas pastarasis rašytojas naujausiame savo romane labai lengvai atkuria ir 1812 metus Lietuvoje. Aišku, nepamiršdamas nutiesti ir paralelinės linijos – stulbinamai panašių jau XXI a. politinių įvykių interpretacijos, tiesiogiai susijusios ir su trilerio „Aukos stulpas“ siužetu – galimo valstybinio perversmo Lietuvoje projekcija (beje, šis detektyvas sukurtas 1995-2000 – kas netiki, jog Šikšnelis nepasinaudojo tikru Prezidento apkaltos faktu, tegu pavarto senus „Klaipėdos“laikraščius). Mūsų šalies istorijai ir politinei dabarties kasdienybei šis autorius tikrai neabejingas. Tad kam jam rašyti detektyvus, jei „ilga istorijos trukmė“, pasak lenkų antropologo ir kultūrologo Wojciecho Bursztos („7 Meno dienos“, 2005-04-01, p.6), ir taip yra tikrų tikriausias detektyvas. Ar ne šiuo kodu ima naudotis J.Šikšnelis, nors pats daugelyje „Įvykių horizonto“ vietų linksmai ir šaiposi iš Browno populiarumo? Juk „pabėgimas į istoriją dažnai yra vienas iš būdų pagyvinti tradicinį kriminalinį romaną“ (tas pats Burszta). Ištrūkti iš detektyvo gniaužtų po devynių šio žanro knygų pasirodymo J.Šikšneliui, matyt, būtų be galo sunku. Juo labiau kad, perskaičiusi pačias naujausias jo knygas, politiniu trileriu labiau noriu vadinti romaną „Įvykių horizontas“, nes čia radau netgi įdomesnę negu romano „Aukos stulpas“ politinę intrigą, o ir daugiau nervingumo („trileris“ pažodžiui reiškia „nervingas“). „Aukos stulpas“ praranda daug žavesio ir dėl to, kad jame nėra ir (auto)karikatūriško bei išpažintiškai autobiografiško pasakotojo santykio su vaizduojamais įvykiais. Šitie dalykai, kai J.Šikšnelio prozoje į didžiausią gurinį sulimpa gyvenimo juokai ir verksmai, man yra ypač brangūs.
Viskas yra reliatyvu – ypač pasaulyje, virtusiame virtualiu. Tad romano „Įvykių horizontas“ ekspozicijoje J.Šikšneliui visai nesunku Neryje išplukdyti lavoną, nuskendusį dar 1812 metais, o su juo beveik genetiškai susieti ir (auto)ironišką vaizduojamų įvykių generatorių. Tai jau XXI a. kūrikas Andrius Večiorinas, kam Grafas, kam Korektorius. Jis detaliai prisistato tik p.21. Dar po dešimties puslapių mums „pamėtėja“ ir savo hipotezių suvokimo „raktą“: katilinėje Regina Castra žaidimas tik prasideda (p.31). Ir kitose J.Šikšnelio knygose Didysis Korektorius negailestingai pašaipiai revizuoja tiek rašomą ir vis perrašomą istoriją, tiek kažkada veikusius, o ir mūsų kasdienybėje tebeveikiančius istorijos subjektus, tiek ir savo – kūrėjo – asmenį. Todėl aš stengsiuosi rašyti ne tiek apie gausiai visur anonsuotus abiejų naujausių romanų politizuotus įvykius, kiek apie kūrėjo situaciją istorijoje ir istoriją virtualių žaidimų lygyje (p.239). Bet istoriją ir kaip detektyvinį faktų mazgą, liudijantį nenuginčijamą archyvaro/Korektoriaus erudiciją: tiek smulkių istorijos detalių, kiek jų yra šio romano hipotezių skrynelėje, ko gero, net ir specialistai nesurastų. Bet ir vėlgi. Ta istorija jau yra postmodernistiškai išdidinta, o per įvairius(auto)groteskiškus sukietėjimus to paties kūriko kartais pakelta net ir iki orgazmo (p.18 ir kt.). Labai nuvertintume autorių, jeigu manytume, kad J.Šikšnelis leistų XXI a. kūriko ir jo katilinės lankytojų „orgazminei“ savimeilei pakilti aukščiau juosmens. Reikia priprasti, kad kai šis autorius juokias, tai jis juokias. Ir ne vien nepiktai. Bet vis dėlto tuo pat metu jis sugeba itin problemiškai sujudinti tiek istorinę tautos atmintį, tiek ir dabartinę mūsų politinę savimonę.
