Lėlių teatras turi namus
Rita Bočiulytė
Pagaliau Klaipėdos lėlių teatras turi namus, o uostamiestis – dar vieną kultūrinį objektą. Teatras persikraustė į jaukų fachverkinio stiliaus namą senamiestyje. Pastaruosius metus glaudęsi Žvejų rūmuose, uostamiesčio lėlininkai skuba susitvarkyti naujose patalpose – buvusiame Etnokultūros centro pastate Vežėjų g. 4. Čia jau nuo vasario 9-osios jie pradės rodyti spektaklius ir surengs nepaprastą įkurtuvių šventę per Tarptautinę lėlininkų dieną – kovo 21-ąją.
Įkurtuvių džiaugsmas
„Kokia laimė – turime namus – savo pastatą, adresą. Tai – didelis dalykas teatrui. Bet kuriam žmogui dabar galime pasakyti, kur yra Klaipėdos lėlių teatras. Pagaliau mūsų didžiausia svajonė išsipildė – miesto savivaldybė mums skyrė panaudai patalpas, kuriose apgyvendinsime savo teatrą plačiąja prasme – ne tik spektaklius, visą jų tapsmo procesą, dekoracijas, bet ir kūrybinę atmosferą, kursime ją kartu su savo publika“, – entuziastingai kalbėjo teatro direktorė Aušra Daukantaitė, aprodydama kamerines patalpas, vesdama tarp dėžių su dekoracijomis, lėlėmis ir kita teatro manta.
„Niekada nepamiršiu, kaip mums baigus studijas, tuomet Aušra gyveno kaip tik prieš Etnokultūros centrą, stovėjome mudvi prie lango, žiūrėjome pro jį ir svajojome apie šį pasakų namelį, – gal kada nors jame galėtų būti lėlių teatras“, – prisiminė Klaipėdos lėlių teatro režisierė Gintarė Radvilavičiūtė.
Bet pastaruosius trejus metus viešoji įstaiga Klaipėdos lėlių teatras glaudėsi Žvejų rūmuose. Trečiajame jų aukšte buvo sujungti trys kabinetai – padaryta repeticijų salė su kolonomis viduryje, kur vykdavo ir spektakliai, turėjo dar šiokią tokią dirbtuvėlę. „Ten mes buvome kaip kažkoks būrelis, niekas į mus rimtai nežiūrėjo“, – sakė teatro direktorė.
Bet tas „būrelis“ spurdėjo kaip įmanydamas ir žingsnis po žingsnio įrodė miestui, kad nusipelnė geresnių sąlygų sau ir žiūrovui. Klaipėdos lėlių teatras kasmet stato po kelis spektaklius, nuolat rodo juos miestelėnams, keliauja po šalies ir užsienio festivalius ir skina juose laurus.
Teatrui vadovaujanti A.Dau-kantaitė – irgi profesionali lėlininkė, Klaipėdos universitete baigusi lėlių teatro režisūrą. „Man atrodo, režisierė Jūratė Januškevičiūtė, rinkdama kursą, kiekviename iš mūsų bandė įžvelgti ir kitus sugebėjimus, – kad būtume ne tik aktoriai ir režisieriai lėlininkai, bet ir lėlių gamintojai, vadybininkai, administratoriai. Visi tokie ir esame. Tai padeda mūsų teatrui išsilaikyti“, – tvirtino ji.
Visai šeimai
Sceninį gyvenimą naujuose namuose Klaipėdos lėlių teatras pradės premjeriniu spektakliu „Kiškio pasakos“, vaidinamu žemaičių tarme. Tradiciškai šeštadieniais bus rodomi naujausi spektakliai – „Baubas“, „Katinėlis ir gaidelis“, „Kelionė“, „Vištytė ir gaidelis“, kiti mažųjų pamėgti vaidinimai, kurių Klaipėdos lėlių teatro repertuare šiuo metu yra dešimt. Vienus vaidins po stogu, kitus – galbūt kiemelyje, ypač vasarą.
O sekmadieniais teatras vaikams rengs edukacines programėles.
