Laukinės būties paviliotos

Laukinės būties paviliotos

Alma Riebždaitė

Yra knygų, kurias perskaičius pajunti savyje išsilaisvinusią energiją. Viena tokių išlaisvinančių knygų yra Dr. Clarissos Pinkolos Estes “Bėgančios su vilkais” (laukinės moters archetipas pasakose ir legendose): ji parodo skaudančias vietas, atveria įsisenėjusias žaizdas… Knyga verčia peržiūrėti nusistovėjusius stereotipus, rasti naujų įžvalgų ir suvokimų. Priverčia pažvelgti naujai į klausimus. Visi fundamentalūs klausimai ir suvoktys yra tie patys ir visiems gerai žinomi, tačiau užgimsta jie subjekto sąmonėje tik giliai įsisąmoninti, kai yra naujai atrandami. O šiaip skamba kaip absoliučios banalybės, tinkančios rašyti į mokyklinį prisiminimų albumą: „Būk savimi“, „Kad pamiltum kitus, pirma reikia pamilti save“, „Daug žinosi, greit pasensi“, „Žinau, kad nieko nežinau“, „būti ar nebūti?“ ir t.t., ir pan.

Psichologiniai moterų būties aspektai, iniciacijos čia atskleidžiamos remiantis pasakomis, pasakojimais. Tačiau netampa vien gydomųjų patarimų ir receptų „kaip gyventi“ rinkiniu. Psichologinis „laukinės moters“ aspektas piešiamas remiantis metaforomis, archetipais, kuriuos vadinčiau amžinosiomis situacijomis, išreiškiančiomis tam tikrą būseną ar tapsmą. Tam tikra prasme mes visada esame archetipinėje situacijoje, kartodami veiksmą, kurį kartojo ir kartos tūkstančiai iki ir po mūsų. Pvz., archetipinis moters paveikslas greičiau bus ragana nei lėlytė Barbė. Psichologinis moters paveikslas yra ne statiškas, o kintantis. Stiprioji (laukinė) moters pusė yra užslopinta (nepatogi, nepaklūstanti, kelianti akibrokštus), bet iš tiesų mes simpatizuojame laukiniams prigimties gaivalams… Vaikams taip patinka žaisti indėnus… Tačiau kodėl kaip moters idealas yra brukama barbė? Kodėl moterys kenčia, norėdamos būti barbėmis, ar kaip įmanydamos bent mažuoju piršteliu trokšta prisiliesti prie gerutės, gražutės, lieknutės, rožinės, besišypsančios, išpuoselėtos ir ak… plastmasinės barbiškumo esmės? Daugybė kodėl…

Bene labiausiai knyga galėtų būti naudinga savo viduje „užstrigusioms“ moterims. Kodėl savo viduje? Dėl to, kad visos problemos kyla iš mūsų vidinių kompleksų, iš mūsų vidinės tamsos. Tačiau autorė sako, kritinėse situacijose nepulkime kaltinti vien savęs, ieškokime priežasčių ne klausdamos „arba, arba“, o remkimės jungtimi „ir, ir“. Klausimų kėlimą kritinėse situacijose „arba aš čia bloga, arba aplinkoje vieni niekšai“ galėtume pavadinti mąstymo klaida, kuri tik užaštrina situaciją ir dar labiau mus įvaro į aklavietę. Jungtis „ir, ir“ leidžia priežasčių ieškoti ir savyje, ir kituose. Sudaro galimybę teisingesniam vertinimui, o kartu – pokyčiui. Mes ne vienos su savo vidiniu pasauliu, kiti (pasaulis) taip pat nesudaro atskiro su mumis nesusieto vieneto. Aš ir kiti yra nuolatinėje įvairiausių ryšių jungtyje ir niekaip neatsiejama.

Knygoje gražiai brėžiama bendruomeninio ir individualaus gyvenimo riba. Akcentuojamas moters poreikis pabūti vienai, skirti laiko sau, tačiau sykiu akcentuojama bendruomeninio gyvenimo būtinybė moters brandai, sėkmingiems vidiniams procesams. Pastarasis aspektas mūsų visuomenėje, regis, itin nusilpęs, paradoksalu, bet nuo to pirmasis nėra kažkaip suvešėjęs. Situacija primena itin anemišką būvį. Net formuojama nuomonė, kad moteris į moterį turėtų žiūrėti kažin kaip įtariai, kaip į amžiną savo konkurentę, nors, pasakykite, kuo gali konkuruoti skirtingi žmonės. Lėlišką mąstymą turinčios gal ir gali konkuruoti tarp savęs, kieno sijonas labiausiai pūstas. Tačiau knygoje net ir kritiškiausiose situacijose neatimama viltis, nes ji, Laukinė Moteris, nemirtinga, ji kaip tas želmenėlis, prasilaužiantis net ir pro storiausią asfalto dangą.

