Bialistoke klaipėdiečiai pristatė
Lietuvos lėlių teatro mokyklą
Salomėja BURNEIKAITĖ
Tarptautinis lėlių teatro mokyklų festivalis, vykęs birželio 22-27 dienomis Varšuvos A. Želverovičiaus (Aleksandr Źelwerowicz) vardo teatro akademijos Bialistoko lėlių teatro fakultete (Lenkija), buvo viena iš projekto „Teatro figūra Europa 2000“ dalių. Jis išraiškingai papildė tuo pačiu metu vykusių Bialistoko miesto kultūros dienų programą ir pažymėjo šios mokyklos 30-ies metų jubiliejų.
Šiam festivaliui Klaipėdos lėlininkai ruošėsi labai atsakingai. Kelionės tikslas buvo ne tik parodyti KU diplomantės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklį, bet ir pristatyti Lietuvos lėlių teatro mokyklą, t.y. Klaipėdos universitetą, kuriame šį pavasarį diplomus gavo pirmieji Lietuvos lėlių teatro režisieriai. O jei mokykla laikytume ne tik instituciją, ruošiančią specialistus, bet pažiūrėtume į ją kaip į reiškinį, atspindintį Lietuvos lėlių teatro procesą, jį kūrusių ir kuriančių iškiliausių asmenybių kūrybinį indėlį, meninės kalbos raidos tendencijas, tai atsakomybė tik išauga.
Susirinko iš viso pasaulio
Festivalio programa buvo ir plati, ir labai įtempta. Bialistoko lėlių teatro fakulteto dekanas prof. M. Vaškelis, kuris buvo ir šio festivalio direktorius, atidarymo metu pasakė stengęsis sudaryti galimybę susitikti įvairių šalių jauniems lėlininkams, suteikti jiems progą pamatyti kolegų eksperimentus, dalintis naujomis idėjomis. Kūrybinių ieškojimų tema „Lėlė – ne lėlė“ apėmė visą plačią šiuolaikinio lėlių teatro ieškojimų paletę. Joje tilpo ne tik tai, kas tradiciška, bet ir tai, kas nutolę nuo tradicinių lėlių teatro formų ir pasireiškia drąsiais eksperimentais.
Per penkias dienas įvyko 106 renginiai: įvairių šalių lėlių studentų spektakliai, teatro mokyklų pristatymai, teorinė praktinė konferencija, paroda ir susitikimai su jos rengėjais, susitikimai su lėlininkais iš viso pasaulio festivalio klube, meistriškumo pamokos, videomedžiagos peržiūros. Penkių dienų festivalio programą rengė ir kuravo 77 festivalio organizatoriai, jame dalyvavo 300 svečių iš viso pasaulio.
Ar reikia mokytų lėlininkų?
Šis pasaulio lėlių teatro mokyklų forumas prasidėjo parodos „Fetišas – ne fetišas“ atidarymu. Joje buvo eksponuojama 700 apeiginių Afrikos lėlių. Garsus lėlių teatro teoretikas ir istorikas prof. Henrikas Jurkovskis (Henryk Jurkowski) pakvietė visus, o ypač studentus lėlininkus, aktyviai dalyvauti konferencijoje „Aktorius lėlių teatre. Praktika – mokymas – teorinis kontekstas“ ir kartu aptarti lėlių teatro aktorių ugdymo dalykus, iškeldamas klausimą – ar lėlėms reikia mokytų lėlininkų? Profesorius akcentavo Afrikos meno reikšmingumą, pabrėždamas, kad mes esame užmiršę savo pirmapradę kultūrą. Turime atrasti ją savajame mąstyme.
Prie šios temos buvo sugrįžtama konferencijos metu, pažymint, kad lėlininkų mokymasis gali vykti įvairiais būdais – mokantis pas meistrą, specialioje teatro studijoje ar kuriant bei vaidinant spektaklius. Daugelis šiuolaikinių lėlininkų siekia aukštojo universitetinio išsilavinimo, suteikiančio galimybę įgytas pagal specialią programą profesines žinias taikyti platesniame kultūriniame kontekste.
Susipina du keliai
Akcentuodamas etnokultūrines lėlių teatro ištakas, prof. M. Vaškelis priminė nepamiršti savųjų šaknų. Paklaustas, ką įdomaus pastebėjo ir galėtų apibūdinti kaip naują tendenciją šiuolaikiniame lėlių teatre, profesorius atsakė įžvelgiąs dvi kryptis: vieni kūrėjai grįžta prie tradicinio lėlių teatro – tokie yra Italijos lėlininkai ir jų comedy dell’art teatro galimybės, kiti menininkai eina asociatyvaus mąstymo keliu, siekdami gilaus refleksyvumo, ir jų spektakliai yra visiškai kitokie. Tačiau šie keliai dažnai susipina, papildydami vienas kitą.
Jaunieji lėlininkai domėjosi vieni kitų kūrybiniais darbais, bendravo. Paaiškėjo, kad kai kurios šalys turi po kelias įvairių lygių lėlių teatro mokyklas, besiremiančias savomis tradicijomis. Iš dalyvavusių festivalyje tokios yra Prancūzija, Italija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Vokietija, Vengrija, Ispanija, Didžioji Britanija, Rusija, Ukraina, Armėnija, Baltarusija, Bulgarija, Iranas, Izraelis, Afrikos šalys. Tačiau Latvija, Estija ir Lietuva savo šalių Muzikos akademijose yra parengusios po vieną lėlių teatro aktorių kursą. Šiame festivalyje Lietuvos lėlių teatro mokyklai atstovavo pirmieji lėlių teatro režisieriai (kurso vadovė doc. Jūratė Januškevičiūtė), gavę diplomus Klaipėdos universitete.
