Liana Ruokytė: „Prasmę randu kasdien“

Liana Ruokytė: „Prasmę randu kasdien“

Kęstutis Meškys

Nors Klaipėdoje ji nedažnas svečias, Lianą Ruokytę pažįsta daugelis klaipėdiečių.

Lietuvos kultūros atašė Švedijoje Liana Ruokytė įsitikinusi, kad jūriniai miestai visada buvo ir bus labai svarbūs tarptautinėje komunikacijoje ir Klaipėda tokia gali būti. Vlado BRAZIŪNO nuotrauka

Palikusi mūsų pajūrio krantus prieš 15 metų – ir tuomet, dar 1991-ųjų sausio 13-ąją stovėdama Stokholmo aikštėje tarp protestuojančiųjų prieš agresiją Baltijos šalyse, ir vėliau, dirbdama Švedijos radijuje ir kalbėdama apie mūsų jaunos nepriklausomybės reikalus, ir šiandien, jau eidama atsakingas Lietuvos kultūros atašė Švedijoje pareigas, organizuodama daugybę reikšmingų, Lietuvą svetur pristatančių kultūros, meno renginių, – ji nė dienos nepraleidžia negalvodama apie Lietuvos, gimtojo uostamiesčio kultūros reikalus.

Visuomet energinga, pilna sumanymų, atvira naujoms idėjoms ir bendravimui, šiąvasar atšventusi pirmą rimtą jubiliejų, ji ir toliau sėkmingai tęsia mūsų kultūros ambasadorės darbus, apie kuriuos, mūsų kultūros aktualijas, naujus sumanymus ir kalbėjomės.

– Bet kuri sukaktis – proga atsigręžti į praeitį ir nuveiktus darbus. Kas toje praeityje Jūsų gyvenime buvo svarbiausia, reikšmingiausia?

– Nesureikšminu savo buvimo žemėje ir nematuoju jo kokiais nors prasmingais darbais ar nuopelnais. Įvairūs pasiekimai nėra pats svarbiausias dalykas, svarbiausia gyvenime – gyventi. Juk išties, tai ką mes kiekvienas veikiame, yra tik mažytė dalelytė į visuotinį gražesnio gyvenimo kūrimo procesą. Kiekvienas, patikėkit, turi savo originalią paskirtį šioje žemėje. Viso labo esu tik sraigtelis tame mechanizme (kuris, beje, galėtų puikiausiai veikti ir be manęs), savo šalies tarnas, atstovaujantis mūsų kultūrai užsienio šalyje. Tad ir tie darbai matuojami kitais vienetais.

Man tiesiog patinka dalyvauti kūrybiniame procese, daryti tai, ką galiu daryti su meile ir atsidavimu. Pažvelgus atgal, per tiek metų buvo įgyvendinta galybė įvairių vienu ar kitu aspektu svarbių, valstybinės reikšmės projektų. Kaip antai dvimetis muzikinių mainų projektas “Muzikos saitai: Švedija – Lietuva 2002-2003” arba Lietuvos dalyvavimas viešnios teisėmis svarbiausioje Skandinavijos knygų mugėje Geteborge “Bok & Bibliotek – 2005”. Bet visa tai juk bendram tikslui, – kad mus pastebėtų, kad sužinotų apie mūsų kultūrinį ir kūrybinį potencialą, kad mus pagaliau gerbtų ir su mumis skaitytųsi.

Labiausiai turbūt džiaugiuosi, kad pavyko pralaužti ledus literatūroje. Juk apie 1992-uosius buvo vos trijų lietuvių autorių knygelės išverstos į švedų kalbą, o šiandien turime jau 23, ir mūsų autorių vertimai be didelių papildomų pastangų recenzuojami pagrindiniuose Švedijos dienraščiuose kartu su pasaulinio lygio grandų kūriniais. O jei negalime pristatyti savo knygų kitomis kalbomis, tai kaip pasaulį įtikinsime, jog turime literatūrą? Nėra literatūros – nėra ir kultūros, jei nėra kultūros – tai nėra ir tautos…

Rezultatus, žinoma, malonu sumuoti, bet pasitenkinimą pajuntu ir savo vietą suvokiu būtent toje kasdienėje, nematomoje veikloje, kurioje ir galiu užčiuopti, ar veikiu ką nors čia prasmingo, svarbaus, ar ne.

– Ar daug Skandinavijos šalių gyventojai žino apie Lietuvą, jos šiandieninį gyvenimą?