J.Šikšnelio kūrikui būtų per didelė nuodėmė besėdint Vilniaus kavinėje iš tikrųjų nepamatyti karietų, riedėjusių ta pačia gatvele dar 1812 metais. Nors kūrikas yra jau XXI a. atstovas, bet jam kažkodėl itin maga apmąstyti vieną netikėtą mintį, kuri yra ne kas kita, o tik „Pasikėsinimas į Aleksandrą I?“ (p.43). Pastarąją frazę kaip skandalingą laikraštinio straipsnio antraštę kabutėse rašau aš, nes, kai archyvaras kulniuoja pro kardo formos Totorių gatvę Vilniuje ir tiesiu taikymu pasuka į bariuką „Kas trečias“, jame pamatome sėdintį šiltutėlį žurnalistą Juozapą Aleksandrą Armalį (ten pat). Tad J.Šikšnelis ir naudojasi laikraštiniu stiliumi, per jį susikuria XIX a. Lietuvos įvykių politinę intrigą ir sąmokslo personažus: tik kad laikas nudilino jų bruožus, todėl geriausia veidus nuolatos slėpti po vienuoliškais gobtuvais (p.47) – šikšneliškai ir detektyviškai – čia pat juos suplakant jau su J.Šikšneliui itin gerai pažįstamais žmonėmis (pvz., imperatorius Aleksandras I ir žurnalistas Juozapas Aleksandra tikrai susilydo į viena – p. 58) ir vėlgi regint, kaip Vilniuje siaučia gėjų paradas (p.49), o ir nenustojant mąstyti, kodėl ne tik Totorių gatvė, bet ir rytietiški kardai lenkti, bei, aišku, nepamirštant svarbiausiojo XIX a. Europos karo… Napoleonas, tiesa, tada per Nemuną dar nebuvo persikėlęs, bet preciziškas XXI a. kūrėjas, žinoma, nepamiršta skaitytojui priminti, kada tai įvyko. Dienos tikslumu.
Tikslumas, žvelgiant į istoriją per XXI a. Reginos Castros nasrus (p.102), J.Šikšneliui ypač svarbus. Juk rašant ir taip atsiranda apmaudžių korektūros klaidų (pvz., 1812 metai staiga pavirsta 1912 – p.46), tačiau patikimo Vilniaus pažinimo „Įvykių horizonto“ autoriui belieka tik pavydėt. Kaip reikia jam pavydėti ir netingėjimo prisirinkti įvairių faktų iš daugybės enciklopedijų bei mokėjimo juos įterpti į kūrinius laiku ir vietoje – pvz., taip pasirodo Frydricho ir Voltero frazės apie Lenkiją, sakiniai lenkų, rusų, prancūzų, lotynų ir anglų kalbomis arba iš tikrųjų sužadinantys apetitą tariami XIX a. aukštuomenės puotų meniu (tiesa, pastarieji vienoje vietoje aiškiai supainioti su valgių receptais – žr. p.150-151). Užtat J.Šikšnelio romano „Įvykių horizontas“ skaitytojas visąlaik jaučiasi tarsi smagioje pažintinėje ekskursijoje lyg ir po ne itin reikšmingas atrodžiusias Vilniaus vietas ar kultūros istoriją apskritai. Ko vertas vien Šv. Rapolo bažnyčios aprašymas (p.37-38). O ar buvome susimąstę, kas ir kada įkūrė Vingio parką bei pastatė jo paviljoną? J.Šikšnelis sujudina tokius mūsų istorijos įvykius ir iškelia tokius lavonus, kurių daugelis net neįtarėme galėjusių būt. Tačiau meniniame kūrinyje yra svarbiausia ne istorinė, o meninė tiesa.
