Lietus ir lašai

Vertimai

Italo Kalvino

Lietus ir lašai

Įstaigoje, be kitų įpareigojimų, Markovaldo privalėjo kiekvieną rytą laistyti augantį vazone prie įėjimo augalą. Tai buvo vienas tų žalių augalų tiesiu ir laibu kamienu, dideliais blizgančiais ilgakočiais lapais, kurie būdavo auginami namie. Tai buvo augalo formos augalas su lapo formos lapais, kurie neatrodė tikri. Bet tai vis dėlto buvo augalas ir jis kentėjo, nes, stovėdamas tarp užuolaidos ir kabyklų skėčiams, negaudavo pakankamai šviesos, oro bei drėgmės. Kiekvieną rytą Markovaldo pastebėdavo blogų ženklų: vienas lapas būdavo nulinkęs, lyg neįstengdamas daugiau išlaikyti savo svorio, kitas – dėmėtas lyg žandai vaiko, sergančio tymais, trečio galiukas būdavo pageltęs, galų gale tai vieną, tai kitą rasdavo nukritusį ant žemės. Tuo tarpu (kas labiausiai spaudė širdį) augalo kamienas vis tįso ir tįso, be lapų, plikas kaip lazda, tik pačioje viršūnėje buvo lapų kuokštas, dėl kurio jis panešėjo į datulinę palmę.

Markovaldo surinkdavo nuo grindų nukritusius lapus, nušluostydavo dulkes nuo sveikų, supildavo į vazoną (lėtai, kad neišlaistytų ir neišpurvintų plytelių) pusę laistytuvo vandens, kuris tuojau pat susigerdavo į žemę. Tai jis atlikdavo taip stropiai, kaip neatlikdavo jokio kito darbo, lyg užjausdamas papuolusį į bėdą šeimos narį. Ir dūsaudavo, tik nežinia, ar dėl jo, ar dėl savęs, nes tame gelstančiame ir džiūstančiame tarp įstaigos sienų jis matė savo nelaimės brolį.

Augalas (taip jis paprastai buvo vadinamas, tarsi jam nereikėjo bet kokio tikslesnio pavadinimo, nes toje aplinkoje tik jam vienam buvo lemta atstovauti augalų pasauliui) Markovaldo gyvenime tiek daug reiškė, kad nei dieną, nei naktį jis negalėjo daugiau apie nieką galvoti. Jo žvilgsnis, stebintis debesų kaupimąsi danguje, jau nebebuvo žvilgsnis miestiečio, klausiančio savęs, ar reikėtų pasiimti skėtį. Tai buvo žvilgsnis žemdirbio, kiekvieną dieną laukiančio sausros pabaigos. Vos tik pakėlęs galvą, pro sandėlio langelį pastebėdavo prasidėjusį lietų, mesdavo viską, bėgdavo prie augalo, griebdavo vazoną ir išnešdavo jį į kiemą.

Augalas, pajutęs tekantį lapais vandenį, atrodė, dar labiau išsiskleisdavo, norėdamas gauti kiek galima daugiau lietaus lašų, ir iš džiaugsmo dar labiau sužaliuodavo ir sublizgėdavo. Bent jau taip manė stebintis augalą Markovaldo, užmiršęs pasislėpti nuo lietaus.

Taip ir stovėjo ten, kieme, žmogus ir augalas, vienas prieš kitą. Žmogus, tarsi mėgindamas suvokti, ką jaučia augalas, laistomas lietaus, ir augalas, atpratęs nuo atviro oro ir gamtos stebuklų, sumišęs dėl staiga atsiradusio peršlapusio nuo galvos iki kojų žmogaus. Markovaldo, pakėlęs galvą, mėgavosi lietaus kvapu, kuris jam priminė miškų ir pievų kvapą. Paskui, apniktas miglotų prisiminimų, pasitraukė. Tarp tų prisiminimų išryškėjo vienas – reumato skausmų, kurie kankindavo jį kiekvienais metais. Tai prisiminęs jis skubiai grįžo po stogu.

