Kūrybinių oazių link
Rūta Jakštonienė
Lėlės, teatras, pasakos bei šiandienos gyvenimą iliustruojančios istorijos, susitikimai su naujais ir jau pažįstamais spektakliais, džiaugsmas akims ir pažinimo malonumas – visa tai galėjai patirti Klaipėdoje gegužės 1–3 d. vykusiame tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Karakumų asilėlis“.
Per tris dienas – 18 spektaklių
Pirmasis lėlių teatrų festivalis, inicijuotas Klaipėdos universiteto lėlių teatro „KU-KŪ“ ir Režisūros katedros, įvyko 1997-aisiais. Po ilgokos šešerių metų pertraukos, nuo 2003-iųjų „Karakumų asilėlis“, kas antri metai į uostamiestį sukviesdamas Lietuvos ir užsienio lėlininkus, vaikams ir suaugusiesiems vėl dovanoja reginių ir įspūdžių kupiną savaitgalį. Tai vienintelis profesionalių lėlių teatrų festivalis Klaipėdos krašte. Be tradicinių vaidinimų, jame pristatomi ir novatoriški teatro projektai, kuriuose stengiamasi atskleisti lėlių teatro galimybių, išraiškos priemonių įvairovę.
Šiųmečiame, jau penktajame festivalyje, dalyvavo aštuoni Lietuvos lėlių teatrai (Valstybinis Kauno lėlių teatras ir mažytis šeimos teatras „Nykštukas“ iš Kauno, Vilniaus teatras „Lėlė“, Panevėžio lėlių vežimo teatras, „Stalo teatras“, „Paršiuko Ikaro“ teatrai iš Vilniaus, kūrybinė grupė iš Jūratės Stauskaitės dailės mokyklos Vilniuje ir, žinoma, Klaipėdos lėlių teatras) bei Liepojos lėlių teatras, lėlininkų trupės „Graense-Loes“ iš Kopenhagos, „Laboratorija T“ iš Maskvos, Vladimiro Zacharovo „Vieno žmogaus teatras“ iš Tomsko, Liublianos miesto Mini teatras iš Slovėnijos. Per tris festivalio dienas jie parodė 18 spektaklių. Matytieji paliko prieštaringus įspūdžius.
Parodė virtualų teatrą
Man regis, pats festivalio pavadinimas „Karakumų asilėlis“ apibrėžia jo auditorijos amžiaus, vadinasi, ir repertuaro pasirinkimo ribas. Tačiau festivalio organizatoriai, nusprendę tas ribas peržengti, į programą įtraukė ir spektaklius jaunimui bei suaugusiesiems. Iniciatyva sveikintina, bet šiame lėlių teatrų festivalio kontekste toks pasirinkimas kėlė šiokių tokių prieštaravimų.
Labiausiai jie išryškėjo žiūrint du spektaklius, kuriuose naudojamos virtualios priemonės, valdomos artistų, – danų trupės „Graense–Loes“ audiovizualinį projektą „Fucking alone“ (lietuviškai verčiama „Po velnių, aš toks vienišas“, režisierės Katrine’a Karlsen ir Sisselė Romme Christensen) ir Liublianos Mini teatro spektaklį „Coliukė“ (režisierius Robertas Waltlas). Danų spektaklyje kalbama apie drastišką medijų intervenciją, keičiančią realų žmogaus gyvenimą į simuliuojamą tikrovę, bei su tuo susijusias susvetimėjimo, vienatvės, tarpusavio nesusikalbėjimo problemas. Virtuali erdvė, kurioje ir vyksta diskusija žmogaus ir jį supančio pasaulio temomis, šiuo atveju pateikta kaip tikrovę pasiglemžiančių, transformuojančių, unifikuojančių medijų kritika. O štai vaikams skirta „Coliukė“, atvirkščiai, pateikiama kaip novatoriškas, virtualiais efektais „praturtintas“ spektaklis, nors pastatytas prieš septynerius metus. Ekrane judančios plokščios lėlės kompiuterinius žaidimus žaidžiantiems vaikams turėtų atrodyti primityvi archaika. Vis dėlto tai virtualus teatras, tikrai teatras, nes veiksmas vyksta čia, dabar ir su mumis.
Tačiau į akis krito ne tik bejausmė, anemiška, Barbės veido ir figūros Coliukė, ausį rėžė spektaklio tekstas – netaisyklinga lietuvių kalba. Kaip vėliau paaiškėjo, lietuviškai kalbėti bandė pats aktorius R.Waltlas, stengdamasis, kad mūsų publika geriau suprastų, kas vyksta spektaklio ekrane.
Galvojant apie tai, kad šio festivalio pagrindiniai žiūrovai vis dėlto yra vaikai, įtraukti į programą technologiškai pasenusį, morališkai atgyvenusį spektaklį, manyčiau, buvo neapdairu.
Paprastai ir įtaigiai
Lėlių teatro spektakliuose labai svarbus pedagoginis kontekstas. Ir visai nebūtina lėlių teatro scenos „užkimšti“ moderniausiomis technologijomis, kad pagrindiniams jo žiūrovams – vaikams, parodytum, jog kovoti už gėrį vis dar prasminga, o tarpusavio draugystė šiandien kaip niekada svarbi. Apie svarbius dalykus galima kalbėti užsimovus ant rankos lėlę – pirštinę, kaip tai darė jokių teatro mokyklų nebaigęs garsusis lėlininkas iš Tomsko Vladimiras Zacharovas, arba tiesiog „iš vežimo“, kuriuo buvo atvykęs žymusis Panevėžio lėlių vežimo teatras, pasakoti apie tai, kad jokios materialinės vertybės nesuteiks trokštamos laimės ir meilės.
Festivalio programą vainikavo kūrybinės grupės iš Vilniaus spektaklis „Giesmių giesmė“ (režisierė Nijolė Indriūnaitė). Biblinę karaliaus Saliamono ir jo mylimosios Sulamitos meilės istoriją perteikė ne tik įtaigiai skaitomas tekstas, bet ir šešėlių teatro ekrane pasakojimą siluetais iliustruojančios įvairiais ornamentais dekoruotos figūros, itin subtiliai vaidinime derantys muzikiniai intarpai. Klaipėdos lėlių teatro salė buvo kiek per ankšta „Giesmių giesmei“, tačiau lengviau joje galėjai jausti spektaklio ypatingą intymumą.
Lėlės sukviečia ir geba išlaikyti didelės auditorijos dėmesį ir palankumą, – tai įrodo neabejotiną šio festivalio reikalingumą.
