“Lėta eiga” – judesio studijos
 |
| Ž.Landsbergo “Mėlyna ir raudona” modeliuoja vos prieš akimirką įvykusį, bet dabar tik numanomą smūgio judesį. |
Goda Giedraitytė
Jaunųjų Lietuvos skulptorių paroda “Lėta eiga – slow motion”, pristatoma Klaipėdos dailės parodų rūmuose, aktuali net keliais aspektais: skulptūros meno, itin retai pristatomo galerijų erdvėse, populiarinimu, jaunųjų skulptorių prisistatymu visuomenei bei akivaizdžiu diskursu su klasikinės skulptūros tradicija.
Kirbina mintį
Jau pats parodos pavadinimas “Lėta eiga – slow motion” tampa savotišku diskursu su tradicija. Klasikinei skulptūros sampratai, asociatyviai sietinai su stovyla, priešpastatydami judesio formulę, jaunieji menininkai kirbina judesio galimybę apskritai. Kiek fiziškai stabilus objektas gali būti paveikus judesio flirtui? Ir jeigu kalbame apie judesį, ar būtinai jis turi būti susijęs su kinetinėmis perspektyvomis?
Parodoje dalyvaujantys keturi magistrantūros studijas dar kremtantys ar ką tik baigę VDA skulptūros katedros studentai judesio tematiką interpretuoja gana vieningai. Viena vertus, kaip fizinį veiksmą, reflektuojamą pačiame objekte, kita – kaip mintį ir/ar konceptą, kurį reikia perskaityti. Abu veiksniai gali lengvai sąveikauti ir transformuotis, t.y. veiksmas virsti mintimi, o mintis – veiksmu. Trumpiau, abiem atvejais skulptūra visai neprivalo būti kinetine, ji netgi neturi judėti. Svarbiausia – trimačiame objekte įkūnytas vaizdas: judesio nuojauta ir/ar prisiminimas, “before & after”.
 |
| R.Milkintaos kompozicija, kuri susideda iš kelių tuščiavidurių metalo kubų, eksponuoja jau įgyvendintą judesį, o jo objektas “Be pavadinimo” primena į kosmosą kilti pasiruošusią raketą. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Galime tik įsivaizduoti
Platoniškos idėjų atminties būsenos identifikuotinos visuose skulptūriniuose objektuose.
Štai – dvi Rimanto Milkinto kompozicijos “Be pavadinimo”. Viena jų primena į kosmosą kilti pasiruošusią raketą – raudoni medžio pagaliukai funkcionuoja ir kaip atramos, ir kaip simboliniai liepsnų liežuviai. Pakilimo takas paruoštas, tačiau fiziškai “raketa” niekada taip ir neatsiplėš nuo žemės. Priešingai kitai autoriaus kompozicijai, kuri susideda iš kelių tuščiavidurių metalo kubų, vienas į kitą įeinančių “matrioškiniu” principu. Veikiami pakėlimo sverto jie išardomi ir grandine pakabinami erdvėje. Eksponuojamas jau įgyvendintas judesys, sustabdytas momentas, kurį galime įsivaizduoti, bet negalime matyti.
Modeliuoja nuojautas
Panašiai su numanomo judesio galimybėmis elgiasi ir kiti menininkai – Algis Kasparavičius, Lukas Lebednykas ir Žilvinas Landsbergas. Pirmojo autoriaus “Slėginio indo”, forma primenančio sifoną, rankenėlė gali būti paspausta, ir pro kranelį turėtų bėgti vanduo. Tačiau šią galimybę paneigia medinis indo tūris.
L.Lebednyko “Lankstinys” iš medienos kvadratų gali būti sulankstytas ir vėl išlankstytas, bet darbo medžiaga, mastelis ir svoris tik dar labiau pabrėžia teorinę judesio intervenciją. Tai liudija ir greta rodoma videomedžiaga, kurioje (iš)lankstomi įvairūs objektai nuo popierinės servetėlės iki cigarečių pakelio.
Ž.Landsbergas darbe “Mėlyna ir raudona” modeliuoja vos prieš akimirką įvykusį, bet dabar tik numanomą smūgio judesį. Du stambūs kompiuterinių žaidimų herojus primenantys galiūnai eksponuojami po įvykio: vienas – gulintis ant žemės, kitas – pergalingai stovintis greta.
Drąsiai eksperimentuoja
Jaunieji skulptoriai demonstruoja ne tik konceptualią, idėjinę brandą, bet ir amato meistrystę.
Kai kurie darbai reikalauja inžinierinio išmanymo, medžiagos galimybių suvokimo.
Kita vertus, autoriai akivaizdžiai mėgaujasi šiuolaikinės skulptūros ir meno apskritai teikiamomis galimybėmis.
Drąsiai eksperimentuoja naujomis technologijomis ir medžiagomis.
Žavisi ir natūraliomis, pirminėmis – medžiu, metalu.
Daugiausiai eksploatuojama postminimalistinė plastika: autorių darbai – švarių, estetizuotų geometrinių formų, neperkrauti detalėmis, išviešinama spalvos ir mastelio įtaiga.
