Lietuvininkų vestuvės: apeigą prikėlė širdimi
Gegužės 14-ąją folkloro ansamblis „Alka“ ir folkloro teatras „Aitvaras“ Klaipėdos koncertų salėje visuomenei pristatė ilgai brandintą, puoselėtą, kolektyvų veiklos sukaktims skirtą programą „Lietuvininkų vestuvės“, atskleidžiančią svarbiausius XIX a. lietuvininkų vestuvių apeiginius momentus.
Irena Armonienė
Į papročių gelmę
Vienas iš Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblio „Alka“ vadovų Jonas Kavaliauskas, paklaustas apie „Lietuvininkų vestuvių“ idėjos autorystę, neskubėjo atsakyti. Vestuvių papročiai jau seniai vyriškį pavilioję. Kaipgi kitaip, juk muzikanto duonos ragauta. O jei tradicinę muziką vestuvėse grieži, tai ir prie papročių aruodų turi prisiliesti.
Kartu dirbant su „Alkos“ meno vadove Rita Šukiene, žingsnis po žingsnio, daina po dainos vestuvių tradicijų „užkratas“ taip į ansamblį įsisuko, kad pernai buvo išleista kompaktinė plokštelė „Vestuvinės dainos“. Joje skamba senosios Mažosios Lietuvos vestuvinės dainos ir melodijos, išleistos L.Rėzos ir Ch.Barčo dainų rinkiniuose. Per gyvos dainos grožį ir per išskirtinę instrumentinę melodiją klausytojas turi galimybę arčiau susipažinti su unikalia pamario krašto vestuvinio folkloro šaka. Tačiau vien „pamaloninti ausis“ senosiomis vestuvių melodijomis „Alkai“ nepakako. Kirbėjo mintis, kad spalvingą ir neįprastai įdomų Mažosios Lietuvos vestuvių eigos paveikslą reikėtų atskleisti ir specialioje koncertinėje programoje.
Begalvojant apie tolesnį Mažosios Lietuvos vestuvinių tradicijų sklaidos horizontą, bendradarbiauti pasiūlė VšĮ „Nidos Vėtrungės“. Parengusi projektą „Mažosios Lietuvos kultūros paveldas: vestuvės. Autentiškų papročių ir kostiumų atkūrimas bei pritaikymas šiuolaikinėje praktikoje“, įstaiga pakvietė folkloro ansamblį „Alka“ bendram darbui – kartu gaivinti Mažosios Lietuvos vestuvinius papročius ir parengti specialią programą.
Susitelkė bendram darbui
Kur vestuvės, ten be jaunimo neapsieisi. Gausus būrys „Alkos“ entuziastų bendram darbui susijungė su Klaipėdos valstybinės kolegijos studentais – šiemet veiklos 15-metį švenčiančiu folkloro teatru „Aitvaras“, vadovaujamu J.Kavaliausko. Talentingas kolektyvų vadovas ėmėsi scenarijaus ir režisūros, o programos repertuaro sudarymu, atlikimu ir aibe kitų dalykų rūpinosi bitę darbštumu lenkianti R.Šukienė.
Bendradarbiauta su mokslininkais – Klaipėdos universiteto lektore R.Grumadaite bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskiene, kurios po kruopelytę surinko istoriniuose šaltiniuose užfiksuotus vestuvių papročius, atskleidė išskirtinius lietuvininkų vestuvių momentus.
Vertingos medžiagos suteikė ir Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijos darbuotojai. Šventiniai kostiumai, remiantis istorine medžiaga, sukurti dailininkės Elenos Matulionienės. Pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomų eksponatų pavyzdžius, pasitelkus mokslinę literatūrą, rekonstruoti XIX a. Mažosios Lietuvos regiono vestuvių apeiginiai atributai ir puošmenos – vestuvinis sietynas, kupka, kaušelis, druskinė, raginėlės, kvieslė, marčios kampas ir kitos. Rekonstruojant daug triūso įdėjo klaipėdietis tautodailininkas Stanislovas Jonikas.
