Lakmuso popierėlis „Novelės rudens“ vakare

Lakmuso popierėlis „Novelės rudens“ vakare

Novelė – trumpas prozos kūrinys, vaizduojantis vieną įvykį, pasižymintis vieninga

veiksmo kryptimi, didėjančia įtampa ir efektinga pabaiga. (Lietuvių literatūros enciklopedija, 2001, p. 360)

Dalia Bielskytė

Prašau tik neišsigąsti. Aš ne literatūrologė, ne menotyrininkė, ne… Esu lakmuso popierėlis. Žinote, tas, kurį reikia pamerkti į vandenį, jei norite nustatyti jo kietumą, šarmingumą ar nitratų kiekį. Aš gi kartais pasimerkiu į kokią kultūrinę terpę ir, reaguodama į jos kietumą, šarmingumą ar nitratų kiekį, tikrąja to žodžio prasme keičiu spalvą. Ar dabar aiškiau? Jei atvirai, tai ir didelės kultūros nereikia. Galiu stipriai paraudonuoti, jei kokios TV laidos metu skaitomas nevykęs (na, mano „lakmusišku“ supratimu) eilėrašts ar dainuojama „pro šalį“. Taip nuoširdžiai susigėstu, lyg pati stovėčiau ekrane, scenoje ar pan., pateikusi savo klaidą visos tautos teismui. Ir, žinoma, gražiai išbąlu, kai kas nors pasirodo labai dailiai, pademonstruoja tikrą talentą… Tik nereikia kalbėt, kad bąlu iš pavydo. Mano veidas nušvinta iš džiaugsmo, solidarumo. Galų gale – iš malonumo. Lakmusiškai. Atleiskite, kalbininkai, už naujadarą.

Visai neseniai teko mirkti Klaipėdos Novelės rudens vakare. (Tik nesikabinėkite prie žodžių – „mirkti“ lakmusiškąja prasme, nes alkoholyje ten tikrai niekas neskendo, juk vakaras vyko Klaipėdos blaivybės citadelėje – Ievos Simonaitytės bibliotekoje.) Susirinko būrys žinomų ir nelabai žinomų rašytojų ir skaitė. Noveles. Trumpas ir ilgas, įdomias ir nelabai, lietuviškai ir rusiškai, estiškai ir neestiškai… Na, trumpai tariant, – spalvą keičiau ne kartą.

Garbiai komisijai teko rinkti geriausius rudens novelistus, netikėtumų netrūko, tačiau antraeilių personažų tikrai nebuvo. Tad nė nebandysiu visko papasakot nuodugniai. Jokių komentarų, tik „lakmusiški“ pastebėjimai.

Inscenizuotoje arenoje literatūriniais ginklais žvangino latvių prozininkė Sandra Vensko, estė Reet Kudu, kaliningradietis Olegas Gluškinas, namų sienos akivaizdžiai palaikė Nijolę Kepenienę, Ritą Latvėnaitę-Kairienę, novelisčių rūbą matavosi poetės Elena Karnauskaitė ir Daiva Molytė-Lukauskienė, debiutanto sėkmės tikėdamosios į areną veržėsi Sondra Simanaitienė bei Gerda Kuršaitytė, profesionalo ramybe spinduliavo kretingiškis Algis Kuklys. Tiesa, dar buvo Herkus Kunčius. Paliktas desertui. Tai ir sėdėjo visą tą laiką ramus it bezė pyragaitis, kol kolegos liejo prakaitą, gniauždami rankose popieriaus lapus ir virpindami orą kartais labai netikėtais žodžių srautais.

x x x

Vakaras dar neprasidėjęs. Devynios tuščios kėdės kiek išgąsdino…

Tie, kas dažnai lankosi renginiuose, kur rašytojai patys skaito savo kūrybą, puikiai žino, kaip utopiška tikėtis lakoniškumo. Autoriai kažkodėl būtinai skaito patį ilgiausią ir patį sunkiausią tekstą – tegu kankinasi susirinkę, nedažnai tenka, tegu lavina savo gražbylystės ir veidmainiavimo įgūdžius girdami, kaip smagu ir malonu buvo klausytis. Taip nutiko ir šįkart. Novelės aukojimas vyko tris valandas. Beveik kaip Nekrošiaus spektaklis. Silpnieji apleido salę anksčiau, stiprieji sulaukė finalo. Juk yra užsigrūdinusių žmonių.

