Lietuviška egzotika

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

 

 

Lietuviška egzotika

Gediminas Kulikauskas. Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą. Pasakojimai. Obuolys, Vilnius, 2013, 314 p.

 

Dainius Vanagas

Retkarčiais verta prisiminti, kad šmirinėjant knygynuose ir ieškant malonių, įvairialypių skaitymo patirčių, nebūtina kyščioti nosį vien tik į grožinės literatūros skyrių. Vaizduotę, protą ir pojūčius kuo puikiausiai gali pagaląsti ir įmantri, egzotinio pobūdžio publicistika ar su meistriška intriga ir polemine struktūra sukurpti istoriniai naratyvai.

Istoriko ir publicisto Gedimino Kulikausko knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ nubloškia skaitytojus į vadovėlinių įvykių antrąjį planą ar netgi užkulisius. Be abejo, mes labai džiaugiamės Vasario 16-ąja; kartais vis dar paburbam dėl nugvelbto Vilniaus; pakraipom galvą dėl 1926 m. perversmo ir autoritarizmo tendencijų; pasiginčijame, ar 1940 m. A.Smetonos sprukimas į Vokietiją buvo sumanus manevras, siekiant bent minimaliai pagelbėti į beviltišką situaciją pakliuvusiai šaliai, ar viso labo bailumo požymis; mes… Mes, aišku, neblogai išmanome tarpukarį. Bet dažniausiai šis išmanymas tėra menka kruopelė to, kuo tviska, kunkuliuoja ir žnaibosi ši užmarštin begrimztanti epocha.

Šios priežasties paakintas G.Kulikauskas sutelkia dėmesį į periferinius (švietimo kanono, bet ne įvykių, procesų reikšmingumo atžvilgiu) istorinius niuansus ir atskleidžia jų vitališką prigimtį. Pats autorius štai taip vilioja skaitytojus: „Šią knygą pirmiausia kviečiu atsiversti tuos, kurie labiau mėgsta brūzgynus nei išmintus takus, kuriems mielesnis apžėlęs užmirštas lauko keliukas, o ne nuvažinėtas lygių stereotipų vieškelis. Kurie bodisi „oficiozu“ ir geba žavėtis kasdienybės smulkmenomis“ (p. 10).

G.Kulikauskas savo žodį tesi ir apipila skaitytojus gausybe tarpukario laikmečio įdomybių. Knygoje šmaikščiai pasakojama, kaip ir su kokiu atkaklumu vykdyta spirito bei kitų gėrybių kontrabanda iš Rytprūsių, kodėl lietuviai turėtų būti dėkingi saksų savanoriams už išsaugotą nepriklausomybę, kuo svaigindavosi mūsų protėviai, kas lėmė, kad apelsinai buvo tapę viena iš svarbiausių vyro meilinimosi moteriai priemonių, kaip lietuviai tvarkėsi su Didžiąja depresija (kuri, tiesa, Lietuvos pramonėje pernelyg neįsisiautėjo, užtat ūkininkams kirto kaip reikiant), galų gale, kaip vykdavo lobių medžioklė. Nors pasakojimai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gana menkai susiję vienas su kitu, iš tiesų jie sudaro nuoseklų ir tankų tarpukariui būdingų sociokultūrinių santykių tinklą. Be to, dėl knygoje dominuojančios ekonominės, buitinės, „išgyvenimo“ siužetinės linijos itin reikšminga ir pasakojimuose detaliai atskleista lietuvaičių kova už pigesnes prekes, ypač alų ir tabaką. G.Kulikauskas šios kovos iliustracijai pritaiko klasikinį veiksmo žanro trafaretą, t.y. sumodeliuoja „kietojo vyruko“ ir „blogiukų“ vaidmenis. Taip užverda arši kova tarp vyriausybės paskirto ir visuomenės karštai palaikomo Kainų tvarkytojo Vlado Juodeikos ir kainomis akiplėšiškai manipuliuojančių, slidžių it gyvatės prekeivių. Vėliau šis mūšis perauga į grumtynes su tarpukariu gausiai privisusiais ir vartotojus terorizavusiais pramonininkų sindikatais – kojinių, miltų, limonado, statybinių medžiagų ir kt. Visgi didžiausi iššūkiai Kainų tvarkytojo laukė ardant tabako ir alaus sindikatus, tačiau ir šie – kaip ir dera tokio tipo siužetams – galiausiai buvo palaužti. Minios žmonių triumfavo baruose pirmą sykį gerdami įperkamą alų ir traukdami padoraus papiroso dūmą (mat sindikato laikais gamintojai buvo griežtai pasidalinę rinką ir pelną, o tabako kokybė, dėl konkurencijos stokos, pasiekusi absoliutų dugną).

