Libanas – my love, mon amour

Libanas – my love, mon amour

Ugnė Barauskaitė

Šeštoji diena. Harisa

Žinot, mes labai mėgstam pūstis, kad Lietuva – Marijos žemė. Ne, tai Libanas – Marijos žemė, ir priešingai nei Lietuvoje, tai tikrai jos žemė istorine ir geografine prasme.

Šiais laikais Marija laikoma Libano žemės globėja, ir Harisoje stūkso didžiulė Mergelės Marijos statula, prancūziškai vadinama Notre Dame du Liban. Ji pagaminta iš bronzos, nudažyta baltai ir sveria penkiolika tonų. Netoliese – šventojo Pauliaus katedra bazilika. Harisa ir Šv. Šarbelio vienuolynas yra svarbiausios piligriminių kelionių vietos Libane. Čia lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II.

O mažesnio kalibro Marijų – visur. Štai prie viešbučio stypso viena, gėlėm apkaišyta. Kalnų keliuose koplytstulpiai. O jau rožančiai – tai ant kiekvienos krikščioniškos mašinos.

Vakare nusprendžiam išeiti pasižmonėti. Kiek anksčiau Irina surado puikų žuvies restoraną, traukiame ten. Vakarienė – 23 doleriai žmogui, mano kišenei gal ir brangu, bet matytumėt, kiek maisto jie neša! Jaučiuosi lyg įveikusi dar vieną apsiėdimo lygį. Mažų mažiausiai bakalauras!

Be to, ant stalo stovi ąsotis arako – anyžių degtinės. Kol prisipratinu išgerti bent kelis gurkšnelius, Jurga, savo stiklinėlę ištuštinus, jau baksnoja alkūne man į šoną: gerk greičiau, ko negeri? Ir tai neapsakomai keista, nes Jurga alkoholio negeria ir anyžių nemėgsta, o štai anyžių degtinė jai skanu!

Grįžusios dar ilgokai pasėdim balkone: aš, Regina, Ligitaitė ir Onutė. Kalbas varinėjam iki keturių nakties. Netgi išalkstam – didžiulis dubuo krevečių ir kalmarų žiedų dingsta be pėdsako. Kaip ir brendžio butelis. Onutė tyli ir klauso, o mes jau meilės istorijas pasakojamės: kas už ko tekėjo ar skyrėsi. Svarstom, ar būsim draugės ilgai ilgai – ar tik taip sau. Jeigu tik taip sau – iškart graudu. O aš balsiai stebiuosi, kaip galėjau manyt, kad viena kitai įkyrėsim ir įsipyksim. Šešta diena – o dar nė vieno kaprizo, apsižodžiavimo ar konflikto. O juk devynios moterys, devyni didžiuliai PMS’ai!

Septintoji diena. Biblosas

Elena, Irina ir Jurga iš pat ryto išvyko į Šv. Šarbelio vienuolyną.

Metus juokus šalin, tai išties šventa vieta. Iš ramybės ir tylos nuaustas pasaulis. Jei galėtum, regis, tuose kalnuose čia pat ir apsigyventum. Sako, jautrūs žmonės, pabuvę šalia šventojo relikvijų, patiria mistinių pojūčių – vieną krečia drebulys, kitas, žiūrėk, netikėtai įsirauda. Ir ne todėl, kad liūdna – todėl, kad užlieja nepaprasto gėrio, šviesos banga! Jei esate nuoširdžiai tikintis žmogus, būtinai atvažiuokite į Šv. Šarbelio vienuolyną.

O štai mes, saulėje iškepusios lėbautojos, patraukėme tiesiai į Biblosą. Kelionė viešuoju transportu kainuoja dolerį. Autobusas toksai… na, vidutinio kalibro kledaras, bet smagus – langai atidaryti, patsai tarška barška, lekia su vėjeliu. Važiuojame pakrante, dairausi – staiga girdžiu Regina spiegia: „Greičiau, greičiau bėk, jis vemia!“

Ką?..

Kas vemia, kodėl vemia?

Bet kai pamatau, kad priekyje sėdintis vaikinukas skrandžio turinį rieškučiom meta pro langą, susivokiu greitai: fizika! Į lauką meta pro savo langą, bet vidun lėks pro mūsų!

Tik šast – ir visos jau kitoje autobuso pusėje. Vyrai susidomi: ko čia tos tetos gainiojasi kaip pabaidytos kurapkos?

Pasakysiu trumpai: to vaikinuko niekas neužmušė ir neišmetė. Sustojo prie artimiausios degalinės, išleido jį apsipraust, patys prisipylė kibirą vandens ir išplovė autobusą. Tada sulaukė jo pareinančio, tėviškai pavainojo, įsodino atgal – ir mes visi nuvažiavome. Kažkodėl atrodo, kad Lietuvoj būtų kitas scenarijus.

Pagaliau pasiekiame Biblosą. Iš apačios – miestas kaip miestas, iškabos kaip Vilniuje. O kurgi griuvėsiai?

