Kuris veidas tikras?

KRITIKOS KRITIKA

Kuris veidas tikras?

Šių metų liepos 21 dieną Palangoje buvo atidaryta Antano Gudaičio 100 metų gimimo metinėms skirta tapybos paroda. Joje dalyvavo jo buvę mokiniai, artimiau bendravę su dailininku. A. Gudaitis Palangoje praleisdavo vasaras, čia stovi jo namas, nedidelė dirbtuvė, kurioje buvo nutapyta daug vertingų paveikslų. Palangoje A. Gudaitis šventė savo 70-ies ir 80-ies metų jubiliejus, gausiai dalyvavo menininkai. Palangoje ir buvo atidaryta jo šimtmečiui skirta paroda. Ji – pagerbimas didelio menininko, turėjusio įtakos visai Lietuvos dailei. Paroda negausi dalyvių, nepretenduojanti į didelius meninius ieškojimus ir atradimus.

Parodos pristatymą (anotaciją) parašė menotyrininkas Ignas Kazakevičius. Štai ką jis rašė: “Parodos ekspozicijoje – dabartiniai Lietuvos klasikai, autoriai, kurių drobėse dominuoja, labiau atsiskleidžia kuris nors A. Gudaičio tapybinės raiškos elementas: ryški koloristika, aštri kompozicija, grubi forma, jos abstrahavimas, raiški linija, silueto kontūras etc. Pagrindinis parodos dalyvius vienijantis momentas – ekspresionistinė linija. (…) Šia paroda jos kuratoriai Aloyzas Stasiulevičius, Leonardas Tuleikis, Violeta Jusionienė stengėsi išreikšti “gudaitišką skalę”, požiūrį į lietuviškojo ekspresionizmo kūrinio prasmę ir reikšmę. T.y. ką kūrinys stimuliuoja ir ką teigia ateičiai, kokią dabartį išreiškia. Ši paroda – pokalbis apie vyresniosios kartos estetinį idealą, įkūnijamą kintančioje formos sampratoje, apie dvasinius ieškojimus, apie kanono reliatyvumą, struktūrą, kurioje galima atsekti prieš tai buvusią struktūrą, motyvus, temos variacijas – t.y. tradiciją, kurios ieškome, kuri mums reikalinga.”

Parodą iš Palangos perkėlus į Lietuvos dailininkų sąjungos “Klaipėdos galeriją”, spaudoje pasirodė to paties I. Kazakevičiaus visai priešinga nuomonė. Rugsėjo 29-osios “Klaipėdos” laikraščio meno leidinyje “Durys” paskelbtoje šios parodos recenzijoje “Vystančios spalvos elitinės tapybos puokštėje” menotyrininkas teigia: “Ekspresionizmas nėra gilus menas, tai vislab emocijos, formų, spalvadėmių laužtėse tūnančios, mūsų nihilizmą, skepsį, katarsį iš nevilties gimusį, mūsų kenčiančios sielos giesmę gaudžiančios.” Ir toliau “…Ir nieko juose, kas tęstų didįjį kaulais barškančio karšinčiaus ekspresionizmo žygį per Lietuvą. Nei energijos, nei originalumo…”

Ir taip rašo tas pats I. Kazakevičius, visai neseniai tos pačios parodos anotacijoje džiūgavęs: “Tapyba. Ir tik ji. Svarbi kaip išraiškos forma. Kaip gyvenimo samprata. Kaip asmeninės laisvės ir vertės suvokimas. Tokia tapyba buvo svarbi Antanui Gudaičiui. Tokia ji tebėra aktuali jo mokiniams. Per keturiasdešimt penkerius pedagoginės veiklos metus išauklėjęs ne vieną šiandien aktyviai meno scenoje veikiantį Lietuvos tapytoją, juose A. Gudaitis paliko šakotą ir spalvingą “genealoginį medį”.

Palyginus parodos pristatymą ir recenziją, kyla klausimas: viename autoriuje sutelpa dvi nuomonės, du vertinimai, du veidai? Kuris veidas tikras?

Ekspresionizmas – kūrybingas ir gyvas šiandien ne vien Lietuvos mene. Daugelyje Europos šalių, ypač Vokietijoje, kur jis užgimė, tai viena populiariausių dabarties tapytojų naudojama meninė stilistika. Rašančiajam apie dailę tai privalu žinoti. I. Kazakevičiaus pareiškimas, kad ekspresionizmas nėra gilus menas, kad tai tik emocijos, yra diletantiškas ir nerimtas.

Apskritai abiejuose I. Kazakevičiaus tekstuose daug pretenzingų žodžių, skambių posakių, noro pasirodyti originaliu, daug saviraiškos.

Menotyrininko paskirtis visuomet buvo švietėjiška. Pretenzijos iš naujo pervertinti meninius procesus niekuomet neturėjo įtakos tų procesų eigai. Kūrėjo įtaiga ir talentas lėmė kūrybinio gyvenimo kryptį.

Ne taip seniai Vilniuje, naujame savivaldybės pastate I. Kazakevičius organizavo parodą “www.madona.st”, skirtą Dievo Motinos Marijos garbei. Parodoje šalia rimtų meno kūrinių eksponavo kičinius rankdarbius – gintarines mozaikas, surinktas iš gatvės prekeivių. Menotyrininkas, atrodo, nesiorientuoja meninių vertybių sistemoje.

Šiemet I. Kazakevičius buvo tarptautinės Vilniaus tapybos trienalės kuratorius. Iš jos matyti, kad kuratorius nesusivokia dabartinėje Lietuvos dailės panoramoje, – trienalėje buvo eksponuota nemažai žemo meninio lygio kūrinių.

Savo straipsnyje “Vystančios spalvos elitinės tapybos puokštėje” menotyrininkas negatyviai, įžeidžiančiai vertina tapytojo Leonardo Tuleikio kūrybą. Neseniai šis menininkas Radvilų rūmuose surengė didžiulę – daugiau nei 100 drobių – parodą. Tai jo 15 metų kūrybinio darbo pristatymas. Paroda tapo svarbiu meniniu įvykiu visame Lietuvos kūrybiniame gyvenime. L. Tuleikio menas šiemet pristatytas Nacionalinei premijai.

Tame pačiame I. Kazakevičiaus straipsnyje minimas neseniai miręs tapytojas Algimantas Jusionis. Kaip labai konservatyvus kūrėjas. Šio talentingo menininko paveikslai neseniai buvo eksponuoti Vilniuje, “Arkos” galerijoje. Parodos atidarymo metu pasisakė ir parodą vertino daug menininkų. Visi su didžiule širdgėla kalbėjo apie šio kūrėjo netektį, visi pripažino, kad jo paveikslai turi išliekamąją vertę.

Straipsnyje neigiamai vertinama daugelio parodoje “Antanas Gudaitis ir jo mokiniai” dalyvavusių dailininkų kūryba. Menotyrininkas turi teisę vertinti, iš naujo įvertinti bet kurį eksponuojamą paveikslą. Tačiau savo vertinimus jis turėtų pagrįsti konteksto žinojimu. Šito I. Kazakevičiaus straipsnyje pasigedome. Be to, taip ir nesupratome, kuris I. Kazakevičius tekstas yra tikrasis – parodos anotacija ar jos recenzija. O kaip įvertinti menotyrininką, kuris kaip vėtrungė keičia nuomonę? Kas tai – dualizmas, cinizmas ar paprastas mažaraštiškumas?

by admin