Žiūrėdamos viena į kitą mes itin mėgstame vertinti kūno apimtis: „čia sustorėjo, čia suplonėjo“, lyg nebebūtų žemėje svarbesnių ir įdomesnių dalykų, lyg tavo vertė visuomenėje būtų matuojama kūno apimtimis. Moterims tai kelia įtampą. Čia jos siaubingai prisiryja, čia savaičių savaitėmis gyvena puspadžiu. Nenuostabu. Šiandien madinga kalbėti apie meilę sau. Man atrodo, tai suvokiama iškreipta forma. Jei aš įmanomais ir neįmanomais būdais siekiu figūros standarto, jei bet kokia kaina stengiuosi atsikratyti raukšlių, ką, iš meilės sau? Ne, iš neapykantos sau, kad neatitinku standarto ir nebepatenku į jaunystės kulto garbintojų būrį… Kartais, būna, šį įtampos rebusą įtampai pasiekus aukščiausią tašką moterys paprasčiausiai išsprendžia beprotiškai norėdamos būti. Suprasdamos, kaip svarbu joms jausti, reikštis, kurti, girdėti ir būti išgirstoms. Staiga, įtartinai ir skrupulingai apžiūrinėdamos save veidrodyje, jos supranta, o dieve, jog visiškai visiškai nenori kovoti su raukšlėmis. Nori nenori, būna, kartais esame išmetamos į laukinės būties laukymes, pačios pradedame spręsti, kaip mums gyventi.

Mano suvokimu, mylėti save, tai priimti save tokį, koks esi. Tai reiškia teigti fizinės būties aspektų įvairovę, ją teigti ir pripažinti: vienas storas, kitas apkūnus, dar kitas liesas, žemas ir aukštas. O priėmęs save, priimsi ir kitą, tokį, koks jis yra, be vertinančio žvilgsnio. Še tau ir tiesa, kad tik pamilęs save, galėsi mylėti kitus. Tai reiškia meiliai priimti kūnų įvairovę, apskritai priimti kūną kaipo tokį, susitaikyti su juo, įsiklausyti į jį. Leisti jam gyventi savo ritmais, pasitikėti juo. Tai ir teigti, kad fizinė būtis nėra kažkas žemo, nešvaraus ir negarbingo, o priešingai – kūnas yra mūsų būties pagrindas, mūsų būties pamatai. Sugriauk pamatus ir kas bus? Dvasingai susireikšminusios dvasnelės. O mes gyvename kažkokiose nežmoniškose lenktynėse su kūnu, visaip jį kankindamos. Taip, mes juk trokštame pralenkti gamtą, pasipriešinti jos ciklams, įveikti senatvę ir mirtį, klonuoti save. Fe! … Savojo kūno priėmimas leidžia moterims susiburti į jaukų suprantantį suokalbininkių būrį, dalintis paslaptimis ir žvengti iki nukritimo. Jos laimingos, jos juokiasi, kvatoja, taisosi plaukus, jų akys spindi… Su laiku nelenktyniauja.

Esame dviprasmiškoje situacijoje, atrodo, kūnui skiriame itin didelį dėmesį, puoselėjame jį, rūpinamės, bet jis – tik prekybininkų taikinys, tik priemonė padidinti pardavimų apimtis. Sakyčiau, daugybė sričių dabar gyvena iš to, kad žmogus darko savo gyvenimą, savo būtį, laikydamas tai prestižo ar etalono reikalu.

Priėmimas savęs tokio, koks esi, yra viena iš pagrindinių prielaidų pasitikėti savimi. Moterims dažnai trūksta pasitikėjimo savimi. Jos negali susitaikyti su savimi, jos visaip maskuoja spuogą storu pudros sluoksniu. Kaip galima susitaikyti su tuo, kuo nesi, o esi verčiamas būti. Tada jos veblena, inkščia, šypsosi idiotiška šypsena, kai turėtų suleisti dantis, nuolankiai tyli, kai reikėtų rėkti, vagia sau priklausantį gyvenimą, kai galėtų jį gyventi ir t.t. Gyvena bespalvį geručių gyvenimą, sterilų emocinį gyvenimą, kai norisi audros ir gaivalo. Atiduoda save kitiems, nė trupučio savęs nepalikdama sau. Išsenka kaip upė, ir visa, kas gyva joje, pradeda merdėti. Knygoje tai vadinama pažeistais instinktais. Gerumo motto galėtų būti toks: gera esu tada, kai noriu, o ne tada, kai mane verčia ar iš manęs to gerumo (paslaugumo, nuolankumo) reikalauja. Todėl svarbu nuolat klausti: o ko noriu aš? Daryti tai. Ruoštis į kelionę, į Laukinės Moters stichiją, atgauti prarastas savo dalis, savo nugraužtus kaulus apauginti sultinga mėsa. Vadinasi, laikas bėgti su vilkais. Reikia tik nusileisti į savo pasąmonės mišką.

Laukinės moters archetipas – ne panacėja, o tik graži mūsų gaivališkos prigimties metafora. Būtis, ji visada mums išsprūsta iš rankų, kai tik norime ją pagauti, įvardinti. Laukinė moteris leidžia mums atsidurti Būties glėbyje, čiulpti jos maitinančią krūtį, pasisotinus atsitraukti. Tai – natūralu. Reiškia ne ką kita, kaip būti „būti“ pusėje (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), būti judėjimo, ieškojimų ir organiško tapsmo pusėje, atsisakius iliuzijų. Vienišos it vilkės, iki paskutinio kraujo lašo ginančios savo teritoriją ir… ieškančios savųjų…

Sakote, gyvename civilizuotoje visuomenėje… Tačiau civilizuotos visuomenės godumas ir naikinimo mastai, įvilkti į rafinuotą direktyvų rūbą, neturi ribų… Naikinimo procesas, regis, vyksta išorėje, deja, kartu nyksta ir vidiniai laukinės (gamtinės) prigimties plotai… O jei ir ne – nemanau, kad pakanka nukakti į vidinę realybę (pasaką), kad būtume sveiki ir visaverčiai žmonės.

by admin