J.Šikšnelio meninė tiesa yra be galo patikima. Kas perskaitęs jo „Įvykių horizontą“ galės paneigti, kad viskas galėjo būti visai kitaip? (Tik gal pabos vienodai abstraktoku stiliumi parašyti Speranskio, Benigseno ar Jono Večerskio – istorinių XIXa. asmenybių – užrašai: redaguojant šiuos įdomius kompozicijos elementus J.Šikšneliui tikrai reikėjo paaukoti daug daugiau stilistinių pastangų.) Kas sugebėtų patikrinti netgi (auto)ironiškojo J.Šikšnelio archyvaro jau XXI a. klastotes? Daugeliui juk daug maloniau tikėti jomis, negu kad raustis sunkiai prieinamuose archyvuose ar ieškoti duomenų kad ir pernykščiuose laikraščiuose. Juk net menkiausias faktų nutylėjimas palieka erdvę intrigai. O žmogus be intrigos yra kaip ir miręs. Ypač jam maga pasikapstyti po istorijos išskyras, išmatas (p.118). Tad ir pleška ugnis Šikšnelio katilinėje Regina Castra.
„Įvykių horizonto“ katilinės Regina Castra yra ne tik virtuali, bet ir (auto)karikatūriškai negailestinga. Į ją įeiti lengva. Išeiti iš jos nesudegusiam jau daug sunkiau. Na, yra dar viena galimybė – būti išmestam į klozeto skylę, o per ją ir į pasaulinį vandenyną. Atsiprašau – į Nerį. J.Šikšnelio romano veiksmas juk vyksta Vilniuje? Bet Neris juk teka į Nemuną, Nemunas – į Baltiją? Baltija – jau Atlanto dalis… Todėl ir ėmiau painiotis. Ypač kad pastarajame J.Šikšnelio romane tiek daug komiškai lengvai atpažįstamų Klaipėdos miesto veidų… Tad skaitydama romaną dažnai jaučiausi tik I.Simonaitytės bibliotekoje. O gal vis dėlto katilinėje? Pažįstama tarp gerų pažįstamų… Ir dar ant grindų? Na bet dabar „Įvykių horizonto“ Andrius Večiorinas pasakys, kad ir aš, pradėjusi normaliai, jau atsiduriu ant laiptų – kaip viena jo romano veikėja. Ir kas žino, kokias dar potekstes slepia vienas ar kitas J.Šikšnelio kūrinių epizodas – kad ir apie fleitininkę. Negailestingai kandus kūrikas orgazmą moka susikelti pačiais netikėčiausiais būdais. Žinoma, pirmiausia tradiciniu: „ieškok moters“. Bet ir papildomu: „ieškok KGB“. Tad kai Sofija Tyzenhauzaitė iš XIXa. pradžios į XXI a. patenka jau tik kaip Sofija Kauzienė, tai tik menka J.Šikšnelio literatūrinio žaidimo smulkmena. Juk taip su visomis savo profesijų subtilybėmis ir „genealogijomis“ tiek iš XIX į XXI amžių, tiek ir iš vieno kūrinio (net parašyto ne J.Šikšnelio) į kitą persikelia ne tik Andrius Večiorinas, Tadzikas Kosioras ar Bartas Gabrys, bet ir daug kitų personažų – net ir mūsų gyvieji klasikai su savo keiksmažodžiais (nors ir pačiam J.Šikšneliui apatinė žmogaus kūno dalis tebėra nepakeičiama veiksmo vieta). Jau minėta, kad kai tie personažai J.