Pirmiausia susirandame pilį. Gido už pinigus atsisakome, bet Regina čia pat užmezga pokalbį su vieno kambario prižiūrėtoju: apie finikiečius ir jo paties studijas Maskvoje. Prižiūrėtojas – jaunas vaikinukas toksai – visa savo esybe rodo, kaip jis norėtų šauti nuo tos kėdės, lydėti mus į pasaulio kraštą ir viską, o viską mums pasakoti! Bet, kaip sakė Kisa Vorobjaninovas, prašom dovanoti, tarnyba tokia.

Apžiūrime paveldą. Dar kartelį pasidžiaugiame, kaip išmoningai libaniečiai panaudoja atlikusias kolonas – vienos atstoja trūkstamas laiptų pakopas, kitos tampa suoliukais, o trečios, trumpesnės, dailiai užkemša buvusias šaudymo angas. Matot, kolonos šiam krašte ne problema, jų mėtosi visur.

Biblosas – vienas seniausių pasaulio miestų. Manoma, kad žmonės čia apsigyveno prieš kokius septynis tūkstančius metų (V tūkst. pr. Kr.). Nuo pilies aiškiai matyti senosios gyvenvietės pamatai. Va tuos pamatus ir noriu paliesti labiausiai!

Nusileidžiame truputį žemiau. Obeliskai, kolonos, amfiteatras, sarkofagai. Keistos gilios kambario dydžio šachtos, aptvertos tvorelėmis. Spėjam, gal vandeniui laikyt?.. Ar kam?

Leidžiamės dar žemiau, prie išsvajotųjų pamatų. Aišku, ne visi jie tokie seni, bet žinynai skelbia, kad kai kurie tikrai neolito laikų. Įsivaizduokit: štai kambarys, štai durų vieta. Ir prieš septynis tūkstančius metų čia jau gyveno žmogus… O gal net tu patsai – prieš daugybę kitų gyvenimų.

Labai lengva papasakot apie ekskursijas. Apie tai, kas paliečia širdį – ne. Vėliau ne kartą sapnuosiu, kad grįžtu namo – į Bibloso griuvėsius…

Dar užsikarėbždinam prie garsiosios romėnų vilos, kuri stūkso ant skardžio (štai kur tas pasaulio kraštas!), bet ten siautėja baisūs vėjai. Ligita nusprendžia, kad vieno kryčio į jūrą man jau gana, todėl neužsibūnam, pasilaikydamos viena kitos ropščiamės žemyn ir nenupūstos atsidūstame lengviau. Paskui penkis kartus apeinam teritoriją, perskaitom visus užrašus, čia pat viską pamirštam – ir nusifotografuojam atminimui. Daug kartų, įvairiomis pozomis.

Tiesa, šiandien matėm muštynes. Du vyriokai kibo vienas kitam į atlapus, netgi apsimėtė batais. Aplinkiniai juos čiupo už alkūnių. Įdomiausia tai, kad pačiupti jie atsisuko į mus (žiopsojom išsižiojusios) – ir iškart susitvardę nuėjo į skirtingas puses. Ir vėl atrodo, kad Lietuvoj būtų kitaip – dar ir mes į snukį gautume: „A ko žiūri, kas nepatinka?“

Pagaliau traukiam namo. Stovim kažkokioj duobėj, žioplinėjam: kur čia ta stotelė? Staiga žiūrim, aukštėliau stovi autobusiukas, pro langus virsta vyrai ir kad moja, kad moja! Atsargiai prieinam, dėl viso pikto žiūrime į kitą pusę. Pasirodo, tikrai stotelė ir netgi mūsų maršrutas. O šalia dar du autobusiukai, ir jų vyrai moja mums ne ką mažiau. Sulipam pas pirmuosius, anie du leidžia nusivylimo garsus. Mūsų vairuotojas išdidus, patraukia už virvelės, durys užsidaro – ir rūkstame su vėjais. Paslaugiai išlaipina ten, kur patogu nusileisti į Safrą, ir pavymui dar šaukia: „Habibi, habibi, oh, six habibi!“

Ne sex, o six – važiavom šešiese.

Beje, tai buvo jau pati agresyviausia vyriško dėmesio apraiška Libane. Visi kiti apsiribojo „Welcome to Lebanon“ ir įdėmiais žvilgsniais į akis.

O, dievai žino, kaip aš kasdien to pasiilgstu! Šilto akių kontakto prasilenkiant gatvėje. Gali sekundei pakelti akis – ir sutiksi atvirą žvilgsnį. Kaip gera nebūti nuo galvos iki kojų nužvelginėjamai, analizuojamai, vertinamai – ir atmetamai. Lietuvio akys dažniausiai pilnos nutaisyto abejingumo. Nužvelgia – ir atrodo, kad tuoj nusispjaus. Kartais matau, kad žiūri į veidą, bet kur? – nerandu žvilgsnio. Lyg būčiau tuščia vieta.

(Pabaiga. Pradžia GL, 2011 11 24,

2012 02 02, 2012 02 23, 2012 03 29)

by admin