Pasibaigus darbo laikui įstaigą reikėjo užrakinti, ir Markovaldo kreipėsi į sandėlio vedėją:

– Ar galiu palikti augalą ten, kieme?

Kadangi ponas Vilidželmo buvo žmogus, kuris vengdavo per didelės atsakomybės, tai paklausė:

– Ar išprotėjai? O jei kas nors jį pavogs? Kas už tai atsakys?

Markovaldo, matydamas naudą, kurią augalo augimui duoda lietus, nebegalėjo jo vėl uždaryti patalpoje, – norėjo išnaudoti tą dangaus dovaną.

– Galėčiau jį palaikyti pas save iki rytojaus ryto… – pasiūlė Markovaldo. – Uždėsiu ant bagažinės ir nusivešiu namo… Šitaip jis gaus daugiau lietaus…

Ponas Vilidželmo šiek tiek pagalvojo ir pritardamas tarė:

– Vadinasi, už jį atsakai tu.

Pliaupiant lietui, Markovaldo, apsisiautęs apsiaustą, važiavo per miestą palinkęs virš savo motorinio dviračio vairo. Už nugaros, ant bagažinės, buvo pririštas vazonas. Žmogus ant dviračio ir augalas – kaip vienas daiktas, nes susigūžusio ir apsisiautusio apsiaustu žmogaus nesimatė. Matėsi tik augalas ant dviračio. Kartkartėmis Markovaldo iškišdavo galvą iš po apsiausto, kad pamatytų plevėsuojančius už nugaros varvančius lapus, ir kiekvieną kartą jam atrodydavo, kad augalas šiek tiek ištįso, o ir lapų atsirado daugiau.

Kai tik Markovaldo pasirodė namie (palėpėje, kurios palangė buvo ant stogo), nešinąs rankose vazonu, vaikai apspito jį rateliu šaukdami:

– Kalėdų eglutė! Kalėdų eglutė!

– Ne. Kas jums šovė į galvą? Iki Kalėdų dar daug laiko! – pareiškė Markovaldo. – Atsargiau su lapais, nes jie gležni!

– Šiame bute ir taip esame kaip sardinės dėžutėje, – ėmė burbėti Domitilija. – Jei atnešei medį, tai mums teks išsikraustyti…

– Bet tai tik augalas! Aš jį pastatysiu ant palangės…

Iš kambario buvo galima matyti stovinčio ant palangės augalo šešėlį, ir Markovaldo, valgydamas vakarienę, žiūrėjo ne į lėkštę, o pro langą.

Nuo tada, kai iš pusrūsio persikėlė į palėpę, Markovaldo ir jo šeimos gyvenimas labai pagerėjo. Tačiau gyvenimas po stogu turėjo ir neigiamų pusių: pavyzdžiui, stogas leido vandenį. Vandens lašai varvėdavo vienodais intervalais tik keturiose ar penkiose vietose, ir Markovaldo ten pastatydavo dubenėlius ar prikaistuvius. Lietingomis naktimis, kai visi miegodavo, girdėdavosi: tik-tok-tuk… Garsai lašų, keliančių šiurpą lyg reumato priepuolio skausmai. Bet tą naktį, kai Markovaldo pabusdavo ir ištempęs ausis klausydavosi, “tik-tok-tuk” jam skambėjo kaip linksma muzika. Tai reiškė, kad lietus dar nesiliovė ir laistė augalą versdamas jo syvus tekėti plonais stiebeliais aukštyn išskleidžiant lapus lyg bures. “Rytoj išlindęs pro langą rasiu jį paaugusį!”, – manė jis.

