Lietuviškojo modernizmo pradininkas

Lietuviškojo modernizmo pradininkas

Kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, pedagogas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos miesto Garbės pilietis Jeronimas Kačinskas šiais metais būtų šventęs savo 100-ąjį gimtadienį. Deja, pirmą kartą tenka švęsti jo jubiliejų nedalyvaujant pačiam jubiliatui – jis mirė prieš dvejus metus. Tai įpareigoja nuosekliai apžvelgti jo meninės veiklos kelią ir išryškinti esminius jo asmenybės bruožus.

J.Kačinskas gimė ir augo vargonininko šeimoje. Tėvas ir tapo pirmuoju jo muzikos mokytoju. Mažasis Jeronimas mokėsi skambinti pianinu ir svajojo sekti tėvo pėdomis – tapti vargonininku. Tačiau su vargonininko darbu J.Kačinskas pirmą kartą susidūrė tik Vokietijoje, būdamas tremtyje – Hochfeldo Šv. Antano bažnyčioje. Ir netikėtai pajuto, kad šis darbas yra labai garbingas ir dvasią gaivinantis. Todėl, kai gavo kvietimą vargoninkauti Bostono Šv. Petro lietuvių bažnyčioje, nedvejodamas sutiko ir 1949 metais pradėjo naują savo gyvenimo etapą JAV.

Sunku net patikėti – vargonininko pareigas šioje bažnyčioje J.Kačinskas ėjo beveik 50 metų. Vargonai tapo pagrindiniu jo instrumentu, o bažnyčia – lyg antraisiais namais. J.Kačinskas buvo įsitikinęs, jog vargonininkas turi būti profesionalus muzikas, kartu tikintis bei dvasingas žmogus. Pasak jo, vargonininkas turi padėti žmonėms nutiesti kelius į Dievą ir padaryti jų gyvenimą gražesnį bei prasmingesnį.

Tačiau įgyvendinti šiuos užmojus J.Kačinskui ne taip lengvai sekėsi. Jam teko derinti tradicinius bažnytinius kanonus, senuosius lietuvių išeivijos papročius ir meninius savo siekius. O tie siekiai pirmiausia buvo liturginę muziką traktuoti ne vien kaip sudėtinę religinių apeigų dalį, bet ir kaip subtilų meną, padedantį geriau suvokti tikėjimo tiesas ir žmonijos dvasingumo bei muzikinės minties evoliuciją.

J.Kačinskui savo gyvenime teko vadovauti daugeliui chorų – pradedant Klaipėdos muzikos mokyklos vyrais ir baigiant amerikiečių „Polymnijos“ dainininkais. J.Kačinskui chorai tapo neatsiejama jo atlikėjiškos veiklos dalimi, ypač gyvenant Klaipėdoje.

1934-1936 metais jis vadovavo čekoslovakų chorui, 1933-1935 metais talkino Stepui Sodeikai, dirbusiam su „Vaidilute“, 1937-1938 metais buvo Darbo rūmų choro dirigentas, daug prisidėjo organizuojant įvairius Klaipėdos krašto chorų sąskrydžius bei šventes.

Be choro J.Kačinskas neapsiėjo ir tremties metais Vokietijoje, kur dirigavo gausiam ir pajėgiam Augsburgo lietuvių chorui. Visiems jis stengėsi parinkti įdomų, o kartais ir netradicinį repertuarą, plačiai atskleisti choristų balsų technines bei menines galimybes. Visada aktyviai reiškėsi koncertinėje scenoje. Vien per pirmuosius aštuonerius chorvedybinio darbo Amerikoje metus su Šv. Petro bažnytiniu choru surengė apie 80 koncertų – ir ne tik lietuvių, bet ir amerikiečių auditorijose.

Kaip chorvedys jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp atskirų balsų grupių, mokė dainininkus ne šaukti, o dainuoti, kreipti dėmesį į balso subtilumą, ansamblinį darnumą, skatino išryškinti dinaminius niuansus ir atskleisti meninę kūrinio idėją. Ir šių principų laikėsi visą gyvenimą.