Vedybas priartina magija
Programa „Lietuvininkų vestuvės“ pradedama epizodu iš „vedybinių burtų“. Subrendę kurti šeimą, jaunuoliai imdavo lankytis „jomarkuose“, atlaiduose, šokiuose, įsitaisydavo gražesnių rūbų ir mokėjo įvairiausių būrimų, pranašaujančių ir skatinančių sėkmingas vedybas.
Magiški veiksmai ir būrimai, leidžiantys nuspėti, o gal ir nulemti su šeimos kūrimu susijusius ir taip rūpimus dalykus, dažnai būdavo atliekami kalendorinių švenčių metu, ypač saulėgrįžos laikotarpiu. Burtai su vainikėliais dažniausiai buvo „vedybiniai“. Programoje parodytas Joninių išvakarėse Mažojoje Lietuvoje gyvavęs paprotys – nusigręžus mėtyti žolynų vainikus ant šakoto medžio. Stebėdamos, iš kelinto karto užsikabins vainikas už medžio šakų, merginos žinojo, už kelerių metų ištekės. Jei merginai pavyksta užmesti vainiką iš pirmo karto, jai lemta tais metais ištekėti.
Etnografai įžvelgia kupolės ir marčios arba vasaros saulėgrįžos šventės ir vestuvių ryšį. Kupolė – didžiausią gyvybinę galią pasiekęs ir galintis pradėti naują gyvybę žolynas, o marti – subrendusi, tinkama tekėti mergina. Joninių burtų scena subtiliai įvedė žiūrovus į vestuvinių apeigų ciklą bei leido atspėti, kuri mergina iš gausaus jų būrio taps nuotaka.
Veikia tradiciniai personažai
Programoje atpažįstami saviti šio krašto vestuvių personažai, kuriems jau buvo kilusi grėsmė likti įkalintiems istorinės medžiagos puslapiuose.
Tradicinėje kultūroje vestuvės prasideda piršlybomis, kur pagrindinis vaidmuo tenka piršliui – lietuvininkų vadintam ponu. Atvykęs į merginos namus jis sakydavo ieškantis malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės, ūkininkės. Būdavo, kad piršlys į merginos namus siųsdavo savo žmoną. Apie ją lietuvininkai kalbėdavo: „Tokia piršlienė tai – kalės liežuvis; ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigas“.
XIX a. Mažojoje Lietuvoje dar gyvavo apeiginis pakvietimas į vestuves – per kvieslį. Toks pakvietimas buvo laikomas svarbesniu už asmenišką jaunųjų šeimos kvietimą. Kvieslys – raitas, išskirtinai pasipuošęs vestuvių personažas, neieškantis žodžio kišenėje, mokantis šmaikščių oracijų. Už pakvietimą kvieslys paprastai būdavo apdovanojamas rankšluosčiu, pirštinėmis ar juosta. Žvejų kaimuose buvo žinomos ir kvieslės. Jas atpažindavo iš baltų skepetėlių rankose ir vainikų ant galvų.
Vestuvinių papročių tyrinėtoja dr. A.Kavaliauskienė teigė, kad „Mažojoje Lietuvoje jaunoji paprastai buvo vadinama marčia, ši turėdavo svočią – žiuponę ir keletą pamergių – draugelių. Jaunikis turėjo atitinkamą skaičių draugelių (tavorščių). Svarbūs lietuvininkų vestuvėse buvo martvežiai – marčios globėjai, privalėję saugiai nuvežti marčią į jaunikio namus“. Martvežiai važiuodavo triukšmaudami – pliaukšėdavo botagais, net šūviai driokstelėdavo (programoje tai tapo tikru netikėtumu).
