Libanas – my love, mon amour
Ugnė Barauskaitė
Pradžia
Nuo Kalėdų pradėjome kryptingai rengtis būsimai kelionei – organizuoti „posėdžius“. Toną uždavė Regina – savo prašmatniuose namuose surengė tikrą puotą su karštu vynu, paštetais, baklava ir netgi dovanėlių loterija balsiai skaitant Omaro Khayyamo eiles. Visos nuoširdžiai džiaugėsi ir krykštavo, o po kaušelio vyno netgi pradėjo varžytis, kuriai bus suteikta garbė ir malonumas kitą vakarėlį rengti savo namuose.
Matot, iš kalbų apie buvusias atostogas ir vaizdinės medžiagos galima sužinoti nemažai vertingų dalykų. Pavyzdžiui, jei asmuo skundžiasi netgi karališkais apartamentais, pigiausiam kambary su juo nepagyvensi. Drabužių įvairovė nuotraukose aiškiai perspėja, kad asmens bagažas netilps į jokius rėmus, tad oro uoste grupės lauks perkraustymo darbai ir chaosas. Taip pat galima numatyti, ar asmuo per atostogas kris nuo uolų ir kiš galvą liūtui į nasrus, o gal visą dieną leis saulėkaitoj su kokteiliu. Turint galvoje, kad šios devynios keliautojos bus įkalintos viena kitos draugijoje ilgas devynias paras, tokia informacija išties verta dėmesio.
Vat Marytė posėdžiuose nedalyvavo – ir iškart sukėlė rūpesčių dėl dvigubai didesnio bagažo. O kadangi mano kelionių patirtis menka, tai niekas ir nenutuokė, kad nuo uolų krisiu aš. Dar gerai, kad liūtų nasrų nepasitaikė!
Chaosas prasideda
Likus kelioms savaitėms iki kelionės, elektroniniai laiškai („reply to all“) skraidė pirmyn ir atgal keliskart per dieną. Atmosfera pradėjo kaisti, asmeniškai aš – dar ir irzti. Būsimos išlaidos, atsižvelgiant į mano pradinį įsivaizdavimą, kilo kaip ant mielių. Kelionės planas kasdien pasipildydavo vis nauja ekskursija (ir nauja dolerių suma), todėl galiausiai ėmė atrodyti, kad dienos bus ilgos, bet, pasak Geoffo Dyerio, „nepakankamai, kad tilptų visa laimė, kurią turėjome į jas sugrūsti“. Kad laimė susigrūstų labiau, Regina sumanė nustatyti grafiką, kokia tvarka keltis rytais. Nepavyko.
Ketinimas susiplanuoti ekskursijas iš anksto minučių tikslumu irgi pradėjo smarkiai klibėti. Kol ramūs Artimųjų Rytų žmonės parašydavo Ligitai atsakymą, ji būdavo spėjus viską sudėlioti ir perplanuoti penkis kartus. Bet gavusi naują pasiūlymą vėl grasindavosi viską versti aukštyn kojom.
Dar aršesnės diskusijos užvirė dėl gyvenamosios vietos. Vienos damos norėjo kambarių su pusryčiais ir balkonais, kitos – kuo pigiau ir be nieko. Vienos miesto centre, kitos – su vaizdu į jūrą. O gal apskritai gyvenkime dviejuose skirtinguose viešbučiuose?.. Nusigriebiau šios idėjos kaip skęstantis šiaudo, nes staiga labai aiškiai supratau, kad tradicinis dienos pavidalas (katė, kompiuteris ir jokių bobų) bus visiškai sugriautas, ir visą savaitę nuo ankstyvo ryto iki vėlyviausio vakaro man iš paskos sekios išprotėjusios tetos su virduliukais.
O, ne!
Ryžtingai parašiau: „Neturėkit iliuzijų, kad devynios bobos, prabuvusios kartu visą dieną nuo pat ryto, kartu važinėjusios, kartu pie-tavusios ir kartu šokusios, naktį dar norės sėdėti nosis sukišusios vienam balkone. Na, nesvaikit!“
Iš atskriejusių atsakymų supratau, kad jos ketino elgtis būtent taip – sėdėti nosis sukišusios. Mano pozicijos nesuprato niekas.
<…>
Pirmoji diena. Beirutas
Nakvojome pas bičiulį Adibą. Naktipiečiai, vynelis, pasėdėjimas terasoje ir tolumoj giedantis gaidys. Oh girls, we made it!..
Atsikelti po vos kelių valandų miego buvo lengva. Sunkiau buvo visoms vienu metu patekti į tualetą ir ką nors rasti lagaminuose. Dauguma jų buvo surinkti ir sutrombuoti kaip Ravensburgo dėlionė – vieną detalę išlupi, ir pakrinka visa sistema. Tuo labiau kad Marytės sistema pradėjo krikti pro kitą galą – pakeliui į Beirutą jos lagaminas prakiuro, teko užlipdyti lipnia juosta. Naujo lagamino bus ieškoma visą savaitę. Per tuos kultūrinius objektus prekintis nebuvo kada.