– Vietiniai švedai žino ir daug, ir mažai – priklausomai nuo išsilavinimo, nuo to, kokią spaudą skaito. Ne paslaptis, jog yra dar tokių, kurie painioja Baltijos šalių sostines, tačiau bendras supratimas ir žinios apie mūsų šalį yra išties ūgtelėjusios. Dažniausiai kartojamos teigiamo pobūdžio frazės, minint Lietuvos vardą, pvz., „teatrinė šalis“, „krepšininkų tauta“, „pigi ir ekologiška“ etc. Didelį poveikį šalies įvaizdžiui daro ir mūsų kultūros užauginti vardai, įgavę pasaulinį pripažinimą. Todėl ypatingą dėmesį reikėtų skirti įvairių sričių menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ugdymui ir pristatymui.

Ką tik uždarėme visą vasarą Visbyje, šiuolaikinio meno centre „Baltic Art Center“, veikusią Jono Meko retrospektyvinę parodą „Mažų ir asmeniškų dalykų svarba didžiųjų užmojų laikais“, iki šiol didžiausią Skandinavijoje. Manote, kad lankytojai plūdo į parodų centrą lietuvių kultūros „paragauti“? Ne, traukė Jono Meko vardas, vieno žymiausių pasaulio avangardinio kino kūrėjų ir puoselėtojų, „Anthology Film Archives“ Niujorke įkūrėjo vardas. Tik vėliau parodos lankytojai suvokdavo, jog šis garsus menininkas yra lietuvių kilmės. Mums tiesiog pasisekė, kad jis gimė Semeniškėse, o ne Niujorke…

– Masinės nuomonės formavimas apie Lietuvą turbūt efektyviausias padedant žiniasklaidai?

– O! šis Lietuvos įvaizdis Švedijos žiniasklaidoje nuolat keičiasi – tarsi kokie „amerikietiški kalneliai“: tai visa žiniasklaida gausiai liaupsina vieną ar kitą lietuvių kultūros apraišką ar pasiekimą – toks buvo Lietuvos paveikslas, sukurtas daugybės publikacijų Geteborgo knygų mugės metu ir po jos, tai pirštu bado į mus, sakydami, jog mes nusikaltėlių tauta. Užtenka vieno niekšelio, įvykdžiusio nusikaltimą Švedijoje (kaip antai pagarsėjęs atvejis – žiaurus švedų žymios psichologės nužudymas), ir, prašau, dešimtys pirmų puslapių vakarinėje spaudoje su antraštėmis „Lietuviai – žudikai“. Ir štai jums visas metų įdirbis ir triūsas, siekiant kurti Lietuvos gerą reputaciją ir patrauklų įvaizdį. Jis sugriūva kaip kortų kaladė – ir tenka statyti ją vėl iš naujo. Ir statau, nes jaučiu pareigą ir norą „duoti atkirtį“ tokioms apraiškoms.

– Kiek šiame sunkiame įvaizdžio formavimo darbe svarbūs asmeniniai kontaktai, atsivėrusios sienos, turizmas, galimybės keliauti, dirbti svetur? Juk Švedija neįvedė apribojimų mūsų ekonominiams emigrantams?

– Taip, ne vien per žiniasklaidą nuomonė apie šalį formuojama – yra dar labai efektyvus informacijos skleidimas „iš lūpų į lūpas“, o tai reiškia, jog tas ar anas užsienietis „formuoja“ mūsų šalies įvaizdį per savo asmeninę patirtį. O toji patirtis įgyjama konkrečiai apsilankius šalyje. O kad pritrauktume turistus, reikia turėti ne tik ką ypatinga pasiūlyti, bet ir patogų, pigų susisiekimą. Pažiūrėkit, kas atsitiko, kai Kaune ėmė leistis „Ryanair“ lėktuvai, pilnutėliai į abi puses. Pati naudojuosi šia susisiekimo priemone, kaip ir daugelis švedų, kurie ėmė leisti savaitgalius Lietuvoje pigiai ir turiningai. Ar tai ne efektyvi priemonė asmeninei patirčiai įgyti? Prieš įsodinimą į lėktuvą dažnai įtempiu ausis ir klausausi, ką švedai apie mus kalba. Negirdėjau ligi šiolei nė vieno kandaus komentaro mūsų atžvilgiu. Turistų iš įvairių užsienio šalių poreikiai yra skirtingi, bet juos visus vienija bendražmogiškas faktorius – „pigumas“, „patogumas“.