Lėlė – kultūros modelis
Didelį įspūdį paliko apeiginių Afrikos lėlių paroda „Fetišas – ne fetišas“. Parodos kuratorė, Afrikos teatro ekspertė Oleńka Darkowska-Nidzgorski tapo parodos gide. Kadaise ją sužavėjo Paryžiuje matyta lėlė, kuri turėjo du veidus: žmogaus ir gyvulio. Šie įspūdžiai ją nuvedė į etnografinį muziejų ir paskatino giliau domėtis Afrikos teatru ir parašyti daktaro disertaciją. Yra labai daug lėlių rūšių, ir jas sunku apibūdinti Europos lėlininkų terminais.
Afrikos teatre viskas susiję su ritualais. Nevengiama ir komiškų elementų, užuominų į šiuos laikus. Iš tiesų šie vaidinimai leidžia pajusti kažką pirmykščio, seno. Jiems nereikalinga įprasta scena. Tai teatras, kuriame dalyvaujama, bet ne žiūrima iš šalies.
Padeda pažinti pasaulį
Įvairiu metu spektakliai ir lėlininkų pasirodymai vyko Bialistoko lėlių teatro didžiojoje ir mažojoje salėse, mokomajame ir dramos teatruose, studentų auditorijose, miesto muziejuje, aikštėje bei festivalio klube. Kiekvienas rinkosi tai, kas jam svarbiausia. Žinoma, negalėjome būti visur. Matyti įvairių šalių studentų spektakliai paliko labai ryškių įspūdžių. Juk lėlė šiandien nebėra tik lėlė įprasta prasme. Daugelyje lėlių teatro mokyklų studijuojamas daiktų ir objektų teatras atveria savitą kiekvienos tautos asociatyvaus mąstymo būdą, nulemtą prigimtinių tautos savybių, ir padeda giliau pažinti pasaulį, žmogų, jo istoriją bei teatrą kaip vieningą visumą.
Deja, mūsuose dar įprasta manyti, kad lėlių teatras yra skirtas tik vaikams. Tik du spektakliai iš visų matytų festivalyje buvo skirti vaikų ir mišriai publikai. Visi kiti – orientuoti į suaugusį žiūrovą. Ar tai nereiškia, kad ši meno rūšis įdomi kaip pasaulio pažinimo būdas? Juk žaidžia – ne tik vaikai…
Moko svajoti ir tikėti
Daugelis lėlininkų, sutiktų Bialistoko festivalyje, į savo profesiją žiūri rimtai, ir tai teikia vilčių. Nebenustebau šį kartą išgirdusi džiaugsmingai atsidūstant vieną jauną lėlininkę: „Koks vis dėlto rafinuotas tas lėlių pasaulis!.. Ir koks gražus!“ Tai buvo pasakyta po vengrų spektaklio pagal brolių Grimų pasaką „Miegančioji gražuolė“, kurį parodė Budapešto teatro ir kino universiteto studentai. Šiame spektaklyje galėjome „perskaityti“ visą lėlių teatro istoriją – nuo lėlių teatro ženklų liaudies kultūroje (liaudiški aktorių kostiumai, taikomosios dailės dekoro elementai, nesudėtingos liaudiškų vaidinimų lėlės, kaukės, šešėlių teatro fragmentai) iki subtiliausiai valdomos žavingos lėlytės-marionetės. Svarbiausia, kad visi elementai, išmintingai sujungti vieningoje visumoje – lėlių teatro spektaklyje, buvo motyvuotai suderinti ir emociškai paveikūs tiek vaikams, tiek suaugusiems. Vengrų spektaklyje galėjome tik nujausti klausimą be jokios didaktikos: ar mokome šiandien vaikus svajoti? Svajonės tikrai pildosi! O patys ar tuo tikime?..
Lydėjo ovacijos
Klaipėdos universiteto diplomantės Gintarės Radvilavičiūtės spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Vienintelė“ gana ryškiai įsiterpė į festivalio programą. Apie tai byloja ir faktas, kad klaipėdiečių spektaklio nuotrauka papuošė specialaus festivaliui skirto leidinio „Gazeta wyborcza“ viršelį.
Didžiulių lėlių plastikos, spalvų ir šokio kalba perteikta graudi istorija be žodžių apie amžinąjį meilės ilgesį tarptautinės lėlininkų auditorijos buvo suprasta, palydėta pritarimo ovacijomis ir asmeniniais režisierės sveikinimais užkulisyje.
Festivalyje pristatant Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros doc. Jūratės Januškevičiūtės parengtą lėlių teatro režisierių rengimo programą, pagal kurią studijavo pirmieji Lietuvos lėlių teatro režisieriai, diplomantės Aušra Daukantaitė ir Gintarė Radvilavičiūtė parodė filmuotą studijų medžiagą, atsakė į klausimus.
Klaipėdos lėlininkai grįžo įkvėpti dirbti ir kurti savąjį teatrą.