<…>
Galiausiai padėkojom namams, sukaišiojom krepšius ir susėdom į mašinas. Aš oriai įsitaisiau priekyje ir prisisegiau diržą. Vairuotojas pakikeno: „We don‘t do that in Lebanon“. Jie Libane to nedaro. Ir nudūmė kalnų keliukais žemyn. Nesakau, kad visu greičiu – bet smarkiai.
Kai sustojome prie pirmos pasitaikiusios parduotuvėlės vandens nusipirkti, aš jau buvau įkliuvusi. Nesakau, kad amžiams – bet smarkiai.
Tai, kas man Lietuvoje ar kitoje šalyje atrodydavo negražu, netvarkinga ar nepadoriai apleista, čia sukėlė begalinę simpatiją. Man čia patinka viskas. Ir dulkėtos gatvės, ir pro šalį zvimbiantys motoroleriai, ir pilkai rusvi namai su nudryžusiomis užuolaidomis balkonuose, ir juokingai saldžios reklamos – viskas atrodo miela ir tinkama. Sunkiasvorės „furos“, kurias pamačiusi Lietuvoje užsimerkiu iš siaubo, čia lekia pro šalį pasipypsėdamos, o man nebaisu nė kiek, netgi tuneliuose. Ir netgi juodaakiai vyrai, kurie namuose man visiškai nepatinka, čia staiga pasirodė nepaprastai gražūs.
Juk žmonės randa savo Indiją ar savo Tibetą. Aš radau savo Libaną.
Pagaliau įvažiuojame į patį Beirutą. Miesto pakraštys atrodo gana pilkas. Ištisai daugiaaukščiai – vieni nauji ir tviskantys, kiti nušiurę kaip Vilniaus Karoliniškės, treti – apskritai įgriuvę ir sušaudyti. Pradedu suprasti, kodėl aplinkiniai klaiko: „Kur tu važiuoji? Į Libaną?! Juk ten karas!!!“ Na, karas baigėsi dar 1990 metais. Bet jis čia tikrai buvo, ir jo alsavimas justi visur. Skylėti namai, bejėgiškai nukibusios žydros langinės, suardytos gelžbetonio konstrukcijos… Monumentai žuvusiems atminti, automatais ginkluoti pareigūnai ir smėlio maišai postuose. Tuo labiau kad 2006-aisiais čia vėl griaudėjo sprogimai, o vos prieš porą metų padėtis buvo tokia įtempta, kad visas pasaulis užgniaužęs kvapą laukė įsiplieskiant naujo karo.
<…>
Vieta, kur pagaliau išsilaipiname, vadinama Beiruto Amerikos universitetu. Sunku patikėti, kad visas šis grožis buvo sugriautas ir vėl pastatytas iš naujo. Pirmoji ekskursija – būtent čia. Kad apsiprastume. Su vietine flora ir, be abejo, fauna. Ir sakydama „fauna“, tą ir turiu galvoje – nes katinus libaniečiai myli. Negalėčiau sakyti, kad universiteto teritorijoje gyvena šimtai kačių, bet dešimtys – tai tikrai. Niekas joms netrukdo laisvai vaikštinėti ir prausti kailį saulėje. O štai šunų – nėra. Vėliau išsiaiškinau, kad karo metais šunys buvo žudomi, kad lojimas netrukdytų puldinėti kaimų naktimis. Be to, musulmonai, ypač sunitai, šunį laiko nešvariu gyvūnu, kurio nevalia laikyti namuose, esą nelankys angelai. Mačiau vos kelis vedžiojamus šunis (ir tuos pačius, panašu, turistų), benamio laukinuko – nė vieno, ir dar kelis aviganius, kurie iš tiesų ganė avis, tai yra dirbo. Irina, kuri čia anksčiau gyveno, apskritai nustebo, kad man taip pasisekė: pamatyti šunį. Ji, pavyzdžiui, per pusę metų nematė išvis.
O štai flora čia pritrenkė. Cikas, kuris lietuviškam bute išleidžia vos vieną lapą per metus (ir tą patį tuoj nuėda mano katė), čia yra eilinis kiemo augalas, pagal kalibrą, sakyčiau, krūmas. Alijošiai veisiasi ištisomis plantacijomis, o kaktusai bet kuriam neprižiūrėtam patvory moja šimtais didžiulių letenų – mėsingų, apvalių ir nuplikusių. Tačiau viską perspjauna fikusai. Iš pažiūros – į vieną daiktą suaugę dešimtys kamienų. Bet ne, tai – vienas medis. Kai jam tampa per sunku išlaikyti lapiją, vieną giją nuleidžia žemyn, pasiremia. Ir taip ramstosi, ramstosi – kol tampa neapglėbiamu ir neapeinamu monstru. Kaip sakė Regina, ir nežinai, žmogau, ką augini savo buto virtuvėje!
