„Laiškai Sofijai“ – britiška afera didžios lietuviškos meilės motyvais
Aivaras Dočkus
Emocijas „Laiškų Sofijai“ peržiūroje surikiuosiu taip: nuostaba dėl dialogų beviltiškumo, juokas iš scenarijaus klišių, sumišimas dėl prastos režisūros, siaubas dėl tragiškos aktorių vaidybos, gėda dėl kvailai interpretuojamų tikrų istorinių įvykių ir idiotiškai vaizduojamų iškilių asmenybių.
Maždaug po pusantros valandos bergždžių pastangų įžvelgti kokį nors gelbėjimosi šiaudą atlikau sau nebūdingą protesto akciją. Išmečiau save laukan iš kino salės, gailėdamasis brandaus amžiaus žiūrovų, kurie tikrai nenusipelnė stebėti mano gestų kronikos, susiėmimų už galvos, purtymosi kėdėje ir klausyti isteriško kvatojimosi, palydimo necenzūrinių žodžių sopuliais. Dar buvo likęs koks futbolo kėlinys filmo, bet supratau, kad žaidimo braižas nepasikeis. Režisierius-treneris rungtynių nebeišgelbės, o aktoriai-žaidėjai pagal klaidingas schemas blaškysis po ekraną iki finalinio švilpuko. Išėjau per vieną absurdiškiausių scenų, kokias tik esu matęs. Blogiukas rusas neįtikinamai nušauna vargšą lietuvaitį, o kunigas bandito veidu neįtikinamai skelia maldą. Tai buvo paskutinis šūvis, pramušęs mano neperšaunamą kantrybės liemenę.
Iliuzijų burbulas subliūško
Iki juostos „Laiškai Sofijai“ apie režisierių britą Robertą Mullaną nieko nebuvau girdėjęs. Nieko nesužinojau ir iš patikimiausių užsienio internetinių kino portalų. Jo filmografijoje – neaiškaus kalibro dokumentinių filmų rinkinukas. Bet to užtenka, kad svetimšaliui kino kūrėjui suteikčiau solidų pasitikėjimo kreditą. Rimtas dėdė iš rimtos valstybės neišvengiamai turėtų kurti rimtą kiną. Tiksliau, mestelėti lietuvišką kiną į naujas aukštumas.
Tačiau iliuzijų burbulas ima bliūkšti jau per įžanginius titrus, kurie stebinamai nevaizdingi, nors filmas lyg ir apie genialų tapytoją? Toliau – juodas vaizdo „blynas“ su dirbtinai pritemptu poetiniu tekstu. Stulbinamai originalu. Bet pirmasis smūgis atitenka ausims. Scenaristas (tas pats R.Mullanas) į vaiko lūpas (mažasis Čiurlionis) įspraudžia tekstą: „Aš niekada nebūsiu laimingas“. Istorija žlunga dar neprasidėjusi. Jau čia tampa aišku, kad herojai gražbyliaus negyva literatūrine kalba. Vėliau paaiškėja, kad jie dar ir švaistysis grandioziniais patriotiniais lozungais. Bet baisiausia, kad natūraliai žmogiškų frazių filme išlįs vos viena kita. O tai jau didžiausi spąstai aktoriams.
Bespalvis ir begarsis
Pirmasis į tuos pelėkautus patenka Mikalojų Konstantiną Čiurlionį vaidinantis jo proanūkis Rokas Zubovas. Jo sukurtas muzikanto ir tapytojo personažas – bespalvis ir begarsis. Kažkoks pilkas fabriko androidas, nužengęs nuo konvejerio su specialiai įmontuotu migdančiai vienodu balsu. Visą filmą (tiek, kiek jo mačiau) R.Zubovo herojus vienodai nuobodus, neišsiskiriantis, eilinis tipelis, geriausiu atveju tinkantis groti iš salės nematomose paskutinėse orkestro muzikantų eilėse. Jokių užuominų apie beprotišką Čiurlionio genialumą. Bestuburis charakteris. Filme apie Čiurlionį… nėra Čiurlionio.
Bet juk „Laiškuose Sofijai“ nėra ir Sofijos Kymantaitės. Prieš mus – maištaujanti Marijos Korenkaitės paauglė, vietomis šaudanti patriotiniais šūkiais, o vietomis atakuojanti šiuolaikinės merginos frazėmis ir intonacijomis. Neįtikėtinai netikra. Viskas netikra – nuo judesių, mimikų iki kalbėjimo manieros.
Mikalojaus ir Sofijos meilės istorijos taip pat nėra. Abu šalti, negyvi, trafaretiniai. Susipažinimo scenoje neužsižiebia net simpatijos kibirkšties užuomina. Herojai tiesiog apsikeičia banaliausiomis frazėmis ir tiek. Šiaip kažkokie personažai. Tikrai ne istoriniai veikėjai ir realios asmenybės. Kokį pusvalanduką ekrano laiko mergina „pasilaužo“, o po to vyriškis ją „užlaužia“.
