Vytautas Brencius
Laikmečio surišti paskyrimai draugams
I
Susirinkit dabar
visi ir visos,
spaudžiau rankas,
kurias bučiavau
ir nuoširdžiai mylėjau,
ilgėjaus ilgai
be gailesčio deginamas
kibirkščiuojančios
Šiaurės pašvaistės,
ir bėgęs šiuo iliuziniu tiltu
iš Barenco jūros
ar iš gūdžios taigos
įžiūrėjęs srauniam Jenisiejuj
jūsų nepamirštamus veidus, –
ateikit dabar visi
į mano tuščią ir šaltą
gal kiek ir nejaukų kambarį,
kur, susisupęs į šiltus
cigarečių dūmų kailinius,
aš žiūriu, kaip jau baigia
visiškai užsnigti
paskutinės neryškios raidės
jūsų senuose laiškuose,
ir jūsų jauni veidai,
kilnūs žodžiai
ir patys geriausi norai –
kaip nelauktai, pamažu
ta dosniai dalinta šiluma
virsta kažkuo gražiu,
bet ir nenusakomu
kaip mėnesiena Kuindžio
nenukopijuojamame paveiksle
kurio aš irgi nebesugebėdamas
toks pat gražus
ir jūsų mylimas būti
tos mėnesienos prisiliesti
bijosiu,
nes ji gali atgyti- – –
II
Nusigręžkit dabar
nuo manęs – turite teisę! –
visi ir visos
kuriuos aš mylėjau
kurie manimi patikėjote,
jums atleisiu, kaip Kristus
pats gulęs ant kryžiaus,
aš į juodą tunelį
be švieselės gale
nuklydęs silpnavalis žynys;
Ką daryt – nesuūkę
išplaukė visi laimės dūmuos,
kasdienybės dūmuose
aprūdiję laivai,
traukiniai taipogi nutolo
be garso signalų –
vėlavau amžinai
likdamas kaip stabmeldys
parklupęs, įklimpęs
į glitųjį kranto molį;
ką daryt – angelą sargą
mano nubloškęs
ant kairiojo peties
sėdi šėtonas
su sprangios degtinės
nučiupinėta visų stikline
ir pagiežingai kvatojasi,
aš jam pritariu,
nes ne tiktai jisai
vienas kaltas – – –
ką daryt – gal per daug
buvo žaista su Likimu
pasakius “keliauk sau”,
praloštas kortom,
ne Taro – kasdienėm
perdėm nuzulintom
ir nušiurusiom
praeito laikmečio kortom
likutis gyvenimo
galėjusio būti spalvingu
ir niekada jau
nebepakartojamu – – –
Dievo prakaitą
spausdamas saujoje
klaidas vis kartoju, kartoju,
jos kaip visada
senos, drąsos neužtektų
ištarti, kad naujos;
lieka dūsaut dvasingai
ir tylėt patylėt,
gal dar išgerti su velniu,
nesgi nebevertas likai
nei meilės anei užuojautos,
nevertas netgi virvelės
su fatališku mazgu,
nei šilkinės
anei kanapinės – – –
Vėlinių
vakaro vizija
Betono skylėj
mano lango ekranas
jame prie išsikvėpusio
merdinčio naktinbario
“Šėlsmas”.
betonuotoj aikštelėje
renkasi mano draugai
žurnalistai rašytojai
gerai pažįstami aktoriai
renkasi Namo išėjusieji
trumpai visų
atminties atkuriamajai šventei
žėruoja dangus
gigantiškas Maroko
apelsino kevalas
toksai jau aštriai oranžinis
gal nuo milijonų
uždegtų žvakių
kapinėse nuo Skuodo
iki pat Lazdijų
mano draugai ir pažįstami
kopia ant scenos
skaudžioje saulėlydžio žaroje
ant penkiaaukštės scenos
su retais žiburiais
stiklinėse akyse
ir balta ausimi
antenos
į nebylųjį kosmosą
moja rankomis man
šaukia “ateik, pavėluosi”
aure ir senelis Kancleris
vaidinti ruošiasi
gal Otelą gal ir karalių Edipą
ir Veckus šiurena
baltais popieriaus lapais
skaitys gal novelę
gal eilėraštį jūrai
iš toliau
iš daug metų toliau
susikibę rankomis
pareina tėveliai
su amžinai
jaunu mano broliu
mojuoja rankomis
vos tik pasirodo
aš išeit negaliu
pro užrakintas duris
pro akliną langą
draugų artimųjų veidai
pakyla virš juos
prarijusios putotos
negailestingos metų bangos
žiūriu ir tyliu
tokia gėda
išeit negaliu pasisveikint
nespėjus sudegti žvakei
ant laikraščiais
užverstos palangės
ji užgęsta nors vėjo
nei šuoro
nei dvelksmo nėra – – –
nei greitai sutemsta – – –
kas ten šaukia
MENENTO MORI?
laikas jau baigti
kakta lydyti stiklą
nusigręžt atsistot
sklidina taure paminėti
išėjusius nebegrįžti – – –
TV antireklama arba Kaip manęs vos nesuėdė
televizorius
Į TV nasrus gali
pakliūti ir juose
dingti kiekvienas
TV yra šiukšlių konteineris
anot inteligentiško bomžo
kuo giliau kapstai
tuo daugiau ir randi
nors ir dvokia
ir vaizdelis yra “nekoks”.
žmogelis bėga į
PRIEBLANDOS METĄ
per PAVOJINGĄ ZONĄ
klumpa ABIPUS SIENOS
kol jį nuplauna
atsiritus pavijus
KRUVINOJI BANGA,
jei nespėjo pakliūti
į LABIRINTĄ
ar išskristi į Turkiją
piramidžių Egiptą
su SKRENDU IKI!
ir užgimsta neaiški
ir miglota “stulbinanti”
VERSIJA
moterėlė pamiršus
išsivirti pietus
nusipirkti duonos ir druskos
ar sukurpti žmogeliui
skubotą vakarienę
minta
Čilės-Meksikos-Venesuelos-
Peru standartinių
komercinių meilių
istorijų mišraine
regis jau ir gyveni
nebe Šventos Marijos
o Kanibalų žemėje
kraujo srutoms
liejantis iš spalvoto
TV ekrano
gali žiūrėti vien tik
DISCOVERY ar TRAVEL
triukinius cirkinius
veiksmo filmus
vis vien tave gali
suėsti ta vaizdų
prikarpyta dėžė
mygtuko paspaudimu
grąžinanti į realybę, –
reklamą
stikliukas reklamos
stiklinė reklamos
stiklainis reklamos
visus perkamus
ir parduodamus
bet nepriklausomais/
kaip mūsų respublika
save vaizduojančius
TV kanalus
maitina reklaminė košeliena
televizija valdo valstybę
nudžiovintos
žiūrovų smegenys
pats laikas jau atiduoti
į tikrąją ne televizinę
kunstkamerą
nei kiek nesikrimtau
kai kalėjimų tuštėjimo metą
per prezidentų keitimąsi
spalvotą dėžę išnešė
amnestuoti “zekai”.
