Leipcige – diskusijos apie lietuvių muziką

Leipcige – diskusijos apie lietuvių muziką

Konferencija ,,Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos idėjos ir istorija Europos kontekste“ Vokietijoje subūrė lietuvių, vokiečių, latvių ir švedų muzikus.

Danutė Petrauskaitė

Leipcigo universiteto Muzikologijos instituto prof. Helmuto Looso surengta konferencija „Lietuvos muzika. Nacionalinės muzikos idėjos ir istorija Europos kontekste“ subūrė lietuvių, vokiečių, latvių ir švedų muzikus. Joje dalyvavo dvylika muzikologų iš Lietuvos, trys iš Vokietijos ir po vieną iš Latvijos bei Švedijos.

Gegužės 18–20 dienomis vykusios konferencijos metu Leipcige buvo surengti keli koncertai bei seminarai. Tad mažiau žinantieji apie mūsų muziką galėjo įgyti ne tik istorinių žinių, bet ir patirti tiesioginį kontaktą su lietuviška muzika bei jos kūrėjais. Mat į Leipcigą iš Vilniaus taip pat buvo atvykę keli kompozitoriai ir atlikėjai.

Šį renginį, įtrauktą į Baltijos kultūros metų Vokietijoje programą, finansavo Leipcigo universitetas ir Leipcigo muzikos ir teatro aukštoji mokykla kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Kompozitorių sąjunga, Vokietijos ambasada Lietuvoje, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos institutu, Lietuvos ambasada Vokietijoje, aktyviai prisidėjo vilnietės muzikologės Audronė Žiūraitytė ir Rūta Stanevičiūtė.

Įžymybių pėdsakais

Leipcigas – didžiausias Saksonijos miestas, kuriame gyvena apie pusę milijono gyventojų. Jame veikia vienas seniausių Europoje universitetų, kitais metais švęsiantis savo 600 metų jubiliejų. Šiandien jame yra 14 fakultetų, kur studijuoja 31 tūkstantis studentų.

Tačiau bene labiausiai Leipcigą išgarsino jame gyvenę ir kūrę muzikai – Johannas Sebastianas Bachas, Felixas Mendelsshonas Bartholdy, Edvardas Griegas, Robertas ir Clara Schumannai bei jų namuose lankęsi Franzas Lisztas, Hectoras Berliozas ir šiame mieste gimęs Richardas Wagneris. Jų pėdsakus mena išlikę namai. Šiuo metu juose įkurtuose muziejuose eksponuojami garsių kompozitorių rankraščiai, nuotraukos bei instrumentai, kuriais jie grojo.

Leipcigo universiteto Muzikologijos institutas įsikūręs F. Mendelsshono namuose, tik vienu aukštu aukščiau nei gyveno šis kompozitorius su šeima. Buvusiuose jo apartamentuose yra įrengta ne tik ekspozicija, bet ir nedidelė koncertų salė, aukštu žemiau – biblioteka. Tad Leipcigo muzikologams darbo aplinka yra labai miela ir kūrybinga – kiemelyje stovi žolynais apsuptas F.Mendelsshono biustas su jo vardu pavadintu rožių krūmu.

Vis dėlto didžiausio į Leipcigą atvykusiųjų dėmesio susilaukia Šv. Tomo bažnyčia, kurioje beveik 30 metų vargonininko, kompozitoriaus ir mokytojo pareigas ėjo J.S.Bachas. Šioje bažnyčioje jis ir palaidotas. O šalia jos – įspūdingas monumentas didžiajam vokiečių tautos genijui. Beje, visai netoli esančiame skverelyje stovi dar vienas paminklas J.S.Bachui, pastatytas XIX a. F.Mendelsshono iniciatyva.

Didžiuojasi konservatorija

Leipcigas taip pat garsėja seniausia Vokietijoje konservatorija, kurią 1843 metais įkūrė F.Mendelsshonas (dabar –Muzikos ir teatro aukštoji mokykla).