Pulkininkas Rostovas (aktorius Nikolajus Antonovas) – nei šioks, nei toks. Standartinis niekšelio portretėlis, nors iš visos pagrindinės trijulės jame dar įmanoma įžvelgti blankių charakterio spalvų ir nedidelio tikroviškumo. Bet kai jis ima siautėti muilo operos lygmeniu, išsisklaido ir tie vos įžvelgiami personažo kontūrai.
Didelė nevykusi klastotė
Scenarijaus lygis katastrofiškas. Apibūdinimas „klišė po klišės“ nuskambėtų kaip pagyrimas. Čia labiau panašu į filmų persižiūrėjusio pirmojo kurso studento negrabų bandymą savarankiškai sudėlioti siužeto griaučius. Kai kurios scenos net nelimpa viena prie kitos, o visos įmanomos banalybės liejasi laisvai.
Režisūra apgailėtina. Po siautulingos nakties rodomas Jėzaus atvaizdas ant soboro sienos, suprask, nusidėjo mūsų Čiurlionis. Ne kartą ir ne du praplaukia debesys mėlynai vaiskiame danguje. Tapybiška gelmė. Atskiri epizodai sumontuoti košmariškai sunkiai, vyrauja padrikas chaosas, kuriame nei įtampos, nei dramos, nei konfliktų, nei veiksmo. Lėtas, tuščias, teatrališkas pasislankiojimas be gyvybės ženklų. Net tuose momentuose, kai didysis kompozitorius diriguoja orkestrui, variklis neužsiveda. Nes visa R.Mullano juosta yra viena didelė labai nevykusi klastotė.
Kai kurie aktoriai, tarp jų Andrius Bialobžeskis ir Nikolajus Elkana Eimutis, individualiomis pastangomis sukuria pastebimus antraplanius personažus. Bet statiškas filmavimas ir jiems neleidžia kvėpuoti.
Daugiau apie kažką svarstyti būtų beprasmiška. Nes filmo nėra. Ką ten filmo, čia nėra net medžiagos filmui. Kai kuriamos istorinės juostos apie didingas asmenybes, mėnesių mėnesiai skiriami archyvų tyrinėjimui, kad būtų galima priartėti prie tiesos. R.Mullano „Laiškai Sofijai“ – nuobodus ir banalus istorinių faktų iškraipymas. Net ne iškraipymas, o kvailiausi kliedesiai, neverti rodymo kino teatre. Vienintelis pozityvus dalykas – tai, jog šis filmas gali būti puikiausiu vadovėliu „Kaip nereikia kurti kino“. Arba originaliausia metų siaubo komedija.
Baisiausia ne tai, kad šis režisierius kitais metais pristatys dar vieną „lietuvišką“ savo filmą, o jo ketinimai (apie tai jis kalbėjo viename interviu) kurti vaidybinę juostą apie sausio 13-osios įvykius. Tokie brito užmojai man kelia šiurpą.
Naujas filmas
Pavadinimas: „Laiškai Sofijai“ („Letters to Sofija“).
Šalis: Didžioji Britanija.
Premjera Lietuvoje: 2013 m. rugpjūčio 30 d.
Žanras: drama.
Trukmė: 130 min.
Režisierius: R.Mullanas.
Prodiuseriai: Kęstutis Drazdauskas, R.Mullanas, R.Zubovas.
Aktoriai: R.Zubovas, M.Korenkaitė, Saulius Balandis, A.Bialobžeskis, Rugilė Alytaitė.
Scenaristas: R.Mullanas.
Operatorius: Oddas Geiras Saetheris.
Kompanijos: „Gizmo Films“, ACME.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 7 metų.
Biudžetas: 500 tūkst. JAV dolerių.
Siužetas: dailininkas ir kompozitorius M.K.Čiurlionis išsiskiria iš minios nuoširdžia ir draugiška šypsena, nors jo skurdus ir nelaimingas gyvenimas niekada nebuvo lengvas. O S.Kymantaitė yra visiška jo priešingybė – užaugusi turtingoje šeimoje, studijavusi literatūrą ir filosofiją, aršiai kovojanti už nepriklausomą Lietuvą. Jie abu netikėtai susitinka 1908 m. Rusijos caro kontroliuojamame Vilniuje, kur net kunigai rekomenduoja kalbėti lenkiškai. Jauna, žavi, atkakli moteris paliečia meniškos sielos keistuolio Mikalojaus širdį. Šis gyvenimo periodas jam nepaprastai turiningas – jis tapo paveikslų seriją, kuria simfoniją ir nuolat rašo laiškus Sofijai – moteriai, kuri jį užbūrė.