Marčią išskiria specifinė lietuvininkių nuotakų galvos danga – juodo aksomo karūnėlė su rūtų vainiku. Jaunųjų palydos atributai – stuomenys (vyriško ūgio ilgio linų drobės gabalai) ir rankšluosčiai, kuriais pagal to meto tradiciją buvo susijuosiama.
Užgertuvės – vietoj žiedo
Piršlybos baigdavosi sužadėtuvėmis, kurios mūsų krašte dar vadintos užgertuvėmis ar rankpaduotuvėmis.
Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas O.Glagau, aprašydamas lietuvininkų buitį ir būdą, yra paliudijęs, kad lietuvininkai susižadėdavo nuotakai ar jaunikiui užrašius žemę, tačiau vienai ar kitai pusei nusivylus, susitarimų nebuvo laikomasi. Lietuvininkai sužadėtuvių apeigose žiedus ėmė naudoti gana vėlai – tik XX a., manydami, kad tai „vokiečių mada“.
Tačiau labai svarbi buvo vestuvinio užgėrimo prasmė. Dr. A.Kavaliauskienė pabrėžė, kad viešas vienas kito užgėrimas pagal senąją paprotinę teisę buvo veiksmas, patvirtinantis santuokos teisėtumą.
„Lietuvininkų vestuvėse“ užgertuvių scena labai ryški. Apeigai pagal lietuvininkų papročius merginos namuose vadovaudavo svočia. Jaunieji viešai vienas kitam prisiekdavo ištikimybę, tai patvirtindavo užgerdami alumi ar kitu gėrimu. Jaunikis turėdavo išgerti merginos taurelę, o mergina – jaunikio. Po užgertuvių sekdavo sugultuvių apeigos – jaunieji būdavo lydimi į klėtį, kur laukė paklota jaunavedžių lova.
Užgertuvėms naudoti specialūs apeiginiai indai. Programoje matėme rekonstruotas ragines taureles – raginėles ir medinį kaušelį. Jie pagaminti pagal Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomų eksponatų pavyzdžius.
Santūresni mergvakariai
Šiandieniniai mergvakariai pilni visokių amerikoniškų pramanų, pompastikos, triukšmo ir mūsų kultūrai svetimų dalykų. „Lietuvininkų vestuvėse“ subtiliai pabandyta perteikti mergvakario papročius.
XIX a. mergvakarių papročių rekonstrukcija sudėtinga, nes pagrindinis informacijos šaltinis – dainos. Jos liudija, kad lietuvininkų mergvakarių nuotaika galėjusi būti panaši kaip ir Didžiojoje Lietuvoje. Galima spėti, kad jaunimas rinkdavosi marčios namuose ir taisė marčios kampą – savitą eglišakėmis, žolynais, paauksuotais obuoliais, uogų vėriniais ar karpiniais papuoštą jaunųjų vietą prie stalo. Programoje matėme, kaip žalumynais išdabintuose namuose pamergės šukavo nuotakos plaukus bei pynė kasą. Atsisveikindama su mergyste, nuotaka šoko su kiekvienu mergvakario dalyviu.
Tarp programoje skambančių mergvakario dainų tikriausiai daugelis atpažino vieną gražiausių ir garsiausių lietuvininkų dainų – „Aš atsisakiau savo močiutei“. Šią vestuvinę dainą Pilypas Ruigys įdėjo į 1747 m. vokiečių kalba išėjusį Lietuvių kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą, vėliau daina buvo išspausdinta ir J.G.Herderio veikale „Dainos oder Litauische Volkslieder“. Jai neliko abejingas ir J.W.Goethe, kuris šią lietuvininkų vestuvinę dainą panaudojo dramoje „Žvejė“ (1781–1782).
Jungtuvių diena – savita
„Lietuvininkų vestuves“ klaipėdiečiai išvydo tradicinę šio krašto tuoktuvių dieną – penktadienį.
