Ledo kristalėlyje – giliaprasmė minties raiška

Ledo kristalėlyje – giliaprasmė minties raiška

Ramunė Pečiukonytė

Klaipėdiečio fotomenininko Algimanto Kalvaičio autorinė paroda „Ledas. Ego išsilaisvinimas“ iki sausio 3-iosios sve-čiuojasi Juodkrantėje, Liudviko Rėzos kultūros centro parodų salėje (L.Rėzos g. 8).

Glūdi gyvybės pradas

„Tikram fotomenininkui nėra neįdomių vietų ar objektų”, – įsitikinęs A.Kalvaitis. Jautrus, filosofiškas ir žaismingas autoriaus požiūris į supantį pasaulį, į vandens, šalčio ir saulės sukurtas fantastiškas spalvas, šviesos blyksnius ir kintančias keistas ledo formas dažnam iš mūsų atveria akis nuostabai ir paskatina grožio paieškoms.

A.Kalvaitis, turintis unikalią dovaną – įžvelgti prasmę kasdienybėje nepastebimuose dalykuose, neretai – ledokšniuose traškančiuose po mūsų kojomis, pristato romantišką, pilną metaforų fotografijos parodą. Žiūrovui ji suteikia progą giliau panirti į supantį pasaulį, jo slėpinius, pamąstyti ir nusišypsoti. Talentingai „sugautas“ ledo tirpsmas atskleidžia gyvą, turtingą nuotaikų ir jausmų gamą: čia išvystame, kaip galima suspindėti iš džiaugsmo, mieguistai apsiblausti, jaukiai rusenti palydint saulę… Gyvybės pradas glūdi visur – ir žėrinčiame, sudvasintame, didingame simbolyje, ir žmogaus veido užuominose, ir mažame, trapiame ledo gyvūnėlyje.

Akimirka ir amžinybė

Ledas – sustingęs vanduo, kantriai saugantis savyje pasaulio sąrangos, gyvybės užuomazgų paslaptis. Čia slypi akimirka ir amžinybė, trapumas, bejėgiškumas ir tvirtybė, valia. Vanduo – tai išmintis.

Vis dėlto…

Tirpstantis ledas – mirštantis ar gimstantis pasaulis? Galbūt – mirštantis: artėjanti mirtis tirpdo mūsų gyvenimus tarsi ledą. Mirtis, aplankanti visus, ateina pas kiekvieną atskirai, tuo tarsi pabrėždama mūsų individualumą. Ji išlaisvina nuo skausmo ir kančios.

Bet saulės – didžiojo ledo Skulptoriaus – jos šviesos laukimas nuteikia ir priešingai: tirpstantys ledo kristalai – tai gimstantys pasauliai, išnyrantys iš beasmenės ledo masės it priešistorinės būtybės ar senojo pasaulio architektūros statiniai ir įgaunantys tai, ką mes vadiname individualybe, nusivalantys tai, kas juos kadaise darė vienalyte mase. Jie iškyla stebindami savo išmintimi, paslaptimis ir tampa viskuo: žaismingomis būtybėmis, nuotaikomis, polėkiais ar didingais spinduliuojančiais paminklais.

Atverkime akis

Tirpdamas-skildamas-gyvendamas ledas, kaip ir žmogus, įgauna unikalių savybių – savitą charakterį, jausmus, regėjimą, sugebėjimą atspindėti saulę, skleisti šilumą, priversti žavėtis… Ir taip – kiekvienas, net ir pats mažiausias ledokšnis…

Mažame švytinčiame ledo kristalėlyje telpa viskas: senojo pasaulio gimties didybė, karališka sagė, grėsmės nuojauta, linksmas judrus aštuonkojis…

Fotomenininkas A.Kalvaitis savo paroda tarsi kviečia: tyliai laukdami grįžtančios saulės, išvaduosiančios iš stingdančio šalčio glėbio žemę, jos gyvastį, išjudinsiančios pačią ledo-vandens esmę, išlaisvinsiančios iš sustingimo žmogaus būtį, atverkime akis gėriui, šviesai ir skleiskime vienas kitam nepakartojamus savo sielos blyksnius.

by admin