Joje galima aptikti ir lietuvių pėdsakų. Juk čia mokėsi kompozitoriai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Stasys Šimkus, Juozas Gruodis, Balys Dvarionas, Jonas Bendorius, Kazimieras Viktoras Banaitis, Juozas Pakalnis, etnomuzikologė Jadvyga Čiurlionytė, dainininkai Antanas Dvarionas, Antanina Dambrauskaitė, pianistė Aleksandra Dirvianskaitė, smuikininkas Vladas Motiekaitis, violončelininkas Povilas Berkavičius ir kiti.

Čia M.K.Čiurlionis sukūrė pirmą lietuvišką styginių kvartetą, kuris studentų buvo tuojau pat atliktas, J.Gruodis – pirmą lietuvišką sonatą smuikui ir fortepijonui bei daugelį kitų kūrinių.

Leipcigo konservatorijoje esančioje ekspozicijoje yra išrikiuotos žymiausių šios muzikos mokymo įstaigos absolventų nuotraukos. Tarp jų – ir M.K.Čiurlionio atvaizdas.

Antrojo pasaulinio karo metais Leipcigas buvo stipriai apgriautas, tad kai kurių namų neišliko. Tarp pastarųjų – ir garsusis Gewanhausas – Filharmonijos draugijos, kurios orkestras buvo laikomas vienu geriausių simfoninių kolektyvų pasaulyje. Jo vietoje pastatytas kitas – sovietinio stiliaus ir mažiau patrauklus namas, tačiau ir šiandien atliekantis praėjusių šimtmečių funkcijas.

Lyg per didinamąjį stiklą

Muzikologų konferencija vyko intensyviai ir punktualiai. Per dvi dienas vokiečių ir anglų kalbomis buvo perskaityta 17 pranešimų.

Jūratė Trilupaitienė kalbėjo apie muziką Lietuvoje XVI–XVIII amžiais, Jūratė Burokaitė – apie nelengvą lietuvių muzikinį gyvenimą Vilniuje 1920–1940 metais, Vytautė Markeliūnienė išryškino šio gyvenimo bruožus Antrojo pasaulinio karo metais, o Jūratė Vyliūtė apžvelgė pokario lietuvių muzikinę veiklą Vokietijos pabėgėlių stovyklose, Jonas Bruveris papasakojo apie operos teatro raidą, Audronė Žiūraitytė – apie baleto žanrą Lietuvoje.

Visi šie pranešimai buvo iliustruojami vaizdine medžiaga ir muzikiniais pavyzdžiais. Gražina Daunoravičienė pateikė jos pačios sudarytą genealoginį lietuvių kompozicinės mokyklos medį, Jūratė Landsbergytė apibūdino praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio lietuviškojo modernizmo tendecijas, Dana Palionytė analizavo ateminę Jeronimo Kačinsko muziką, didžiausią dėmesį skirdama jo Nonetui. Živilė Ramoškaitė akcentavo sovietinės ideologijos įtaką lietuvių kompozitorių kūrybai. Į unikalų kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus fenomeną gilinosi Rūta Gaidamavičiūtė, o šio straipsnio autorė kalbėjo apie vokiečių ir lietuvių pedagogų, dirbusių S.Šimkaus įkurtoje konservatorijoje, muzikinius ryšius.

Latvis Valdis Muktupavelis pasakojo apie tradicinius muzikos instrumentus pasaulietiniu bei religiniu aspektu, remdamasis Jono Bretkūno ir Johanno Ernsto Glücko Biblijos vertimais į lietuvių bei latvių kalbas.Švedas Folke’ė Bohlinas samprotavo apie Baltijos šalių dainų šventes kaip kultūrinį paveldą, bandydamas nubrėžti liniją tarp pozityvaus ir negatyvaus nacionalizmo sąvokos traktavimo.

Suintrigavo vokiečiai

Labiausiai suintrigavo vokiečių pranešimai. Stefanas Keymas, tyrinėjantis M.K.Čiurlionio kūrybą, lygino jo simfonines poemas su lenkų bei vokiečių simfonine muzika. Lucianas Schiwietzas svarstė „Germanicos“ problemas lietuvių muzikos rinkiniuose ir nuolat pabrėžė, kad reikia teisingai rašyti istoriją, remiantis pirminiais šaltiniais. O H.Loosas, aptaręs lietuvių muzikų studijas Leipcigo konservatorijoje, tvirtino, jog tie, kurie mokėsi Vokietijoje trečiajame XIX a. dešimtmetyje, turėjo pajusti pražūtingas nacionalsocializmo apraiškas.