Ryte pravėręs langą jis negalėjo patikėti savo akimis: augalas buvo uždengęs pusę lango, lapų padaugėjo mažų mažiausiai dvigubai ir jie nelinko nuo savo svorio, bet buvo tiesūs ir aštrūs lyg kardai. Prispaudęs vazoną prie krūtinės Markovaldo nulipo laiptais žemyn, pririšo jį prie bagažinės ir nuvažiavo į darbą.

Nors ir palijo, bet diena neatrodė būsianti giedra. Dar Markovaldo nenulipus nuo dviračio vėl ėmė lašnoti. “Kadangi jam tai į naudą, paliksiu jį dar kieme”, – pamanė Markovaldo.

Būdamas sandėlyje jis vis žiūrėdavo pro langelį, išeinantį į kiemą. Tas jo blaškymasis nepatiko sandėlio vedėjui ir jis tarė:

– Na, kas tau šiandieną, kad vis žiūri laukan?

– Auga! Ateikite ir Jūs pasižiūrėti, pone Vilidželmo! – ir Markovaldo, kalbėdamas pašnibždomis, lyg bijodamas, kad augalas jų nepastebėtų, pamojo jam ranka. – Pasižiūrėkite, kaip auga! Užaugo, ar ne?

– Taip, šiek tiek užaugo, – pritarė vedėjas, ir Markovaldo tuo buvo patenkintas, nes įstaigoje personalas malonų žodį retai išgirsdavo.

Buvo šeštadienis. Pirmą valandą darbas baigėsi ir turėjo prasidėti tik pirmadienį. Markovaldo norėjo augalą pasiimti su savimi, bet jau nebelijo, o jokios kitos priežasties jis negalėjo sugalvoti. Dangus nebuvo giedras: juodi kamuoliniai debesys buvo išsisklaidę tai šen, tai ten… Jis nuėjo pas vedėją, kuris, būdamas aistringas meteorologijos gerbėjas, turėjo pasikabinęs virš stalo barometrą.

– Ką jis rodo, pone Vilidželmo?

– Blogą orą. Visą laiką blogą orą, – tarė vedėjas. – Čia nelyja, bet rajone, kuriame aš gyvenu, lyja: ką tik skambinau savo žmonai.

– Tai gal aš paimčiau augalą ir pasivažinėčiau su juo ten, kur lyja, – skubiai pasisiūlė Markovaldo ir, gavęs pritarimą, nuėjo tvirtinti vazoną ant dviračio bagažinės.

Tą šeštadienį ir sekmadienį Markovaldo praleido taip: sėsdavo ant savo motorinio dviračio ir, pririšęs ant bagažinės augalą, žvalgydavosi po dangų ieškodamas tinkamo debesies ir lėkdavo gatvėmis kol nepakliūdavo į lietų. Kartas nuo karto atsisukdamas pastebėdavo, kad augalas būdavo šiek tiek paaugęs: sulig taksi, sulig furgonėliais, sulig tramvajais! O nuo lapų, kurie vis didėdavo, lietus liedavosi ant jo neperšlampamo apsiausto su gobtuvu akip iš dušo.

Dabar tai buvo medis ant dviejų ratų, važinėjantis po miestą ir klaidinantis policininkus, vairuotojus ir pėsčiuosius. Tuo tarpu genami vėjo debesys trumpai palydavo kuriame nors rajone ir pradingdavo. Praeiviai ištiesdavo rankas, suskliausdavo skėčius, o Markovaldo, palinkęs virš savo braškančio dviračio vairo, apsisiautęs neperšlampamu apsiaustu, iš po kurio buvo išlindusi tik nosis, gatvėmis, alėjomis ir aikštėmis visu greičiu vydavosi debesį laikydamas augalą lietaus lašų trajektorijoje, ir atrodė, kad lietus, tempiamas debesies, buvo pririštas prie augalo lapų, ir visa tai – vėjas, debesis, lietus, augalas, dviratis – judėjo tarsi tempiami vienos jėgos.

Pirmadienį Markovaldo pasirodė ponui Vilidželmo tuščiomis rankomis.