Pasakojimai užrašyti lengva, smagia plunksna, kalba sklandi, nemanieringa, dėl to tekstas mikliai slysta mintimis. Knygoje apstu autentiškų iliustracijų, fotografijų, žemėlapių, iškarpų ir žinučių iš to meto laikraščių (pavyzdžiui, Dešimt Tabako sindikato įsakymų rūkaliams: „[…] 2) Neliudyk melagingai, kad svetimųjų gaminiai yra geresni už savuosius. […] 7) Moterie! Jei esi savo vyro bičiulė, gerbk jį ir rūkyk tik jo mėgiamą papirosų markę“ (p. 258)), įvairių statistinių duomenų (tarkime, vidutinis valstybės tarnautojo atlyginimas tarpukariu svyravo nuo 150 iki 380 Lt per mėnesį. Vienas apelsinas Kaune 1937 m. gruodžio mėnesį kainuodavo nuo 60 iki 90 ct. Apytiksliai palyginus, vienas smetoninis apelsinas šiandien, kai vidutinis atlyginimas viršija 2000 Lt, kainuotų nuo 6 iki 9 Lt. Savo ruožtu smetoniško 0,5 l talpos alaus butelaitis šiandien atitinkamai kainuotų apie 10 Lt.) ir keisčiausių faktų (sakykime, maždaug iki 1935 m. vidurio ką nors nusipirkti to meto parduotuvėse tegalėjai tik po ilgų ir varginančių derybų, nes prekės neturėjo sužymėtų kainų. Esant tokiai situacijai išlošdavo tik aštrialiežuviai, o likusieji, neatlaikę apsukrių prekeivių spaudimo ir gražbyliavimo, dažniausiai permokėdavo).

Nors tapydamas spalvingą tarpukario paveikslą G.Kulikauskas remiasi egzotiškiausiais, neįprasčiausiais (mūsų akimis) gyvenamojo laiko aspektais, autorius sugeba išvengti romantizavimo pinklių, esą, turime reikalą su Niekados šalimi, kur žmonėms vietoje akių auga tabako lapai, o norėdami išsikviesti lietų, jie urgzdami šoka aplink laužą. Ne, knygoje aktualizuojamos kasdienybės pobūdis iš tiesų labai primena nūdieną, tik priemonės šiai kasdienybei atlikti, įgyvendinti, savaime aišku, skiriasi nuo dabartinių. Betgi problematika iš esmės ta pati! Kontrabandininkai, kaip ir visais laikais, ieško efektyviausių būdų prekėms gabenti, o muitininkai tebėra vienas iš labiausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių. Vartotojai karštligiškai siekia maksimalaus kiekio malonumų ir patogumų už minimalią kainą. Gamintojai – maksimalaus pelno minimaliomis sąnaudomis. Na, o tarp skirtingus interesus turinčių grupių ar valstybinių darinių natūraliai kyla neišvengiama trintis. Rūpesčiai kartojasi, keičiasi tik sąlygos ir žmonės.

„Apelsinų kontrabanda“ – nuotaikingas, kūrybingumą ir smalsumą žadinantis mokslo populiarinimo veikalas. Tiesa, be detalesnės studijos sunku įvertinti šios knygos kaip patikimo šaltinio statusą, juolab kad retkarčiais knygoje sušmėžuojančios nuorodos į Vikipediją nekelia pasitikėjimo. Šiaip ar taip, tai – šauni ir nepretenzinga publicistika, kurią, atvirai kalbant, paskaitinėti vertingiau nei gaišti laiką nemenkai lietuvių grožinės literatūros daliai.

by admin