Literatūra be literatūros

Literatūra be literatūros

Dainius Vanagas

Velniai žino, kaip derėtų kalbėti apie Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų knygą „Danielius Dalba & kitos istorijos“: griebtis už galvos ir apraudoti tekstų stilistiką? Ironiškai šaipytis iš lėkštų, banalybėmis persisunkusių ir nuo jų užtroškusių personažų? Svarstyti, kodėl autorei nepavyksta sukurti intriguojančio, poleminio pasakojimo? Ploti katučių ir prisiekinėti, kad tai – ateities literatūra? Girti už puikią reklaminę kampaniją ir įvaizdį? Gėrėtis populiarumu ir ryšio su skaitytoju tvirtumu? Aiškintis šio populiarumo priežastis? O gal pamėginti visus – ir didžiausius gerbėjus, ir aršiausius kritikus – sutaikyti, pripažįstant: taip, tokia yra populiarioji literatūra ir mums, kaip ir likusiam pasauliui, ji reikalinga kaip oras?

Nesvarbu, nuo ko pradėti, kuo baigti – vis tiek bus per mažai pasakyta. K.Sabaliauskaitė jau tapo lietuvių kultūros reiškiniu, o reiškinys – gerokai daugiau nei knyga, jos vertė ir recepcija. Tai – mentaliteto žyma, silpnybių, jautrių vietų atodangos, mąstymo trajektorijos, lūkesčiai ir patirtys. Juk galų gale, ką reiškia literatūros kritiko pastaba esą ši ar kita knyga yra šlamštas, jei skaitytojui per skruostus rieda džiaugsmo ašaros, o širdis spurda lyg sutikus brangų, seniai akyse neregėtą bičiulį? Ne kažin ką. Lygiai tas pats, kai „žinovų“ liaupsinamas kūrinys po penkiolikos puslapių keliauja į tolimiausią palėpės kampą, nes skaitytojui pasirodė kažin koks vingrus, nuobodus ir mandras.

Šiuo vertės reliatyvumu K.Sabaliauskaitė grindžia savo naujausią literatūrinį eksperimentą: drėbti, tėkšti, ir ažiotažas garantuotas. Juk vieni, žinoma, pasibaisės ir pasipiktins, kitiems pasidarys labai smagu, kad kažkas pasibaisėjo ir pasipiktino, o treti nuoširdžiai džiūgaus, kad atsirado kažkas paprasto ir paskaitomo, negana to, plakančio viską, kas nepaskaitoma ir sudėtinga.

K.Sabaliauskaitės tekstai – knygoje jų aštuoni – sukonstruoti kaip paskirų elementų sankaupos, o ne vientisos kompozicijos: šiek tiek sekso ir aistros, šlakelis prievartos ir smurto, žiupsnis nuoskaudų ir pagiežos, o viską pagardina kerštas, sąskaitų suvedinėjimas, blevyzgos ir, laimė, bent vienas pagyrų išties nusipelnantis knygos aspektas – spalvingos, kontroversiškos istorinės nuorodos ir faktai. Autorė knibinėja vien tik chrestomatinėmis jau tapusias temas ir problemas: žydų tapatybė, slaptosios tarnybos ir sąmokslo teorijos, emigrantai, pramogų pasaulio įžymybių asmeninis gyvenimas, „mažojo žmogaus“ neviltis ir menkystė. Apsakymai nubloškia skaitytoją į Londoną, į Paryžių, į Marakešą, į Niujorką, į Mirusiųjų karalystę ir, žinoma, į Vilnių – šių ir prabėgusių laikų. Taigi knyga prisodrinta kaleidoskopinių įspūdžių, sąlygiškai greito tempo ir įtampos.

Kodėl sąlygiškai? Apsakymų kalba prėska, skurdi, besivelianti ir stringanti burnoje; pasakojimų medžiaga nuolat balansuojanti ant lėkštumo ribos, prisodrinta radikalių, tačiau menkai niuansuotų patirčių, dėl to neįtaigi ir paviršutiniška; personažai kiaurai perregimi, redukuoti iki primityviausių bruožų. Tiesa, veikėjų charakteriai nuožmūs, prisodrinti įvairaus plauko aistrų, tačiau visiškai nepolemiški – juose nė lašo prieštaringumo, abejonės, daugiasluoksniškumo. Antai apsakyme „Vilniaus vėtrungės“ skaitytojas susiduria su aukšto laipsnio KGB pareigūnu, kuris vaizduojamas kaip visiškas siauraprotis – ką ten siauraprotis! – kaip visiškas idiotas, neturintis nė menkiausios nuovokos. Jei tokie neišmanėliai iš tiesų būtų sudarę šios organizacijos pagrindą – o būtent tokią mintį suponuoja tekstas, – tai pastaroji, užuot tapusi mirties vietininku žemėje, būtų subyrėjusi per pirmąją savo veiklos savaitę. Žinoma, čia grožinis tekstas, todėl galimi bet kokie paistalai. Bet visgi: jei jau naudojamasi referentinėmis nuorodomis į užtekstinį lygmenį, tam tikros logikos, rišlumo reikėtų paisyti – jau vien dėl to, kad reiškiniai neatrodytų, kokie nėra, t.y. paprasti.