J.Kačinskas – vienas pirmųjų lietuvių profesionalių dirigentų. Išsilavinimą jis įgijo Prahos konservatorijoje ir 1931-aisiais pradėjo orkestro dirigento veiklą – Klaipėdoje atgaivino simfoninį orkestrą, kelerius metus sėkmingai vadovavo operos trupei. Daug nuveikė vadovaudamas ir Radiofono bei Vilniaus filharmonijos orkestrams, pastatė keletą operų Vilniaus teatro scenoje.

J.Kačinskas vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo diriguoti mintinai. Jis turėjo absoliučią klausą, fenomenalią muzikinę atmintį, tad parengti sudėtingas partitūras jam nebuvo didelio vargo.

Svarbu dar ir tai, kad jaunasis dirigentas stengėsi ne pataikauti publikai, o ją auklėti. Tad į programas įtraukdavo ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius.

Dirbdamas Lietuvoje J.Kačinskas surengė apie 600 viešų, uždarų ir radijo koncertų bei operos spektaklių. Gyvendamas Vokietijoje turėjo progą diriguoti Augsburgo simfoniniam orkestrui, o Amerikoje – įvairių miestų bei įvairaus pajėgumo simfoniniams kolektyvams. Išeivijoje J.Kačinskas buvo vertinamas kaip vienas iškiliausių lietuvių dirigentų, todėl jam buvo patikėti patys atsakingiausi renginiai.

Tarp pagrindinių jo atlikėjiškos veiklos Amerikoje tikslų buvo lietuviškos muzikos propagavimas. J.Kačinsko dėka pirmą kartą JAV suskambo M.K.Čiurlionio poema „Miške“, taip pat K.V.Banaičio ir V.Jakubėno aranžuotos dainos, J.Gaidelio, V.Bacevi-čiaus ir paties dirigento simfoniniai opusai. Jį galima vadinti lietuviškos muzikos ambasadoriumi, visur ir visada tarp svetimtaučių puoselėjusiu lietuvišką kultūrą.

J.Kačinskas kūrė instrumentinės ir vokalinės muzikos srityse, parašė daugiau nei 100 įvairaus žanro kompozicijų. Jo muzikoje juntama impresionizmo ir ekspresionizmo įtaka, vengiama folkloro elementų, instrumentinėje muzikoje – siužetinio programiškumo.

J.Kačinskas buvo pirmasis tarpukario metais Lietuvoje pradėjęs naudoti ketvirtatonius. Deja, šis kūrybos metodas nepasitvirtino. Tačiau pasitvirtino kitas – nesikartojimo (atematizmo) principas. Jis, perimtas Prahoje iš prof. A.Habos, išimtinai buvo siejamas su individualizmo apraiškomis, dvasinėmis asmenybės savybėmis ir aukščiausia kosmine jėga, sugebančia plėtoti primityvias biologines struktūras iki sudėtingiausio žmogaus organizmo.

J.Kačinskui kūrinys – lyg improvizacija, bet griežtai fiksuota. Jis nesirėmė iš anksto nustatyta griežta garsų organizacija ar detaliu struktūriškumu. Kūrybą kompozitorius lygino su kalnais ir nuokalnėmis, kova su savo ribotumu.

Šiandien J.Kačinskas pripažįstamas kaip XX a. pirmosios pusės lietuviškojo modernizmo pradininkas, atvėręs Lietuvai kelius į tarptautinę areną (jo dėka 1937-aisiais Lietuva buvo priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją) ir ten sulaukęs pripažinimo, o jo dainos „Beržas“, „Per girias“, „Pjovėjas“, „Esi dangau“, „Lietuvos takeliai“, Mišios Lietuvos krikšto 700 metinėms šiandien jau tapo XX a. lietuviškos muzikos klasika.

Vaikystėje J.Kačinskas buvo nestiprios sveikatos, todėl labiau glaudėsi prie mamos nei prie triukšmingo draugų būrio.

Labiausiai mėgo vienatvę, kai niekieno netrukdomas galėdavo stebėti jį supantį pasaulį. Jis iš mažens buvo labai draugiškas, paslaugus, švelnus ir tuos charakterio bruožus išsaugojo visą gyvenimą.

Tačiau J.Kačinskas buvo tikras žemaitis – užsispyręs, kai norėdavo pasiekti užsibrėžtą tikslą, valingas, kai reikėdavo ilgai ir sunkiai dirbti. Kažin, ar kas kitas būtų pusbadžiu išgyvenęs metus Prahoje, kai visus tėvo atsiųstus pinigus tekdavo sunaudoti užmokesčiui už privačias pamokas. Kažin, ar kas kitas būtų galėjęs pėsčiomis be dejonių nužygiuoti kelis šimtus kilometrų, bėgant nuo raudonojo maro.