Šikšnelio kūrikui tampa nereikalingi, jie tiesiog paskęsta Neryje arba dingsta klozeto skylėje. Tačiau niekas nėra garantuotas, kad jie ir vėl neiškils. Jei ne šiame, tai kokiame nors kitame J.Šikšnelio romane. Dar kartą primenu – šio autoriaus kūrinių po vieną skaityti jau nebegalima, jeigu norime pajusti tikrą J.Šikšnelio kūrybos skaitymo malonumą. O kai dar romane „Įvykių horizontas“ jau visai atsidengia ir autorius: (…)vakar 05 08 06 apie 9 val. 45 min. šis rašomas kūrinys pasiekė savo mirties tašką (…). Lojo šunys, kudakavo vištos, aplink lakstė nenuoramos anūkės Dorotėja ir Kotryna, taikėsi lyti (p.193).Čia J.Šikšnelio dvasiškai apnuoginta viskas, kas jam brangiausia, – net anūkės (J.Šikšnelio marti, užsiminus apie romano dedikaciją, nusijuokė: „Oi, dar negreit jos dziedulio knygas galės skaityti!“ – čia man gražiausia buvo išgirsti žodį dziedulio…).
Užtat ir atsiranda už širdies griebiantis J.Šikšnelio kalbėjimo tikrumas. Bet jau ir ne tikrumas – kažkas tik iš pasakos. O čia pat išgyvenama – vėlgi su šiam autoriui būdingu preciziškumu – vien tragikomiška kūrėjo būsena: Kas gali išjudinti autorių? Štai klausimas! Ir toliau komiškame veiksme jau ima suktis ne tik „Hamletas“, Niutonas, bet ir dar kai kas… Dzūkiškų genų – mokėjimo pasakojant verkti ir juoktis drauge – iš J.Šikšnelio tikrai neatimt.
Nesu skaičiusi Browno „Leonardo da Vinčio kodo“, jau labai seniai nebuvau atsivertusi ir detektyvų – J.Šikšnelio „Aukos stulpą“ tad perskaičiau tik dėl to, kad jis Šikšnelio. Bet prisipažįstu dar kartą, kad perskaičiau itin smagiai – tiesiog ilsėdamasi. Negalime juk be išlygų nubraukti ir hedonistinių literatūros funkcijų. Kai kas J.Šikšnelio „Įvykių horizontą“ galbūt priskirs irgi tik lengvo „popso“ kūrinių grupei. Tačiau ar neapsigaus? Po išoriška J.Šikšnelio teksto bravūra slepiasi iš tikrųjų labai problemiški mūsų istorinės savimonės formavimo(si) dalykai. Kas dar apie juos mąsto Lietuvoje – nemoralizuodamas ir neprimesdamas savo nuomonės? Skaitydama „Įvykių horizontą“ vėl pajutau didžiulę trauką ir prie J.Šikšnelio novelių, ir prie jo „gurinių“ bei „apribų“. Kad dar kartą itin pasidžiaugčiau šio autoriaus kūrybinio talento vientisumu bei pastovumu, o ir sugebėjimu su kiekvienu nauju romanu surasti labai šviežią vaizduojamų įvykių traktuotę. Nemeluojant ir neapsimetinėjant orakulu, bet atsakingai išstudijavus reikalingą medžiagą su neginčijama kūrybine erudicija pasakant mums tokius dalykus, kokių patys niekaip nedrįstume įvardinti viešai – deja, tai per daug pavojinga politiškai. Visais laikais. Tačiau turiu liūdnai pastebėti, kad šio autoriaus romanų kokybė akivaizdžiai priklauso ir nuo leidyklų atsakingumo. J.Šikšnelio „Įvykių horizontui“ tikrai pritrūkta subtilesnio redaktoriaus.