Nepaisant silpnos apsakymų kompozicijos, K.Sabaliauskaitę dera pagirti už pastangas suteikti veikėjams individualų balsą, ieškoti unikalios kalbinės išraiškos: juodadarbis filmavimo aikštelės darbuotojas vos sugeba suregzti sakinį („Mirtis Vilniuje“), naivi poniutė iš provincijos egzaltuotai gėrisi romantiniais, stereotipiniais Didžiosios Britanijos įvaizdžiais („Filomena važiuoja į Londoną“),

užguita, gyvenimo aplinkybių nuskriausta filologė Ramutė („Žeismastis“), besidarbuodama puošniame Paryžiaus viešbutyje, pasižymi pedantiška, gana intelektualia, nervinga, dirglia kalba ir t.t. Tai – reikšmingas pasiekimas, kadangi nūdienos rašytojai neretai pamiršta veikėjo specifikos ir jo kalbos sąryšį, ir tuomet susiklosto komiška padėtis, kai, sakykime, dvidešimt metų lapus Vingio parke grėbęs vyriškis ima kalbėti lyg filosofijos daktaras.

Tačiau sukūrusi skirtingus balsus, K.Sabaliauskaitė nesusitvarko su skirtingų personažų mentaliteto atkūrimu: tai, tikėtina, lemia menkas dalykų, apie kuriuos rašoma, išmanymas. Dėl to tekstai atrodo nerišlūs, dirbtini ir neįtaigūs: autorė per daug aiškina, vis baksnodama pirštu į dalykus, kurie ir taip akivaizdūs, ir per mažai rodo. Tačiau vien tik „prakalbinti“ veikėją jo paties kalba, žodynu neužtenka: tą kalbą dar reikia adaptuoti, įausti į meninio teksto logiką ir ją pagrįsti. Savo ruožtu K.Sabaliauskaitė apsiriboja mechaniškai perkeldama įvairių slengų stereotipinę vartoseną į savo veikėjų lūpas, ir todėl, natūralu, nuo banalybių pertekliaus šioje apsakymų rinktinėje tiesiog linksta ausys: „Galiausiai pabaigoje žmogus visuomet lieka vienas“ (p. 152), „Televizija – masių bukinimo įrankis“, (p. 196), „Miestą jis ir mylėjo, ir nekentė jo tuo pat metu“ (p. 142), „Sukurti filmą apie tai būtų sunku. Juk po galais, jie buvo tikri žmonės su jausmais. <…> O gal kur nors iš viršaus jie, mirusieji, viską mato – ką gali žinoti“ (p. 36), „<…> tiesiog vyras ir moteris. Nuogi net ir su drabužiais. Aš nežinau, ar suprantat, ką turiu galvoje. Jei būčiau rašytojas, gal pasakyčiau kaip nors geriau“ (p. 32–33). Ir tokių „perlų“ – pilna knyga!

Būtent nenoras būti rašytoju – nenoras „pasakyti geriau“, kruopščiau, įdomiau, kūrybingiau – šioje apsakymų rinktinėje yra bene ryškiausia intencija. Autorė siekia laužyti socialines ir kultūrines konvencijas, atsiriboti nuo mūsų kraštui gana būdingos lyriškos, dvasia, būtimi, gelmėmis žongliruojančios arba jai priešingos – novatoriškos, pretenzinga (dėl to kartais tuštoka) žaisme ir provokuojančiomis formomis pasižyminčios prozos. Tai išties įdomu, reikalinga ir sveikintina – jau vien dėl to, kad Lietuvoje seniai trūko pramogine, populiariąja literatūra užsiimančių rašytojų. Tik gaila, kad alternatyva, kurią šioje apsakymų knygelėje pateikia K.Sabaliauskaitė, yra nevykusi ir netgi vargiai paskaitoma.

Viename iš knygos apsakymų rašoma: „Leidybos verslas parduoda ne ką kitą, o legalius narkotikus protui, sielai ir slėpsnoms. Užaštrinantis kokainas, raminantis heroinas ir viagra viename. Narkomafija, dar pajungianti ir smegenų plovimą bei prostituciją. Sex, drugs and rock’n’roll“ (p. 155). Gal ir tiesa. Tačiau tokiu atveju šią knygelę reikėtų priskirti prie silpnų, menko poveikio narkotikų, o parduotuvėje įgrūsti į lentyną šalia tokių produktų kaip alus be alkoholio, cigaretės be nikotino, kava be kofeino ir guminės moterys.

Bet, kaip sakoma, čia laisva šalis: kiekvienas susileidžia, ką nori.

by admin