– O kur augalas? – skubiai paklausė vedėjas.

– Jis lauke. Ateikite.

– Kur? – paklausė Vilidželmo. – Aš jo nematau.

– Jis ten. Truputį išaugęs… – ir Markovaldo pa-rodė medį, kurio viršūnė siekė trečią aukštą. Iš seno vazono jis buvo persodintas į tam tikrą statinę, o vietoje dviračio Markovaldo turėjo motociklą su furgonėliu.

– Ir kas dabar? – įsiuto vedėjas. – Kaip jis dabar stovės įėjime? Jis nepralįs pro duris!

Markovaldo gūžtelėjo pečiais.

– Kas dabar belieka, tai medelyne pakeisti jį į kitą, tinkamo dydžio, – tarė Vilidželmo.

– Važiuoju, – tarė Markovaldo apžergęs motociklą.

Ir vėl jis su žaliuoju augalu lėkė miesto gatvėmis. Policininkai, susirūpinę dėl eismo saugumo, stabdė jį kiekvienoje sankryžoje, bet gavę paaiškinimą, kad augalas vežamas į medelyną pakeisti, leisdavo jam važiuoti toliau. Privažiavęs gatvę, vedančią į medelyną, Markovaldo niekaip nesiryžo į ją įsukti. Išsiskirti su savo globotiniu dabar, kai šitaip sėkmingai jį užaugino, jis negalėjo. Jam atrodė, kad gyvenime niekas nebuvo suteikęs jam tiek daug malonumo kaip šitas augalas.

Taip jis ir važinėjo gatvėmis ir aikštėmis, krantinėmis ir tiltais visas paskendęs tropinio augalo žalumoje. O augalas, ar pliaupiant lietui, ar lynojant, ar visiškai nustojus lyti, virpėdamas lapais vis lingavo savo plonyčiu kamienu.

Nustojo lyti. Ėmė temti. Gatvės gale, tarp namų, nušvito vaivorykštė. Augalas po tokio greito augimo, kuris tęsėsi lietui lyjant, dabar atrodė pailsęs. Markovaldo, važinėdamas be jokio tikslo, nepastebėjo, kaip už jo nugaros esančio augalo lapai ėmė gelsti įgaudami auksinį atspalvį.

Jau gerą valandą jaunuolių su motoroleriais, automobiliais bei dviračiais kortežas sekė paskui medį, vežiojamą Markovaldo po miestą, ir žavėdamiesi šūkavo:

– Baobabas! Baobabas! O-o-o-o!

Ir kai koks nors pageltęs lapas krisdavo žemėn, daugybė rankų stengdavosi pagauti jį dar ore.

Pakilo vėjas. Stiprių vėjo gūsių draskomi aukso spalvos lapai sukiojosi ore. Markovaldo manė, kad vežasi vis dar žaliuojantį ir tankų medį, bet, staiga pūstelėjus vėjui, jis pajuto, kad nebėra užuovėjos, ir atsigręžė. Medžio nebebuvo. Buvo likęs tik plonas stagaras su atsikišusiais plikais žiedkočiais ir vienu, dar užsilikusiu pačioje viršūnėje, geltonu lapu. Vaivorykštės šviesoje dabar viskas atrodė juoda: žmonės ant šaligatvių, tarsi prieš kažką išsirikiavę namai… O tame juodame fone ore sukiojosi daugybė auksu blizgančių lapų, ir rankos, rožinės ir raudonos, išlįsdavo iš tamsos ir gaudė juos… Vėjas pakylėdavo paauksuotus lapus link vaivorykštės, o paskui juos kildavo rankos… Nukrito ir paskutinis lapas. Iš geltono jis pavirto oranžiniu, paskui paraudo, paskui tapo violetiniu, žydru, žaliu, paskui – vėl geltonu ir, vėjo nešamas, pradingo…

Iš italų kalbos išvertė Arnoldas Stackevičius

by admin