Lituanikos pėdsakais – po Varšuvą
Klaipėdos universiteto Muzikologijos instituto mokslo darbuotoja doc. dr. Rūta Stanevičiūtė, vykdydama Europos socialinio fondo finansuojamą visuotinės dotacijos projektą „Lietuvių muzikinė kultūra migracijų kontekstuose (1870–1990): tautinio tapatumo ir muzikinės raiškos sąveika“, šį pavasarį lankėsi Varšuvos bibliotekose ir archyvuose. Ji mielai sutiko pasidalyti įspūdžiais.
– Kokiu tikslu vykote į Varšuvą?
– Vykau į Varšuvos bibliotekas ir archyvus ieškoti su Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lietuvos sekcijos Kauno skyriaus ir Lenkijos sekcijos Vilniaus skyriaus veikla iki 1940-ųjų susijusios dokumentacijos. 1939-aisiais Varšuvoje įvykęs šios organizacijos pasaulinis festivalis buvo paskutinysis ikikarinis renginys, kuriame dalyvavo itin gausi lietuvių muzikų delegacija ir dešimtys Vilniaus muzikų. Žymiausi tarpukario kompozitoriai modernistai – Vytautas Bacevičius bei Jeronimas Kačinskas – jo metu pristatė ambicingą planą surengti pasaulinį festivalį Lietuvoje 1940-aisiais. Bet prasidėjęs karas ir po metų sekusi sovietinė okupacija sužlugdė šiuos planus, o daugelis lietuvių menininkų atsidūrė emigracijoje. Todėl tiek mūsų tautiečių puoselėti planai, tiek tarptautiniai Lietuvoje gyvenusių muzikų ryšiai bei veikla nugrimzdo užmarštin. Šiandien tenka rekonstruoti prarastos istorijos puslapius ne vien pasitelkiant išlikusią prieškario spaudą, bet ir ieškant įvairiose institucijose išsklaidytos organizacijų veiklos dokumentacijos, epistolinio palikimo, kūrinių rankraščių.
– Kaip su Lietuva susijusi medžiaga atsidūrė Lenkijoje?
– Po karo į Lenkiją persikėlė gyventi nemaža dalis Vilniaus krašto muzikų, čia atsidūrė ir dalis išlikusių muzikinių organizacijų archyvų. Aptikti lituanikos pėdsakus kaimyninės šalies archyvuose bei kitose istorinę medžiagą kaupiančiose institucijose nėra lengva, nes šie šaltiniai yra išsklaidyti ir ne visuomet suregistruoti. Be to, dalis su Lietuvos muzikine kultūra susijusių dokumentų tebėra privati nuosavybė, su kuria susipažinti galima tik gavus šaltinių paveldėtojų sutikimą.
– Kokiose institucijose saugomas muzikinis paveldas?
– Skirtingai nei Lietuvoje, su muzikine kultūra susijusius dokumentus aktyviai kaupia daugelis Lenkijos aukštųjų muzikos mokyklų bei universitetų, specializuotus archyvus yra išlaikiusios nemažai iki šiol veikiančių muzikinių organizacijų, pvz., Lenkijos muzikos leidykla, Kompozitorių sąjunga, Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos nacionalinė sekcija. Vis dėlto gausiausia su vykdomu tyrimu susijusi dokumentacija sutelkta dviejose svarbiausiose muzikos istorikams institucijose – Nacionalinėje bibliotekoje ir Varšuvos universiteto Muzikos kabinete. Be kitų vertingų kolekcijų, Nacionalinės bibiliotekos Muzikos skyrius puikuojasi dar vienos žymios lietuvių ir lenkų muzikų Bacevičių šeimos atstovės – kompozitorės Grażynos Bacewicz fondu, kuriame yra per 4500 laiškų, daugelio partitūrų rankraščiai ir kiti pirminiai šaltiniai. Su Nacionaline biblioteka dėl muzikinio paveldo labiausiai konkuruoja dar 1958-aisiais Varšuvos universitete įkurtas Muzikos kabinetas, sistemiškai kaupiantis XX a. Lenkijos kompozitorių medžiagą ir veikiantis kaip vienintelis specializuotas šios srities archyvas šalyje. Kabineto puošmena – iškiliausio XX a. pirmosios pusės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanowskio archyvas, taip pat mažai tyrinėtas 1926-aisiais įkurtos Jaunųjų lenkų muzikų draugijos Paryžiuje fondas. Tarpukario metais su šia modernių orientacijų draugija aktyviai bendradarbiavo Vilniaus muzikai. Iš Paryžiaus koncertų salių ir salonų į Vilnių keliavo ne tik prancūzų muzikinės mados, bet ir partitūros iš kitų kontinentų.
