Libanas – my love, mon amour
Ugnė Barauskaitė
Antroji diena. Balbekas, Andžaras
Tiksliai septintą visas dailiai klegantis būrelis rikiuojasi kieme. Turizmo agentūros pavadinimas sukelia begalinį juoką: „Nakhal“. Parašyta – tai nieko, o pabandykite perskaityti! Laimė, jų darbo stilius su šiomis rusiškomis asociacijomis nieko bendra neturi. Paslaugūs, malonūs, punktualūs. Kartu su mumis važiuoja nemažai kitokio plauko užsieniečių, todėl gidas bendrauja iškart dviem kalbomis: angliškai ir prancūziškai. Kadangi akcentas abiem atvejais vienodas, paaiškėja, kad prancūziškai aš suprantu. Priešingai nei tuomet, kai kalba prancūzai.
Kol kitos plepa, dairausi ir fiksuoju įspūdžius. Kadangi autobusas lekia, įspūdžiai padriki.
Tarp miestų iš tiesų nėra ribų. Jeigu gidas nepasakytų, kad dabar palikome Beirutą ir įvažiavome į kokį nors kitą miestelį, nepastebėtume jokio skirtumo.
Užtat musulmonų gyvenami rajonai akivaizdžiai skiriasi nuo krikščioniškųjų, ir ne vien skaromis ant galvų. Nežinia, kaip jie gyvena viduje, tačiau pakelės šiukšlinos – matyt, įprasta viską mesti tiesiai pro langą. Labiausiai šokiruoja pajūrio ruožas, verste užverstas plastikiniais buteliais, padangomis ir kitomis šiukšlėmis. „Jis niekieno, vieša vieta“, – paaiškina gidas.
Nudryžę kilimai iškarti per balkonus ir prispausti dviem būtinai plastikinėmis kėdėmis. Apskritai tokios kėdės visur – ir prie namų, ir terasose, ir kavinėse, ir parduotuvėse. Net prie mečečių.
Namai labai arti vieškelio, ir pakėlę garažų vartus žmonės ant kelkraščio prekiauja savo turtais: vaisiais, duona, skerdiena ar automobilių detalėmis. Bendras pavidalas labai primena Kalvarijų turgų sendaikčių pusėje. Čia pat dulkėse sutūpę du vyriokai geria kavą. Trečias – nežinia kodėl – eilutėmis dėlioja akmenėlius. Gausiai iškarstyti skalbiniai irgi džiovinami būtinai vieškelio pusėje.
Netikėtai sustojame, o gidas paaiškina: „Lamb traffic!“ – kerdžius su šunimis per kelią gena avis. Važiuojant pro mažus miestelius ir kaimelius tokių „liambtrafikų“ pasitaiko nemažai. Kol stoviniuojame, pagal mašinų numerius išmokstu arabiškus skaičius. Vis šis tas!
Pirmasis dėmesio vertas objektas – Ksaros urvai. Tai vyninė, nedidelė, bet labai daili ir jauki. Su istoriniais agregatais ir statinėmis. Pirmiausia apeiname urvus. Gidė mažutė, smulki. Ryškiai rožiniu džemperiu ir aptemptomis kelnėmis. Papasakoja, kiek metų statinės naudojamos vynui laikyti, o paskui sudedamos čia urvuose kaip dekoracijos. Kažkoks užsienietis juokais pasišauna vieną nupirkti. „Naudotą?“ – gerokai nustemba jaunoji gidė.
Pirmiausia urvus išrausė romėnai, norėję tuneliais sujungti kalnuose esančias olas. Matyt, vėliau urvai buvo užmiršti, nes pasakojama ir kita istorija, kaip iš jėzuitų vienuolyno be pėdsakų ėmė dingti vištos. Vienuoliai pradėjo budėti naktimis – ir apylinkių lapė juos atvedė į šiuos olų koridorius.
Kadangi vyndarystės tradicijos šioje teritorijoje vos ne seniausios pasaulyje (nustebome – ak, koksai neišprusimas!) ir mena finikiečių laikus, vienuoliai greitai sumetė, kad šie urvai, kuriuose visus metus išlieka 11–13 laipsnių temperatūra, yra puikiai tinkami vynui brandinti. O galiausiai jėzuitai 1973 metais pardavė Ksarą dabartiniams savininkams, kurie sėkmingai palaiko vyndarystės tradicijas ir savo vynus importuoja į tris dešimtis šalių. Deja, Lietuva tarp jų neminima.
Apėję urvus buvome pakviesti smagiosios dalies, kuri privaloma visiems vyno muziejams pasaulyje. Net gana musulmoniškame krašte.