Beje, architektūros pasaulio garsenybė Zaha Hadid šiame universitete studijavo matematiką, ir tik vėliau Londone pasuko Guggenheimo muziejų kūrimo link. Kažką panašaus į kosminį laivą ir Vilniui suprojektavo. Tiesa, tik ant popieriaus.
Dar viena įdomi detalė: visoje universiteto teritorijoje griežtai draudžiama vartoti alkoholį („and I‘m serious, no alcohol“), o štai rūkyti leidžiama tik oranžinių suoliukų teritorijoje. Visur kitur suoliukai žali. And I‘m serious.
Štai taip atrodo Beiruto Amerikos universitetas pažemiui. Dabar galima į jį pasižiūrėti pro viešbučio langą, taip sakant, iš viršaus.
Du viršutiniai kambariai buvo neblogi, su vaizdu į jūrą ir universiteto bokštą su laikrodžiu. O mano, Jurgos ir Irinos kambarys buvo toks studentiškai mažiukas, kad sustačius lagaminus teko iš naujo pergalvoti žodžio „traffic“ reikšmę ir taikymą. Ir kai viršutinės merginos paklausė, kada pasikviesim į svečius, aš kukliai numykiau, kad labai prašom, bet balius būtų pėsčias ir stačias. Arba dviem pamainom.
Pirmas savarankiškas pasivaikščiojimas – krantinės link. Bangos į molą daužosi, purslai kaip cunamis laksto. Dailūs suoliukai sustatyti, kai kurie – mozaikiniai, su išdėliota šachmatų lenta. Kad nereikėtų neštis – ir kad vėjas nenupūstų. Didžiuliai vazonai su palmėmis. Iškart prieš akis sėkmės džentelmenas Kramorovas išskėstais pirštais: „tam dierevo – vo!“
Kavinėse žmonės sėdi, kaljaną pučia. Ne tik vyrai, bet ir moterys. Pavyzdžiui, prie gretimo stalo sėdėjo kokios keturios: vienos su skarelėmis, musulmonės, kitos vienplaukės, krikščionės, – dūmą traukia, kažką apšneka. Toks „Seksas ir miestas“ a la Beirut.
Galiausiai pasivaikščiodamos priėjome Pigeon’s Rock – mūsiškai, matyt, Karvelių uolą, bet neteko regėti ar skaityti, kad kas verstų. Jeigu kur žemėlapyje vaizduojamos miestų įžymybės, prie Beiruto būtinai bus pridėta ši uola, panaši į jūron pamerktą riestainį. Ir šalia dar viena, mažesnė. Tęsiant konditerinę temą – kaip kyšantis džiūvėsėlis.
Čia pirmąsyk buvom užkalbintos rusiškai. Išsilavinęs arabas labai norėjo užmegzti kontaktą su šviesiaplauke Ligita. Aišku, mes įsižeidėme ir oriai vaizdavome, kad su rusais bei rusų kalba neturime nieko bendra, bet kaipgi neturime, jeigu turime? Toli ieškot nereikia, mūsų grupėje – dvi rusės. Kaip libaniečiai kalba trimis kalbomis iš karto – arabiškai, angliškai ir prancūziškai, taip mes malame lietuviškai, angliškai ir rusiškai. Net nepastebėdamos šito.
Tačiau nesigilinkim. Protingas žmogus puikiausiai supranta, su kokiais stereotipais normali moteris siejama būti nenori.
Tačiau iš esmės jau pirmąją dieną pastebėjome, kad čia – ne Tunisas, vyrai nesikabinėja. Jeigu stoviniuojančias užkalbina, tai tik mandagiai paklausia, iš kur atvykome. Išgirdę, kad iš Lietuvos, pagarbiai linksi galvom. Pasiteirauja, ar patinka čia, ir būtinai pabaigoje priduria: Welcome to Lebanon. Jokių kavų, jokių pasimatymų, jokių „diskaciekų“. Jokių bandymų palaikyti už rankos.
Po pirmojo seminaro Suha pasišauna mus palydėti, tad šoka į džinsus – ir jau klegame siauromis Hamros sektoriaus gatvelėmis. Šaligatviai maždaug tokio platumo, kad einant trise jau reikia daryti viražus pilvu aplink stulpą. Tamsu. Tačiau visai nebaisu. Tarkim, šitaip krykštauti Vilniuje drįsčiau nebent Vokiečių gatvėje, kur šviesu, visi geria alų ir yra maždaug vienodai įsilinksminę. Visur kitur apskritai norėčiau po vidurnakčio neiti.
Beje, jeigu kalbatės su libaniečiu apie tai, ar gatvėse saugu, jam net į galvą nešaus pagalvoti apie kriminogeninę situaciją ir užpuolimus vidury tamsios nakties. Jų supratimu, tas žodis apibrėžia tik karo grėsmę. „Dabar saugu, – tvirtai sako jie, – taip pat kaip Vilniuje“. Suprask, bombos nekrenta.