Keista, bet nei J.Gruodžio, nei J.Čiurlionytės, nei kitų buvusių Leipcigo konservatorijos studentų pasisakymuose neteko užtikti panašių teiginių. Priešingai, jie džiaugėsi darbinga atmosfera Leipcige ir galbūt kėlė Vokietiją kaip pavyzdį besikuriančios Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Prisiminkime kad ir S.Šimkų, 1922-aisiais tiesiai iš Leipcigo atvykusį į Klaipėdą steigti konservatoriją. Neigiamos nacionalsocializmo tendencijos pradėjo reikštis šiek tiek vėliau.

Tačiau vokiečių istorikai yra itin pedandiški – jie šios politinės srovės ištakas sutapatina su 1920 metais, kai buvo įkurta Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija. Beje, jau ne kartą teko pastebėti, kad ne viena vokiečių karta yra traumuota karo padarinių, todėl vengia didžiuotis savo tautos genijais, lyg per didinamąjį stiklą žvelgia į šalies istoriją, bijodama, kad vėl nebūtų sudarytos sąlygos formuotis kokiai nors pražūtingai ideologijai.

Pažintys – koncertuose

Muzikologų konferencija buvo suderinta su muzikiniais renginiais, kurių metu klausytojai galėjo susipažinti su lietuviška bei vokiška muzika.

Gegužės 18-ąją jų įvyko keletas. Dienos metu Sonata ir Rokas Zubovai pakvietė į koncertą, kuriame skambėjo F.Mendelsshono, M.K.Čiurlionio ir šiuolaikinio vokiečių kompozitoriaus Berndo Franke’s muzika, kompozitoriai Vytautas Barkauskas ir Raminta Šerkšnytė vedė kūrybos seminarus. O vakare Muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje vargonininkės Jūratė Landsbergytės ir fleitininko Johannes Hustedto iniciatyva buvo atliktos M.K.Čiurlionio bei jo amžininkų – Carlo Reinecke’s, Salomono Jadassohno, Sigfrido Karg-Elerto bei Juozo Gruodžio, taip pat Heino Ellerio, Onutės Narbutaitės, Peterio Vasko kompozicijos.

Kitą dieną F.Mendelsshono namų salėje įvyko ypatingas koncertas – M. K. Čiurlionio preliudus, variacijas ir harmonizuotas liaudies dainas skambino prof. Vytautas Landsbergis. Prieš tai jis perskaitė paskaitą apie šio lietuvių kompozitoriaus kūrybą ir asmenybę.

Gaila, kad šiuose renginiuose dalyvavo labai mažai klausytojų, nes jokios reklamos apie juos nebuvo.

Šiek tiek daugiau žmonių prisirinko gegužės 20-ąją į auksčiausiame Leipcigo pastate įsikūrusią koncertų salę, kur Vidurio Vokietijos radijo (MDR) kamerinis orkestras atliko Arvydo Malcio, Osvaldo Balakausko, Vidmanto Bartulio ir Ramintos Šerkšnytės kūrinius. Šiuos autorius pasirinko patys vokiečiai. Orkestrui dirigavo jaunas estų dirigentas Hendrikas Vestmannas. Geriausiai jiems pavyko atlikti O.Balakausko „Ludus modorum“, kur solinę violončelės partiją griežė studentiško amžiaus virtuozas Mischa Meyeris.

Koncerto metu buvo daromi garso įrašai ir kalbinami lietuvių delegacijos atstovai. J.Landsbergytė trumpai charakterizavo esminius šiuolaikinės lietuvių muzikos bruožus, o R.Šerkšnytė papasakojo, kas jai, kaip jaunai kompozitorei, šiandien teikia kūrybinių impulsų.

Užsimezgę lietuvių ir vokiečių muzikiniai ryšiai bus plėtojami ir ateityje. Kitas žingsnis – straipsnių rinkinio, parengto pagal šios konferencijos išplėtotą pranešimų medžiagą, publikavimas.

by admin