Baltąjį ir raudonąjį vyną įvertinome visos. O štai rožinį kelios išpila lauk (mintyse girdžiu Nikulino balsą: „Razbitj? Pollitra? Da nū ja tebe!“). Taaaip, sakydamos, kad negeria, ponios nesimaivo. Jos tikrai negeria. Tai ne aš – kad tik už dyką!
Toliau keliaujame Balbeko link. Luitas, kuris voliojasi slėnyje, yra didžiausias pasaulio akmuo. Gerokai per tūkstantį tonų. Netoliese yra dar vienas toks pat, gal net didesnis, bet turistams, sako, patinka būtent šitas. Oriai vadinamas „Nėščiuoju akmeniu“. Galima užlipti (nukristi – irgi). Jei žiūrėsite į nuotraukas, tas violetinis taškas šalia vėliavos esu aš. Kitas taškas – Irina. And we can take the world!
Už spygliuotos vielos – kažin kokie neaiškūs griuvėsiai. Kairėje – Veneros šventykla, vėliau perkvalifikuota į bažnyčią, o galiausiai virtusi griuvėsiais. Atrodo visai nemaža. Bet kai vėliau pamatome pagrindinių šventyklų kompleksą, suprantame, kad čia – tik menkas sandėliukas.
Trumpa informacija. Balbeke, Libano žemėje, o ne kur kitur yra patys didžiausi pasaulyje romėnų šventyklų komplekso griuvėsiai. Šventyklos buvo statytos Jupiterio, Bacho ir Veneros garbei. Tiesa, niekada nebuvo pastatytos iki galo, kaip užmanyta pagal projektą, mat per tris šimtus metų, kol jos buvo renčiamos, pasikeitė ir politinė, ir religinė situacija, todėl ant šventyklų sienų galima aptikti ir romėniškų, ir krikščioniškų, ir musulmoniškų simbolių bei rašmenų.
Įdomu, kad ši teritorija karo metais buvo smarkiai bombarduojama, tačiau šventykla liko nekliudyta. Matyt, Jupiteris dar turi galių…
Tiesa, alternatyviosios istorijos šalininkai mano, kad jokie romėnai čia pamatų nedėjo. Pirma, Jupiterio šventyklos statybos neužfiksuotos jokiuose dokumentuose, o tuo metu romėnai buvo įgudę biurokratai ir dokumentavo absoliučiai viską: kur statys, kiek medžiagų reikės, kas aplink stovės, kas statyboms vadovaus ir kiek žmonių akmenis tampys. O čia – nieko, nė menkiausios užuominos! Antra, aplink nėra jokio romėniško miesto – nei maudyklių, nei namų. Kokio velnio romėnams statyt didžiausią pasaulyje šventyklą ten, kur nėra romėnų?.. Be to, tos alternatyviosios istorijos šalininkai mano, kad pamatų luitai per dideli ir per tiksliai išskaptuoti, kad būtų žmogaus rankų darbo. Mažų mažiausiai pasidarbavo atlantai! Sako, kažkuriame kampe yra šią teoriją liudijantis pėdos įspaudas, bet mes to akmens nematėme.
Kas žino, kaip ten buvo, Egipto piramidės iki šiol jaukia mokslininkų protus. Faktas vienas: tokios didybės daugiau niekur nepamatysi. Net jeigu romėnai (ar kas ten) pasidarbavo ant senų pamatų, jų statyta šventykla tikrai gniaužia kvapą. Kaip sakė Regina, tik čia gali suprasti tikruosius romėnų kultūros užmojus!
Tą puikiai įrodo kieme drybsantys poros metrų aukščio luitai – ne kas kita, kaip lubų puošyba, liaudiškai vadinama plintusu.
***
Kitas archeologinis objektas – Andžaras. Tai jau musulmoniško tipo gyvenvietė, kažkokio Sirijos pono, kuris čia nusileisdavo iš kalnų, medžioklės namelis. Kadangi ponui labai patiko vienas užsienio architektas, čia išdygo bizantinio stiliaus rūmelis. Jo link veda gatvė su mažyčiais kambarėliais – pasirodo, tai buvusios parduotuvėlės, mūsiškai vadinamos „lavočkomis“. Centre stūkso keturių kolonų darinys, aiškiai nurodantis pasaulio kryptis. Musulmonams reikalinga tai žinoti. Rūmelis nedidelis, bažnyčios tipo, negana to, rekonstruotas su fantazija. Gidas paaiškina, kad viršutinių arkų čia nebuvo, stūksojo paprasčiausios sienos, bet architektui pasirodė tinkama sumūryti papildomus papuošimus.
Žmonų pusėje konstatuojame: kambarėliai maži, net man vietos neužtektų, o ką jau ten Reginai su savo karolių ištekliais. Sultono pagailėjome – kokia jau čia medžioklė, jeigu su visom keturiom žmonom atsibeldžia…
(Tęsinys. Pradžia GL, 2011 11 24)