Ar drįsčiau vardinti pavardes, kurios vertė rausti? Jokiu būdu. Nepakanka „literatūrinio“ svorio. Todėl patylėsiu. Bet klausantis vis užplūsdavo džiaugsmas, kad aš nerašau (meluoju) ar bent jau garsiai neskaitau (absoliuti tiesa) novelių ir jos niekam nesukelia raudonio bangos. Jeigu staiga mane ištiktų ūmus noras skaityti, pirmiausia kreipčiausi į kokį nors labai patyrusį redaktorių, – o tokių tikrai yra, – ir paprašyčiau sudrausminti neklusnius, po lapą besiblaškančius žodžius, kad jautrios klausytojo ausies nežeistų nevartotini deriniai, stilistiniai šlubčiojimai ir verbalinė klišakojystė. Esu bjauri iki negalėjimo, bet mano nuomone, net ir debiutantas privalo atsakyti už savo veiksmus. Nesvarbu, kokio amžiaus, nesvarbu, kad nuoširdžiai prisipažįsta rašęs tik rašinį, panašų į novelę, ar ryždamasis skaityti jaučiasis ištiktas afekto… Kitaip negalima. Juk klausytis susirenka žmonės, kurie tame tekste, tame girdėjime ieško bent menkiausio kabliuko (džiaugsmo, malonumo, atpažinimo… ), kuris po tokio erdvėje ištįsusio renginio pašiurpintų odą ir leistų nuoširdžiai pagirti tą, kuris rašo ir skaito. Miestelis mūsų mažas. Pagyrų ne per daug.

O komisija? Garbi komisija, sudaryta iš leidėjų ir skaitančio jaunimo, vadovaujama I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojos Laimos Pačebutienės, kurią pečiu parėmė žinomas literatūrologas Marijus Šidlauskas, išrinko nugalėtojus, padalino piniginį prizą į tris dalis: liūto dalis ir pirmoji vieta – estei Reet Kudu, už antirusofobišką novelę, trečioji vieta – jauniausiai debiutantei Gerdai Kuršaitytei (duok Dieve jai sveikatos ir įkvėpimo). Antroji vieta atiteko Nijolei Kepenienei (lakmuso popierėlis dėl jos spalvos nekeičia – kaip visada poetiška, kaip visada žodinga, kaip visada nekasdieniškai nupiešianti kasdienybę).

Tikrai buvo ir daugiau novelių, kurių siužetai trumpam išplukdydavo klausytoją iš geltona lempų šviesa užlietos salės, o kojos po kėde nebešokdavo nuobodulio polkos. Rusų kalbos dar nepamiršusius gražiausiomis rusų literatūros tradicijomis pradžiugino Olegas Gluškinas, grakščiu tekstu ausį palepino Herkus Kunčius, lakonišku teatralizuotu opusu „Novelės rudens“ vakare tašką padėjo Rimantas Černiauskas.

x x x

Ir nemanykite, kad kritikuoju, – klystate. „Novelės rudens“ vakarai Klaipėdoje mena pačias gražiausias literatūrinės bohemos tradicijas. Tokie skaitymų vakarai buvo rengiami nuo seno, ne tik pas mus, ir ne tik sostinėje. Tad pamirškime tuos dėl reklamos mėšlu besilaistančius literatus-anarchistus, pižoniškus modernistus ar rafinuotus provakarietiškus perfekcionistus, teigiančius, jog Lietuva neturi nei teatro, nei muzikos, nei literatūros tradicijų. Viskas it gražiose vestuvėse – šis tas skolinto, šis tas seno, šis tas mėlyno… Rimantas Černiauskas savo organizuojamiems renginiams sugeba suteikti savotišką fantastinį jaukumą, betarpiškumą ir lėtą ramybę, nuo jų niekada nepavargsti.

Šių metų „Novelės ruduo“ turėjo temą – stiklas. Buvo stiklo tame vakare. Neperšaunamo. Tarp tų, kurie šalia Černiausko, ir tų, kurie ne. Tie, kurie ne, norėtų apvilkti Klaipėdos literatūrinį gyvenimą velvetiniu švarku, parišti kaklaskarę, apauti prabangiais batais, stileiviškai užmaukšlinti kepę ir priklijuoti ironiškai arogantišką šypsnį. Jie organizuotų respektabilius renginius bei naudotųsi IT technologijomis. O gal, užuot rezgę revoliucijas, galėjo savo talentu nušviesti „Novelės rudenį“? Gal tekstuose būtų buvę mažiau tuščiažodystės ir daugiau naudos lietuvių literatūrai, visų mūsų širdies meilei? Černiauską mylintys (prisipažįstu esanti viena jų, nors stengiuos būti tik lakmuso popierėlis), renginį įvertino teigiamai.

Čia buvo kuriama ir muzikinė novelė – profesorė Saulina Atkočaitytė-Narušienė, atvira kaip langas į rudenį, iš jaudulio virpančiom rankom skambino sonetus, bliuzus, etiudus, vietoj natų sąsiuvinio atsivertusi širdį… Ar reikia ginčytis. Visi buvome tikro gražaus meilės išsipildymo liudininkai. Tai yra gyvenimo grožis. Vertas plunksnos. Viskas, kas duoda impulsą kūrybai, yra sveikintina ir pagirtina.

Viešpatie, atleisk, jei prikalbėjau kokių bjaurysčių… Lakmuso popierėlis rausta…

by admin