Bet J.Kačinskui nebuvo charakteringi aršaus kovotojo bruožai, nors niekada neleisdavo savęs žeminti. Jis, Prahos konservatorijos absolventas, nesutiko būti pajuokos objektu ir Kauno dramos teatro scenoje vaidinti juokdarį. Nepasidavė ir Radiofono orkestro provokacijoms, kai reikėjo dirigento poste Švietimo ministerijos įsakymu pakeisti Balį Dvarioną.

Nesistengdamas kitų nustumti į šalį, J.Kačinskas visada sugebėdavo išsaugoti orumą ir teisingumo pojūtį. Šis jausmas buvo ypač stiprus. Kai kurie Kauno muzikos mokyklos mokytojai ėmė J.Kačinską prašyti pasisakyti prieš S.Šimkų bei jo pedagoginius metodus, jis tai padaryti atsisakė. Bet kai pajuto Klaipėdoje, kad S.Šimkus dėl simfoninio orkestro aukoja svarbias pamokas, kartu su pažangiausiais mokiniais ėmė reikalauti savo, kaip konservatorijos mokinio, teisių.

J.Kačinskas niekada nepasiduodavo kitų įtakai, todėl kūryboje laikėsi savo principų, o gyvenime sugebėjo turėti tvirtą nuomonę – nebijojo pasisakyti prieš okupacinę Lietuvos valdžią vokiečių laikais, neprarado vilties išvysti nepriklausomą Tėvynę, kai kitiems sovietinis jungas atrodė amžinas.

Jis niekada nesivaikė materialinės naudos – visuomet gyveno labai kukliai, tačiau atjausdavo vargstančius ir ištiesdavo jiems pagalbos ranką. Kai skurde mirė kompozitorius V.Bacevičius, J.Kačinskas vienas pirmųjų paaukojo nemažą pinigų sumą jo laidotuvėms. Kai tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu, jis atsisakė piniginės premijos, palikęs ją Lietuvos kultūrinėms reikmėms.

J.Kačinsko 100-ųjų gimimo metinių proga vilniečiai parengė dvi koncertines programas – kamerinės-instrumentinės ir chorinės muzikos.

Pirmoji buvo pristatyta klaipėdiečiams spalio 3-iąją Klaipėdos koncertų salėje.

Klausytojai galėjo išgirsti Vilniaus styginių kvarteto (Audronė Vainiūnaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas) atliekamus jubiliato styginių kvartetus Nr. 3 ir Nr. 4. A.Šilalė, G.Jakaitis, A.Vasiliauskas su kontrabosininku Arnoldu Gurinavičiumi ir pučiamųjų ansambliu (Andrius Žiūra, Justė Gelgotaitė, Giedrius Gelgotas, Andrius Puplauskis, Paulius Lukauskas) atliko ir žymųjį J.Kačinsko Nonetą, kuris prieš karą skambėjo daugelyje Europos šalių.

Klaipėdoje šis kūrinys, atliekamas lietuvių atlikėjų, skambėjo pirmą kartą.

Pianistas Daumantas Kirilauskas paskambino kelias ciklo „Atspindžiai“ dalis ir kartu su Vilniaus kvartetu bei fleitininku G.Gelgotu pagrojo „Kamerinę fantaziją“. Šis koncertas spalio 14-ąją buvo pakartotas Vilniaus nacionaliniame muziejuje.

Spalio 5-ąją choras „Jauna muzika“, vadovaujamas Vaclovo Augustino, Šv. Kotrynos bažnyčioje surengė chorinės muzikos – dainų, giesmių, motetų – koncertą. Skambėjo Lietuvoje ir išeivijoje sukurti J.Kačinsko kūriniai, taip pat „Trumpa fantazija“ vargonams, kurią atliko Dainius Sverdiolas. Dauguma šių kūrinių bus įrašyti į kelias J.Kačinsko kūrybai skirtas kompaktines plokšteles ir papildys XX a. lietuvių muzikos lobyną.

Klaipėdiečiai J.Kačinsko kūrinių koncertą žada surengti lapkričio pabaigoje.