L.Narvilaitės šauksmas ir šviesa
Klaipėdietė kompozitorė Loreta Narvilaitė vasario 3-iąją uostamiesčio melomanams pateikė savo pirmąją plokštelę – dvigubą autorinį albumą „Šauksmas – šviesa“, kuris vasario 10-ąją pristatytas ir Vilniuje.
Beata Baublinskienė
Iš poreikio kurti
L.Narvilaitę daugelis uostamiesčio kultūrai neabejingų žmonių greičiausiai pažįsta kaip pagrindinę Klaipėdos koncertų salės meninės veiklos organizatorę, festivalio „Permainų muzika“ meno vadovę. Tačiau ši įvairiapusė kūrybinga moteris, anot jos pačios, visų pirma yra kompozitorė. „Poreikis kurti slypi asmenybės viduje, ir negaliu nepaisyti savo šauksmo. Todėl rašau muziką ir taip išreiškiu save, taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė.“
Šie L.Narvilaitės žodžiai cituojami jos neseniai išleistos pirmosios autorinės kompaktinės plokštelės „Šauksmas – šviesa“ buklete. Nors, regis, „youtubų“ laikais diskų leidyba nebėra tokia aktuali, vis dėlto muzikos kūrėjui svarbu turėti savo civilizuotai išleistų įrašų, o muzikos meno vartotojui malonu paimti į rankas gražiai apipavidalintą „tikrą daiktą“. Pačios L.Narvilaitės žodžiais, ji jau priskiriama viduriniajai kompozitorių kartai, tad pats metas surinkti ir pateikti tiems, kam įdomu, savo kūrinių retrospektyvą.
Tačiau tai nėra tiesiog retrospektyva.
Ir garsu, ir vaizdu
Pradėkime nuo to, kad „Šauksmas – šviesa“ yra dviguba ne tik garso, bet ir vaizdo plokštelė. Beje, ypač įtaigus paskutinis antrojo disko kūrinys „Liūdesio sodai“, pateiktas muldimedijine versija, t. y., klausantis ansamblio „Giunter percussion“ atlikimo, kompiuterio arba televizoriaus ekrane galima matyti Džiugo Katino ir Grėtės Krivickaitės sukurtą vaizdo projekciją, kurioje jautriai „įvaizdinta“ pro racionaliuosius kompozitorės kūrybos klodus prasimušanti melancholija.
Ją siečiau ne tik su būdinguoju lietuvišku ar baltišku „liūdnumu“, bet ir… su intuityviąja Rytų grožio ir prasmės pajauta. Galbūt tokią asociaciją lėmė be galo spalvingi mušamųjų skambesiai (ir šie instrumentai puikiai perteikia lyriką!), o gal – vaizdo projekcijų sąsajos su gamtos, konkrečiai, jūros, kopų, medžių vaizdiniais.
Tiesa, meluosiu teigdama, kad visas 17 minučių trukmės kūrinys lyriškas. Yra čia ir energijos proveržių. Mat L.Narvilaitės muzikos tėkmė neapsieina be ekspresyvių emocinių pliūpsnių – tarsi lavos krateryje.
Skrodžia tarsi leitmotyvas
Ne veltui visas diskas pavadintas „Šauksmas – šviesa“, panaudojant prieš dešimtmetį parašyto kūrinio pavadinimą. Greičiausiai ši skambi metafora atskleidžia ir pačios kompozitorės požiūrį į kūrybą ir būtį – šviesa, praregėjimas pasiekiami tik per pastangas ir iš didelio vidinio poreikio – sielos šauksmo. O pats kūrinys tapo etapiniu kompozitorės kūryboje.
„Šauksmas – šviesa“ man yra labai brangus kūrinys. Su juo aš įšokau į pralekiantį šiuolaikinės muzikos ekspresą, kuriame iki šiol stengiuosi išsilaikyti“, – Lietuvos kompozitorių sąjungos portalui „Antena“ sakė autorė.
Iš tiesų po kūrinio premjeros 2000-aisiais tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ sostinėje L.Narvilaitė atkreipė į save dėmesį, kaip į savitą ir įdomią kūrėją, „Šauksmas – šviesa“ tapo savotiška kompozitorės vizitine kortele.