Kur dingo mano gimtoji Klaipėda su savo laivynais, kai mūsų kaimynė, sėkmingos ekonomikos šalis Estija kuo puikiausiai per trumpą laiką susikūrė pagrindą turizmo antplūdžiui? Nenuostabu, kad ir Estijos vardas Švedijoje girdimas dažniausiai. Ir nereikia dejuoti, kad Klaipėda – ne sostinė. Su savo gamtos perlais, atvirumu, kūrybiniu potencialu galėjo mūsų šalis drąsiai įšokti į paskutinį traukinio vagoną jau tada, bet… Traukinys nuvažiavo… Ir skandinavų turistai buvo tiesiog padovanoti mūsų kaimyninėms šalims. Šiandien bandome ištaisyti padėtį dabar pigiomis oro linijomis. Ir tai gerai.

– Kiek svarbi šiuose procesuose valstybės politika, jos parama, ar ji pakankama Lietuvoje šiandien? Kokią vietą čia užima visuomenė, jos organizacijos, kultūros žmonių iniciatyva?

– Savaime suprantama, jog kultūra be valstybės paramos negali išgyventi. Kad kultūrai lėšų niekada nebus gana – irgi faktas. Parodykite man nors vieną šalį, kurioje visuomenė būtų visiškai patenkinta kultūros finansavimu arba vykdoma politika? Tokioje Švedijoje, kuri turi senas kultūros politikos tradicijas ir yra turtinga valstybė, kultūrai skiriama per metus (o šalis gyventojų skaičiumi juk vos 3 kartus didesnė nei Lietuva) 9,6 milijardo kronų (pagal 2006 m.). Tai sudaro apie 1,3 proc. bendro valstybės biudžeto (apie 3,6 mlrd. Lt). Debatai šia tema vyksta nuolatos, nėra šioje šalyje tos kultūros srities, kuri nesiskųstų finansavimu ar dėmesio stoka. Tai yra dėsninga: gauname daugiau, norime dar daugiau, poreikiai tik auga, jie niekuomet nemažėja. Tai ir yra variklis, stumiantis mus į geresnį gyvenimą. Tik nereikia pamiršti vieno: reikalaudami iš visuomenės, turime jai ir kažką duoti – negalima vien tik imti. Juk niekas iš niekur neatsiranda savaime. Taigi kiekvienas sąmoningas pilietis turi savęs paklausti: ką aš duodu, kad galėčiau imti?

– Daugelis klaipėdiečių Jus laiko mūsų pajūrio krašto ambasadore Skandinavijoje. Kokie nauji sumanymai, bendri projektai laukia mūsų kraštiečių menininkų ateityje? Kokios Lietuvos pajūrio kultūros žmonių tokio bendradarbiavimo perspektyvos?

– Aktyviai bendradarbiaujame jau porą metų su Klaipėdos kultūrų komunikacijos centru – ten Ignas Kazakevičius su puikia komanda tvarkosi. Labai kreatyvi vieta, su jais man lengva dirbti, o gerų idėjų jie nestokoja. Tad su šiuo centru turime gražių planų ir ateičiai.

Kalbant apie kitus Lietuvos kultūros pristatymus, tai rugsėjo 21-24 dienomis Lietuva vėl dalyvavo tarptautinėje Geteborgo knygų mugėje, tik su žymiai kuklesne programa ir nacionaliniu stendu. Mugės metu buvo pristatytas ir Vytauto V.Landsbergio knygos „Arklio Dominyko meilė“ vertimas į švedų kalbą. Tai yra pirmoji vaikiška knyga, išversta į švedų kalbą. Spalio pirmąją savaitę Kristianstado džiazo festivalyje dalyvaus net dvi grupės – Dainiaus Pulausko grupė ir Reda Striškaitė. Lapkričio pabaigoje vyks Leonardo Gutausko romano „Laiškai iš Viešvilės“ švedų kalba pristatymas keliuose miestuose, o gruodžio pirmąją savaitę pristatysime lietuviškos esė knygą, sudarytą Laimanto Jonušio, „Kai mes susitikome“, kurioje bus keturi autoriai: Giedra Radvilavičiūtė, Rolandas Rastauskas, Jūratė Baranova ir Alfonsas Andriuškevičius. Knygos pristatymus per kelis Švedijos miestus lydės Rolando Rastausko performansai kartu su džiazo atlikėjais Arkadijumi Gotesmanu ir Liudu Mockūnu. Lygiagrečiai planuojami ir džiazo grupės „Traffic Quartet“ koncertai. O jau kitų metų net nepradėsiu vardyti, projektų bus tikrai daug.