„Tai bus ne spektakliai, o nedideli renginėliai mažiesiems su įvairiomis lėlėmis, lėlių teatro personažais. Vaikai sužinos, kas yra teatro lėlė, mokysis ją pasigaminti ir su ja vaidinti. Nors mūsų teatras orientuojasi į ikimokyklinio amžiaus vaikus, pastebėjome, kad mielai mūsų spektaklius žiūri ir moksleiviai, ir jų tėveliai“, – džiaugėsi A.Daukantaitė.
Todėl meninė edukacinė „Karakumų asilėlio“ mokyklėlė bus skirta visai šeimai. Tuomet teatre veiks atviros visuomenei kūrybinės teatro lėlių dirbtuvės, vyks aktorės Renatos Kutaitės vedami užsiėmimai, kuriuose vaikai ir suaugusieji bus supažindinti su lėlių teatro „virtuve“, o norintys pramoks jį kurti patys savo namuose.
„Tai patvirtins mūsų skleidžiamą idėją, kad Klaipėdos lėlių teatre gera kaip šeimoje. Tai yra šeimos teatras“, – pabrėžė jo vadovė. Anot jos, labai svarbu, kad vaikai ateitų su vyresniais broliais ir sesutėmis, tėveliais ar seneliais, kad pastarieji jiems paaiškintų, kas vyksta scenoje, kokios problemos joje sprendžiamos. Lėlininkai viliasi, kad jų spektakliai vaikams padeda spręsti jų problemas, pažinti ir suprasti pasaulį, gėrį ir blogį, įvertinti grožį.
Pasišventę profesijai
Profesionalus Klaipėdos lėlių teatras neatsirado tuščioje vietoje. Jo ištakos – lėlių teatras „Pupa“, išsiskirstęs bene 1991-aisiais, ir po to uostamiesčio lėlininkus vėl subūręs J.Januškevičiūtės vadovaujamas lėlių teatras „KU-KŪ“, veikęs po Klaipėdos universiteto stogu. Ten 2000-aisiais ir buvo įkurta viešoji įstaiga Klaipėdos lėlių teatras. „Iš pradžių jos veikla buvo kiek aprimusi, o kai mes 2004-aisiais baigėme studijas, vėl pradėjome aktyviai ją vystyti“, – pasakojo A.Daukantaitė.
Dabar Klaipėdos lėlių teatre kuria devyni žmonės – J.Januškevičiūtės mokiniai ir kiti Klaipėdos universiteto Režisūros katedros absolventai ir net dėstytojai. Iš J.Januškevičiūtės kurso jame pasiliko tik keturi. Kiti išsibarstė po Lietuvą ir pasaulį.
A.Daukantaitės žodžiais, lėlininko profesija – ne iš lengvųjų, iš jos turtų nesusikrausi, bet jai pasišventę žmonės vis dar turi marias entuziazmo.
Teatras išsilaiko iš projektų – dalyvauja konkursuose, laimi ir gauna finansinę paramą iš miesto ir valstybės. Bet jų nepakanka, todėl ieško privačių rėmėjų, mecenatų. Ir randa. Štai pernai “Limarko” laivininkystės kompanija skyrė lėšų garso aparatūrai. Dar truputį teatras surenka už bilietus į spektaklius, bet to nepakanka, kad jo darbuotojai pragyventų iš savo profesijos.
Pavargs – išvažiuos į užsienį
„Kurti ir dirbti „iš idėjos“ yra labai smagu, bet gyventi, kai tokia šalies kultūros politika, yra labai sunku, – neslėpė A.Daukantaitė. – Jei vidutiniškai uždirbantis žmogus pagyventų gaudamas mūsų atlyginimą, tai suprastų, kaip yra sudėtinga vystyti štai tokią veiklą. O norisi būti naudingiems ir menui, ir visuomenei. Todėl beveik visi mes turime papildomus darbus, kad šiaip taip sudurtume galą su galu. Pavyzdžiui, aš dirbu Žvejų rūmuose kultūrinių programų koordinatore, mano kolega Linas Zubė skaito paskaitas Klaipėdos universitete. Štai ir dabar, džiaugdamiesi naujomis patalpomis, su siaubu spėliojame, kiek mums kainuos jų išlaikymas – šildymas, elektra. Atrodo, tiek mažai tereikia, kad dirbtum šį darbą ir dainuotum – tik minimalių finansinių ir socialinių garantijų.“
Bet finansines problemas dabar nustelbė įkurtuvių džiaugsmas. „Mes optimistai, tikimės, kad bus geriau, stengiamės į gyvenimą žiūrėti pozityviai, – šypsojosi A.Daukantaitė. – Aš pati kartais pagalvoju, kad jei bus labai sunku ir neatlaikysiu, važiuosiu į užsienį. Visada juk yra tokia galimybė. Štai mano kurso draugė Viktorija Rudytė Norvegijoje sėkmingai stato spektaklius“.