„Svotba“ vadinę vestuves, Mažosios Lietuvos gyventojai XIX a. dar žinojo ir atliko tik šiam kraštui būdingas vestuvines apeigas, kurias programos kūrėjai stengėsi išryškinti. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame krašte vyro namuose marčią pasitikdavo ne abudu jaunikio tėvai, o tik jo motina, užsveikindama su alaus kupka. Marčios motina savo namuose taip pat užsveikindavusi žentą.
XIX a. dar šoktas ir marčios garbės šokis – visi vestuvių dalyviai sustodavo ratu, o viduryje, po šokio su jaunikiu, nuotaka šokdavo su visais vyrais iš eilės. Paskutinis marčią šokdino dieveris – jaunikio brolis. Po marčios garbės šokio programoje sekė nuotakos gaudymas ir skaros užmetimas jai ant galvos. Tai jau gaubtuvių scena, įprasminanti nuotakos atsisveikinimą su jaunyste.
Savitai mažlietuviai atlikdavo nuotakos vainiko nuėmimo apeigą. Remiantis pateikėjos, garsios liaudies dainininkės A.Mažeivos (1894–1988) pasakojimu, pirmą vakarą prie stalo būdavo giedama giesmė ir marčiai nuimamas vainikas. Nuėmus vainiką, į jį įstatydavo žvakikes, kurias uždegdavo marčios sesuo arba brolis. Lydint nuotaką į klėtį, vainikėlį su degančiomis žvakėmis įduodavo marčiai į rankas, eidami visi dainuodavo dainą „Oi vainiki, vainikėli“. Ši apeiga programoje „Lietuvininkų vestuvės“ rekonstruota pagal etnografinę medžiagą, saugomą Klaipėdos universiteto Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros folkloro laboratorijoje.
Po gaubtuvių apeigų išvydome nuotaką su ištekėjusiai moteriai priderančia galvos danga – muturu. Pagal paprotinę teisę po gaubtuvių marti jau laikoma viešai priimta į naują šeimą ir giminę. Toliau ėjo marčios pavedimas jaunikiui, dovanos vyro giminėms, marčios ašarų gėrimas apdovanojant ją. „Lietuvininkų vestuvių“ baigiamasis potėpis – iškilmingi marčios pietūs. Vaišės įnešamos su ypatinga iškilme, primenančia antikines atnašavimo šventes.
Ne švenčiant, o dirbant
XIX a. lietuvininkų vestuvių paveikslus atskleidusiems folkloro kolektyvams šie metai – jubiliejiniai. „Alka“ mini 30-metį, o „Aitvaras“ – 15 metų veiklos sukaktį.
Etninės kultūros puoselėtojai, užuot laukę apdovanojimų ar padėkų už nuveiktus darbus, parengtas programas, patys pateikė dovaną. Ilgu ir nuoširdžiu darbu grįstu taku į sceną atkeliavo „Lietuvininkų vestuvės“, nudžiuginusios ir papročių žinovus, ir prijaučiančiuosius tradicinei kultūrai. Didžiausia padėka ir atlygis jiems galėtų būti ūgtelėjęs tautiečių noras domėtis krašto tradicijomis, gaivinamų vertybių įsileidimas į asmeninį gyvenimą.
Idėja išryškinti lietuvininkų vestuvinius papročius specialioje programoje dar prieš kelis dešimtmečius buvo kilusi ir Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto folkloro ansambliui „Vorusnė“ (vad. A.Kaukienė). Šiandien „Alka“ netiesiogiai tęsia šią idėją ir pateikia savo interpretaciją lietuvininkų vestuvių tema.
Mažosios Lietuvos vestuviniai papročiai yra išties ypatingi ir neabejotinai verti pritaikymo šiandienoje. Programoje „Lietuvininkų vestuvės“ išryškintos apeigos, tikėtina, sudomins būsimus jaunavedžius, ir vestuviniai papročiai pagaliau galės būti ne gaivinami, o tęsiami.