O naujausią diską šis kūrinys skrodžia tarsi koks plokštelės leitmotyvas – skamba net triskart: lyg programos atsklanda – originalia akustine versija dviem trimitams (Algirdas Januševičius, Saulius Žvirblis) ir dviem fortepijonams (Jūratė Kundrataitė, Petras Geniušas) pradžioje. Garsinio disko pabaigoje išgirstame versiją su elektronika (programavo Gediminas Zujus), kuri buvo parengta 2009 m. neakademiškam Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto pasirodymui Klaipėdoje, naujosios muzikos festivalyje „Permainų muzika“. O trečią kartą „Šauksmas – šviesa“ pateikiamas DVD diske su abstrakčia vaizdo projekcija. Iš viso kompozitorė yra parengusi net keturias šio kūrinio versijas.
Konceptualiai sudėliota
Įšokusi „į šiuolaikinės muzikos ekspresą“ kompozitorė nuosekliai realizavo savo kūrybinius sumanymus, kurie „dokumentuoti“ autorinėje plokštelėje: 2002 m. meditacija obojui solo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ (Robertas Beinaris) bei „kontrastų, siurprizų ir malonumų“, anot kompozitorės, kupinas „Visby – Bike“ instrumentiniam kvintetui. Šiam kūriniui L.Narvilaitę paskatino „fantastiškas mėnuo Gotlando saloje“, kur ji viešėjo kaip reziduojanti kompozitorė Visbio tarptautiniame kompozitorių centre (Švedija).
Kitais, 2003 m., „Kaskadų“ trio koncerte Vilniaus filharmonijoje nuskambėjo įsimintinai trapus „žiemos peizažas“ fortepijoniniam trio „Kai liepto nebus, pereisiu upę“ (pavadinimui panaudota eilutė iš Sigito Parulskio eilėraščio), o 2004 m. – nauja versija seno, tik baigus studijas parašyto kūrinio „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui (Vilniaus brass kvintetas). Dėl racionaliojo komponavimo grūdo iškėlimo šį savo ankstyvąjį stilių kompozitorė įvardijo kaip „skambančią matematiką“. Įdomu, kad plokštelėje šis emociškai ir akustiškai nuosaikesnis opusas atsidūrė maždaug per vidurį ir tarsi siūlo klausytojui – „sustok ir susimąstyk“.
Apskritai visi kūriniai plokštelėje sudėlioti taip, jog klausantis jų iš eilės net nefiksuoji, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Nauja nuotaika, instrumentinis skambesys suvokiami tarsi dar viena, organiška nuolatinio vyksmo pakopa.
Akustinę plokštelės „Šauksmas – šviesa“ dalį papildo „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ trombonui (Mike Svoboda) ir mušamiesiems (Saulius Astrauskas) bei jau minėtų „Liūdesio sodų“ akustinė versija.
Tarp Klaipėdos ir Vilniaus
„Turbūt vienas svarbiausių L. Narvilaitės kūrybos simbolių yra miestas: sudėtinga struktūra, kurioje daugybė žmonių gyvena savo gyvenimus, koncentruota erdvė, kurioje kasdien gimsta naujos idėjos“, – disko „Šauksmas – šviesa“ buklete rašo muzikologė Austė Nakienė. Iš tiesų didmiesčio magija yra vienas iš L.Narvilaitės inspiracijų polių, juk būtent sostinėje yra „šiuolaikinės muzikos ekspreso pagrindinė stotis. Ji nuolat pilna judėjimo, nes čia sueina visi keliai“.
Stiprus racionalusis L. Narvilaitės kūrybinės mąstysenos grūdas neabejotinai susijęs su „miesto“ inspiracijomis. Tačiau kitas polius – intuityvusis, man regis, taip pat lemiantis tam tikrus reikšmingus jos kūrybos pavidalus, ko gero, kyla iš buvimo arti gamtos stichijų – jūros, vėtrų… „Klaipėda tam tikra prasme man yra pasaulio kraštas, joje nusiraminu ir sėdu kurti. Nuolatinė įtampa tarp jos ir Vilniaus – geras variklis veikti. Kartais net pajuokauju, kad gyvenu autostradoje“, – yra sakiusi kompozitorė.
Matyt, tas buvimo kelyje tarp reikšmingų gyvenimo centrų pojūtis paskatino pernai pradėti didelės apimties darbą „Miestas: judėjimo energija“… Bet tai jau bus nauja istorija. O dabar tik belieka pridurti, jog visi pirmojoje autorinėje L.Narvilaitės plokštelėje skambantys kūriniai buvo įrašyti studijoje. Tad techninė įrašų kokybė – garantuota.
Vilnius