„Bet ir čia mes dar nepristigom entuziazmo. Praėjo keleri metai, ir kiek daug visko įvyko. Turime teatrą, kurį vadiname namais, pastatėme dešimt spektaklių. Nors nelengva, pasitaiko konfliktų ir trinties, bet einame pirmyn ir tobulėjame, mokomės iš klaidų. Dar nesinori, labai gaila būtų viską mesti“, – sakė G.Radvilavičiūtė. Anot lėlininkių, jei uostamiesčio privatus verslas parodytų daugiau susidomėjimo Klaipėdos lėlių teatru, kartu galėtų kalnus nuversti. „Mes garantuotume prasmingą verslo įmonių darbuotojų vaikų užimtumą. Be to, juk dedame pagrindus ateičiai. Vaikai – mūsų ateitis. Į ją tikrai verta investuoti“, – tikino G.Radvilavičiūtė.
Trūksta lėlininkų
Kita problema, kurią jau pajuto Klaipėdos lėlių teatras, – profesionalių lėlių teatro aktorių trūkumas. „L.Zubė mūsų teatre yra vienintelis aktorius vyras. Jam labai didelė apkrova. Vien todėl negalime sekmadieniais rodyti spektaklių, – reikia gi žmogui bent dieną pailsėti“, – aiškino A.Daukantaitė.
Ateityje Lėlių teatras planuoja įsteigti studiją ir joje „užsiauginti“ sau naujų narių. Aktorinį meistriškumą ar režisūrą Klaipėdos universitete studijuojantis jaunimas neskuba į Lėlių teatrą. „Tik vienas žmogus šiemet pareiškė norą baigęs mokslus ateiti dirbti pas mus“, – sakė G.Radvilavičiūtė. Režisierė tikino, kad būtent didelis noras kurti čia ir atveda žmones.
„Lėlių teatras – specifinis menas. Bet kaip ir kiti menai jis prasideda nuo idėjos. Jei ji pagauna, tai nebepaleidžia. Mums tai yra savotiškas narkotikas, esame priklausomi nuo jo“, – juokėsi A.Daukantaitė.
„Stodama į universitetą, kai išgirdau, kad renkamas lėlininkų kursas, pagalvojau, kad tai kaip tik man, kad lėlės – mano, – sakė šešis spektaklius pastačiusi G.Radvilavičiūtė. – Man pasitaikė nuostabi galimybė su bendrakursių branduoliu kurti naują lėlių teatrą. Be to, kitame darbe savęs net neįsivaizduoju.“
Laukia šventė ir dvi premjeros
Klaipėdos lėlininkai šiemet žada dvi premjeras: lauko spektaklį „Ožkelė melagėlė“ su kaukėmis ir lėlių spektaklį suaugusiems „Karalius Joba“. Abu spektaklius statys režisierė G.Radvilavičiūtė.
Jiedvi su A.Daukantaite juokdamosi pasakojo, kad į namą senamiestyje atsikraustęs Klaipėdos lėlių teatras jame jau rado apsigyvenusią Klaipėdikių šeimyną – mamą, tėtį ir vaiką. Jie užleido teatrui savo būstą, o patys susispaudė – gyvens virtuvėje.
Už tai teatras juos „įdarbino“– Vilhelmas Klaipėdikis su žmona Birute Palangaite-Klaipėdikiene ir ką tik gimusia dukryte Klaipėdike Klaipėdikyte priims ir išlydės spektaklių žiūrovus, dalyvaus edukaciniuose užsiėmimuose.
Pirmąsyk publikai šie Klaipėdos lėlių teatro personažai pasirodys per jo 15-mečio šventę. Į ją ir įkurtuves Lėlių namuose teatras publiką pakvies kovo 21-ąją – Tarptautinę lėlininkų dieną.
