Lanksčios atminties ir praeities

Lanksčios atminties ir praeities

Danguolė Ruškienė

Tiltai pagal savo atliekamą funkciją – viena iš priemonių sausomis kojomis pasiekti kitą krantą. Tai – galimybė, suteikianti mums tariamą judėjimo laisvę gan griežtai nužymėta trajektorija. Galima teigti, kad tokia laisvė – rėmuose. Paprastai keliaujama tiltu ir žymiai rečiau keliaujama po juo. Pastaruoju atveju rėmai prasiplečia, judėjimo trajektorija koreguojama, suteikiant daugiau ir įvairesnių, tačiau vis tik sąlyginių laisvių. Būtent antrąjį keliavimo būdą pasirinko fotografas Vaidotas Aukštaitis, klaipėdiečiams labiau žinomas kaip pinhole technikos entuziastas, projekto „Erozija“ dalyvis.

Vienija tas pats motyvas

Fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje autorius pristato savo antrąją personalinę ekspoziciją „Tiltai“. Joje – trys nuotraukų ciklai, kuriuos jungia tas pats motyvas – Vilniaus tiltai. Pasirinkdamas gana konkretų objektą Gintauto Trimako mokinys pasineria į žmogaus atminties – praeities – patirties sąveikos analizę. Šįkart pinhole technikos kadro estetiką, kur vaizdas, kaip ir laikas, apibendrinamas ir be didesnių pastangų pasiduoda suvokėjo interpretacijai, fotografas perkelia į analogine kamera užfiksuotų kadrų atspaudus popieriuje.

Būtų netikslu teigti, kad sąsajos su realybe visai išnyksta. Laiko ženklai, anot autoriaus, yra neišvengiami fiksuojant urbanizuotas teritorijas. Todėl jie sutinkami beveik visuose darbuose, bet ne akcentuojami, o veikiau konstatuojami. Masyvūs reklaminiai stendai, modernūs žibintai, televizijos bokštas, elektros linijų laidai, karpantys debesų kamuolius virš grakščių tilto horizontalių ir kažkur tolumoje kasdien vis labiau kontrastuojantys su realybe, diagnozuoja mūsų amžiaus laiką.

Pirmenybė – jausmui

Tačiau blykštantys detalių kontūrai, blunkantys nuotraukų paviršiai verčia abejoti tuo, ką matome, ir suteikia pirmenybę jausmui, o ne regai.

Pasenusios fotografinės juostos sukurtas „nekokybiškas“ nuotraukos paviršius asocijuojasi su dulkių apnašomis ant senos fotografijos. Priėjus arčiau, norisi jas nušluostyti, kad išryškėtų ano laiko vaizdai: ažūriniai tiltų turėklai, pastatų kontūrai, žmonių siluetai.

V.Aukštaičio fotografijose kvestionuojama ne tik šiandienos, bet ir praeities samprata. Autorius teigia, kad praeitis, sukaupta mumyse, yra nuolatiniame kitime. Sunku pasakyti, kas kinta sparčiau: ar šiandiena, paprastai deklaruojama kaip dinamiškas, įtraukiantis visus be išlygų raidos procesas, ar praeitis, užsifiksavusi mumyse, tačiau nuolat koreguojama atminties. Kasdien įgyjamos patirties, atminties ir praeities sąveika, nuošalyje nepaliekanti nė vieno, vis labiau koreguoja mus ir mūsų gyvenimus. Tokia tema su pačiu savimi autorius diskutuoja pirmajame cikle „Vilniaus tiltai“ (2005).

Kaitalioja sąvokas

Konkretesnis, labiau sietinas su Vilniaus šiandiena antrasis fotografijų ciklas „Žvejų priemiesčio krantas“ (2006), kuriame fotografas užfiksavo Mindaugo tilto ir Neries krantinės naktinį paveikslą.

Bet ir čia, grimztantys į upės vandenis šviesos šuorai vizualinį centrą perkelia nuo realios pakrantės, okupuotos statybinių kranų, prie nuolat atsinaujinančios, todėl netvarios vandens srovės. Neryje raibuliuojantys materialių kūnų atspindžiai, permainingas jų piešinys, bylojantis nepaliaujamą kitimą, išduoda ir mūsų pačių nepastovumą, formuojamą ne tik dabarties, bet ir praeities.

Naujausiame fotografijų cikle „Patiltės“ (2007) V.Aukštaitis eksperimentuoja, keičia nuotraukos ir suvokėjo bendravimo sąlygas. Jos tampa labiau žaidybinėmis. Autorius pasiūlo žiūrovui pabandyti perprasti fotografinio vaizdo manipuliacijas, kaitaliodamas ir objekto, ir laiko sąvokas.

Tarsi atitrūksta nuo žemės

Visus tris parodoje eksponuojamus fotografijų ciklus jungia ne tik bendras motyvas, ramybės, pastovumo ir nuoseklumo pojūtis, bet ir nespalvota kadro estetika bei adekvati konceptualumo dozė.

Kaip prisipažino autorius, jam yra svarbiausia, kad jo darbai būtų lengvai interpretuojami, kad jie ne tik deklaruotų autoriaus idėjas, bet ir formuotų naujus, galbūt visai netikėtus potyrius suvokėjui.

Kai nebelieka atraminių polių, V.Aukštaičio tiltai tarsi atitrūksta nuo žemės ir pakimba ore.

Prarasdami sąsają su tvirtu pagrindu, jie praranda ir savo tiesioginę paskirtį – sujungti dvi sausumos dalis ir taip pratęsti kelią į kitą upės krantą.

Gal todėl troleibusas, nuvažiuojantis į debesis, paskui save susivynioja kontaktinės elektros linijos laidus. Juk kelio atgal nebelieka. jungtys

by admin