Kuršių nerija – G.Vitartaitės paveiksluose
Kristina Jokubavičienė
Lietuvos dailės muziejaus surengtoje parodoje savo padalinyje Juodkrantėje, Miniatiūrų muziejuje, nuo pavasario iki rugsėjo vidurio eksponuojama vilnietės tapytojos Gražinos Vitartaitės paroda „Kuršių nerija“.
Parodoje lankytojams pristatoma per 50 tapybos darbų, kuriuos įkvėpė Kuršių nerijos gamta – pamario, pajūrio augmenija, kopos, žemės, vandens ir dangaus harmonija.
G.Vitartaitė monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė 1966 m., o jau 1967-aisiais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1971–1989 m. buvo Vilniaus dailės instituto tapybos katedros vyriausioji dėstytoja, docentė, katedros vedėja. 1984 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios meno veikėjos vardas. G.Vitartaitės kūryba gerai žinoma ne tik dailės atstovams, bet ir paprastiems žiūrovams, nes tapytoja nuolatos rengia parodas, dalyvauja pleneruose – ji savo kūrinius yra eksponavusi daugiau nei 40 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Dailininkė teigė: „Tapyba man yra ir muzika, ir poezija, ir filosofija, pirmiausia – tai jausmas, kuris atsiranda akimirkos žavesy, muzikiniame ritme, apmąstymuose, santykyje su žmogum, jo aplinka ir būtimi“.
Iš tikro G.Vitartaitės tapyba kritikų ir žiūrovų yra dažnai lyginama su muzikinėmis improvizacijomis, kuriose subtiliais meniniais vaizdais perteikiama gamtos ir ją stebinčio žmogaus estetinių išgyvenimų, potyrių įvairovė.
Į klausimą, kodėl taip pamėgo Kuršių neriją, G.Vitartaitė atsakė: „Tai man nepaprasta žemė. Ji gyva, provokuojanti, besikeičianti smėlio, vėjo, saulės ir smilčių muzika. Stiprus dvasinis gamtos vienovės suvokimas. Staigi gamtos nuotaikų, spalvų, šešėlių ir šviesos kaita pažadina veiklai. Jaučiu erdvės įtampą ir kartu gamtos vienovę, vaizdai nuteikia apmąstymui, atvirumui, pažinimui. Kartais viskas aprimsta, tarsi laikas sustoja, ir ateina metas tapyti. Kiekvienas čia atranda savo pasaulį – savitą, jaukų ir nepaprastą. Kartu mes atrandame šią žemę naujai“.
G.Vitartaitės tapyboje puikiai dera tradicija ir konceptualus modernus mąstymas.
Kuršių nerija jos peizažuose atsiskleidžia kaip nuolat kintantis ir kartu ypač pastovus harmonijos ir aiškumo kraštas, kviečiantis ramiai meditacijai, gamtos didybės ir grožio pajautai.