– Ar pavyko rasti tai, ko ieškojote?
– Dėmesingų Muzikos kabineto darbuotojų ir ypač jo vadovės Elżbietos Jasińskos-Jędrosz padedama aptikau nemažai unikalių dokumentų, atveriančių menkai žinomus ar visai nežinomus Lietuvos muzikos kultūros istorijos puslapius. Išsamesnių tyrimų reikalauja Lietuvoje neprieinami ir net nežinomi kūriniai lietuviška tematika, sukaupti Nacionalinės bibliotekos, Varšuvos universiteto, Lenkijos muzikos informacijos centro fonduose. Štai Vilniuje aktyviai veikusio Tadeuszo Szeligowskio kai kurie kūriniai veikiausiai parašyti pasiremiant paties kompozitoriaus surinktais lietuvių folkloro pavyzdžiais. Tarpukariu dirbdamas Vilniaus universiteto Etnologijos katedroje jis skatino rinkti lietuviškąjį folklorą ir savo kolegas bei įvairių tautybių – lenkų, lietuvių, žydų, baltarusių kilmės – mokinius, kurių kūryba ir veiklos gairės dar menkai išnagrinėtos. Raritetu tapę ir kai kurie tarpukario leidiniai: ypač minėtinas vos dviejuose Lenkijos universitetuose aptinkamas Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos Lenkijos sekcijos biuletenis „Šiuolaikinė muzika“ (1936–1939). Pirmaisiais metais leistas kaip mašinraštis ir platintas daugiausia privatiems asmenims, biuletenis suteikia informacijos ir apie nežinomus tos pačios draugijos Lietuvos sekcijos veiklos epizodus. Mokslinės kelionės metu turėjau galimybę patirti, kokią vaisingą pagalbą tyrėjui gali suteikti aukštos kvalifikacijos archyvinio darbo ir šaltiniotyros specialistai.
– Kaip darbuojasi Varšuvos bibliotekos?
– Bendradarbiaujant Nacionalinei bibliotekai, Varšuvos universiteto Muzikos kabinetui, Lenkijos kompozitorių sąjungai, Lenkijos muzikos leidyklai, Nacionaliniam radijui ir kitoms institucijoms, kaimyninėje šalyje vykdomi reikšmingi kritinių šaltinių tyrimų, registrų rengimo, leidybos ir skaitmenizavimo projektai, populiarinimo darbai (parodos, televizijos ir radijo laidos, filmai). Lygindama su mokslinių tyrinėjimų galimybėmis panašiose institucijose Lietuvoje, buvau maloniai nustebinta keliolika kartų mažesnių dokumentų kopijavimo ir skenavimo įkainių. Muzikos informacijos centras visas paslaugas teikia nemokamai, laikydamas tai indėliu į nacionalinės muzikos populiarinimą. Nors kultūrinės raiškos skaitmenizavimo baruose mūsų šalies specialistai kai kur kolegas gerokai pralenkę, muzikinio paveldo kaupimo ir sklaidos srityse dar daug ko galėtume pasimokyti. Dėmesio mokslui ir jo nacionalinės svarbos liudijimų buvo nuolat pilna iki vėlumos veikianti Varšuvos universiteto biblioteka. Vienas įdomesnių naujų Lenkijos sostinės statinių, simbolizuojantis atverstas knygas, – neabejotinas traukos centras ir kultūros židinys. Čia sudarytos itin palankios, naujomis technologijomis grindžiamos sąlygos ir studijuojančiam jaunimui, ir vietiniams bei iš svetur atvykstantiems mokslininkams. Kolegų atvirumas skatina tikėtis, kad artimiausioje ateityje kartu imsimės ir bendrų projektų muzikinio paveldo srityje.
Kalbino Danutė Petrauskaitė
