Laiškas Dariui Vaičekauskui

Laiškas Dariui Vaičekauskui

Sakau sau anądien, jei jau dreba ta realybė, kaip kad dariaus vaičekausko fotkoliažuose, tai vansi yra kas tai juose. Rašau mažosiomis, nes kvietime toks dizainas buvo, manierą tokią stengiuosi išlaikyti ir marginalinio kalbėjimo – taip pat. Sutinku godą giedraitytę, kuri man šiaip labai patinka ir kaip menininkė, ir kaip moteris, ir sakau: parašom dviese apie tuos šampanus, bronių ir vaičekauską, nes dvi kiečiausių Klaipėdos, ir ne tik (mėgstama vieno menininko frazė), menotyrininkų recenzijos jam vienam – per didelė prabanga, o šiaip gal neblogas miksas būtų. Ta prasme, goda nežino, ką aš rašau, o aš nesiderinu prie jos.

Taigi, nors mes tą darių pažįstam, gerbiam ir kita, tai sudėjus du pusiau tendencingus straipsnius, nes vis tiek susiję esam tarpusavy, konjunktūra, nieko nepadarysi, vartotojiška visuomenė, tai koks keturiasdešimt proc. teisybės bus. Ir dar reikia atsižvelgti į tai, jog ir menininkai yra melagiai – t.y. arba itin sąmoningai lenda publikai į subinę, arba esą išradinėja tokį stilių, kuris tikrai „pramuš“ ir kt. Užtat ir rašau, dariau, jeigu ką, tai neliūdėk vansi, viskas atsiskleidžia laiko perspektyvoje, tuomet ne tik chemiškai pasikeis atskiras fotomozaikos lopinėlis, pasikeis fotomeno ir apskritai meno kontekstas koncepcine prasme, ir taps aišku, pataikyta ar ne (ne, ne subinėn, o į didį tikslą).

Na, gerai, grįžkime į dabartį, kurioje dariaus vaičekausko stilių galima būtų pavadinti tautiniu baroku. Kaip ir šito rašinio, beje, kur aliuzija į tautiškumą yra susapnuota iš M. Katiliškio, J. Baltušio, J. Erlicko romanų, egzilio ir egzodo parodijų, o pseudoskraistės nuaustos iš a la liaudiškos kalbos niuansų ir žodelyčių. Ir įžvelgiu aš dariaus kūriniuose purslus tų kasdienybių, nuotykių, chebros, pagirių ir šikimo ant pasaulio krašto, mąstant apie didžias filosofijos pergales. Tačiau normaliame formate, dokumentiškai pateiktame reportaže tatai būtų nuobodu. Taigi, kai mes savigraužiškai preparuojame egzitencinę nykumą, pasišaipydami pjaustome ir narstome skaniausius kąsnelius ir pridengiame, kas nepatinka, romantiniais laiko vijokliais ar tiesiog išmetame, ištriname iš atminties, tai vaičekauskas surenka ir su graužikišku užsispyrimu vėlek viską sulipdo. Na, ir kultūringas anarchistas, nugalėjo jame potraukis estetikai bendrine prasme. Tačiau jo kūriniai tai nebe fotografijos. Tai fotosumažinimai, puzliai, susiejantys kelias APLINKAS, KELIS BŪTUOSIUS LAIKUS, KELIAS realybes į vieną, kurios vis tiek nėra. Kaip nėra jo darbuose pakankamai realaus vaizdo, ką visi pripratome matyti meninėje fotografijoje, ar bent žaidimų su objektu, šviesa, erdve ir t.t.

darius eksperimentuoja su aplinkos koncepcija. Nemanau, kad jo foto’se reikėtų ieškoti atpažįstamų detalių. Galima žiūrėti kaip į laišką, parašytą iš iškirptų laikraščio raidžių, – taigi anoniminio stebėtojo išpažintį. Ir jeigu tai būtų dokumentika, darius būtų priverstas ieškoti, pabrėžtinai ieškoti netgi savitumo, savos manieros pateisinimo pasakojime, literatūriniame vystymesi. Čia gi viskas „pastatyta ant manieros“, kurios keliamų asociacijų vingiuose tupi apsiskaitęs marginalinių kultūros paribių tyrinėtojas su pornožurnalu kišenėje ir kikena iš tokių gana štai rimtų išvedžiojimų. Pvz: „Naikinimas Dariaus Vaičekausko kūryboje dera su precizika, naujos aplinkos simuliacija, su noru dokumentuoti bent jau kai kurias detales. Fotografijos vertybių – siužeto, reportažo, psichologizmo, momento žavesio, taipogi ir tradicinio formato sunaikinimą autorius traktuoja kaip naujos technikos gimimą“.

Parodos pristatymas „Rainoje galerijoje“ atitinka ir galerijos pavadinimą, o pastarasis – autoriaus koncepciją: margas, savas, pažįstamas pasaulis, suskaldytas į daugybę veidrodėlių iš daugybės mažų pasaulėlių, kur gyvena bronislava, bronius, ir klijuok neklijavęs, vieno veidrodžio nebus, nes jo ir nebuvo. Visa, ką jame regime, – fikcija, o šia mes patikime gal netgi labiau, nes menininkai įtikinamiau šneka nei paprastas pilietis, o čia, žiūrėk, dar kiti apie tai parašo, permąsto etc. Ir tiki, nes tikėti norisi, ir kurti veidrodžius, tikėjimą atspindinčius. O pamačius, ką sukūrei, doram menininkui turi kilti noras viską sudaužyti ir sunaikinti. darius naudojasi skalpeliu. Achtung. Pavojingas menininkas. Atkreipkite į jį dėmėsį.

Best regards
ignas KAZAKEVIČIUS

by admin