– Esate kūrybingas žmogus. Ar turite kūrybinių ambicijų? Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar žiūrite lietuviškus TV kanalus, ar skaitote lietuvių autorius, o gal mieliau imate į rankas švedišką, anglišką knygą?

– Kūrybinės ambicijos? Knygų rašyti neketinu, memuarų juolab. Į sceną niekada negrįšiu, dainų nerašysiu. Mano amplua – kūrybiškai pateikti tarptautinei publikai visa tai, ką geriausio sukuria mūsų menininkai, ir kūrybiškai atstovauti savo šalies kultūrai, megzti ilgalaikius stiprius ryšius, kurie, net kai manęs toje vietoje nebebus, nenutrūktų.

Laisvalaikis? Viskuo domiuosi: teatru, kinu, literatūra, menu, muzika… Jis tiesiog artimai susijęs su darbu, todėl sunku ir beatskirti. Laisvalaikis tarnauja darbui. Dėl sveikatos dar ir pasportuoju. Ir nuolat mokausi.

Nesu labai didelė televizijos mėgėja. Lietuviškų TV kanalų namie nematau, kartais pažiūriu internete, bet tik žinias, laidą „Be pykčio“ ir dar vieną kitą pokalbių laidą. Švedijos televizija kur kas įdomesnė, nepaprastai daug kultūrinių, rimtų diskusijų laidų, tad jas ir pažiūriu. Beje, būdama gyvūnijos mylėtoja, žiūriu „National Geographic“ arba „Animal Planet“. Dar vieną kitą mokslo populiarinimo laidą.

Literatūrą skaitau su malonumu. Lietuvių autorius skaitau lietuviškai, švedų autorius – švediškai, rusų – rusiškai, anglų kalba rašančius – angliškai. Visą kitą literatūrą – vertimus lietuvių kalba arba, jei nerandu tokių, skaitau kita man suprantama kalba.

– Praleidote svetur nemažai metų. Sakoma, kai imi mąstyti svetima kalba, tai pirmas rimtas signalas – laikas grįžti namo. Kai galvojate apie pusryčius savo vyrui, beje, švedui – tai darote mintyse lietuviškai ar švediškai? Ir ar neplanuojate grįžti namo?

– Man pasisekė, kad mano darbas tiesiogiai susijęs su Lietuva, tad ir tie švediškumai, jeigu ir įsibrauna į mano sąmonę, tai spontaniškai, jokiu būdu nemąstau švediškai. Pasitaiko, kad panosėje sumurmu svetima kalba, bet tai visuomet susiję su konkrečiu kontekstu. Ir pusryčius gaminu mintyse „lietuviškai“. Ir sapnuoju dažniausiai lietuviškai. Atvirai, niekur aš iš savo šalies neišvykau, tiesiog laikinai gyvenu ir dirbu kitoje. Ir kai viską atliksiu, kas man priklauso, grįšiu į namus. Paskui gal vėl kur nors lėksiu. Kur nors kitur. Esu nepasotinama, noriu įspūdžių, noriu pažinti kitas kultūras.

– Gal dar ką norėtumėte pasakyti mūsų laikraščio skaitytojams?

– Seneka yra pasakęs: „Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, kad kitas yra laimingas“. Niekuomet nesijauskite provincialūs sostinės atžvilgiu, nes pajūryje yra tiek daug gerų tendencijų, tikrumo, sveiko bendradarbiavimo, atvirumo, tiek daug kūrybinės potencijos, – tik įvertinkite visus privalumus ir puoselėkite šį svarbų šaliai miestą, kaip tik išmanote. Jūriniai miestai visada buvo ir bus labai svarbūs tarptautinėje komunikacijoje. Geras pavyzdys yra Klaipėdos atitikmuo Švedijoje – Geteborgas – su svarbiausia Skandinavijoje knygų muge, su svarbiausiu šalyje tarptautiniu kino festivaliu, su svarbiausiu šalies teatro ir šokio festivaliu, su pagrindinėmis tarptautinėmis įvairaus verslo mugėmis ir t.t. Visa tai, aišku, neatsiranda savaime… Linkiu visiems kuo geriausios sėkmės, auginant Klaipėdą.

– Dėkui už pokalbį ir sėkmės Jūsų prasminguose darbuose.

by admin