Liudas Pranciškus
Daugiau nei ruduo…
Rudeninės liūtys – mirties pranašai
įmirkusi žemė nebesugeria mūsų nuodėmių
dar žaliuoja laukai ir ganosi palaidos avys – paskutiniai
vasaros sielų likučiai
tik nedžiūsta rudeniniai tinklai, smaugiantys mus
šiltuose daugiaaukščiuose
su visais laikraštiniais skelbimais, su melagingomis orų
prognozėmis internetinėmis bombomis….
užmūrytuose kaminuose dar miega Vėlinių vėjai
Pamesti raktai
Viduržiemio atlydys, vidurdienio sustojimas
šlapiai purvinoje autobusų aikštelėje ant pavargusio
medžio šakos
kabo kažkieno pamesta raktų grandinė
trečia diena pravažiuoju pro šalį, o jie vis kabo ir šypsosi
niekas nenori patekti į svetimus namus, kabinetą, garažą,
gyvenimą
į patį žmogų, pametusį raktus
et, niekas nesiveržia į svetimus pasaulius……
Vis sapnuoju žuvis
vis sapnuoju žuvis tarsi vėjo laivus, tarsi amžiams
išmirusias vasaras
vis kartoju žodžius, iš kurių jau išaugau seniai
vis ilgėja naktis, gyvenu joj su paukščiais senais…
vis šviesėja tamsa, joj šuoliuoju mirties vežimu
vis per debesis šalto dangaus su palaidotų vasarų vėtrų
sparnais…
vis sapnuoju žuvis tarsi savo dienas, kuriose gyvenu,
gyvenau ir gyvensiu ilgai
kuriose lyg žuvis paklydau amžinai…..
vis plaukiu su srove
lyg žuvis ir su laiko ženklais…
Nematomas žolininkas
Be jo neateina žiema, be jo nepažinčiau mirties
be jo arbata negaruotų ir seniausiam rąste nerūdytų vinis –
žiema jis kvepia mirusia vasara, vasarą klausinėja, ar
sulauksiu žiemos
nežinodamas, kas yra laikas, pavasariais sveikina mane
su gimtadieniu,
tada pavėsinėj gurkšnojam arbatą praeities- citrinos
saulėtos spalvos…
joje mūsų mintys, nesustojantis laikas
viskas tik gurkšnis kraujo gomury – žemės žolių maldos,
tiesa, patarimai…
iš ten parskrenda pavasario paukščiai, potvyniai gležni
iš ten išgirstam, ką kalba žolė, neužrašoma vėjo kalba…..
Juodos saulėgrąžos
Štai ir Kalėdos,
vitrinoje puikuojasi juodos saulėgrąžos, papuoštos aukso
dulkėmis
neoninėm šviesom nokintos praeiviams šypsos liūdesiu
piktu
išvargusiems, kruvinom akim beieškantiems papuošalų
ir dovanų
juodos saulėgrąžos auksinėse pintinėse vėl pranašauja:
– Nieks nesikeis…
nei pats viduržiemis, nei šventės, nei mirtis, nei melsvos liūtys
ir mes save su šypsenom juodų saulėgrąžų vėl parsinešime
namo
ir slėpsime save po eglėmis, prie stalo, taurėse ir lovose
jas glausdami prie savo lūpų mėlynų…..
Tėvynė
Tėvynė?……..
kur pinigai, ten ir tėvynė
tėvynė ten, kur šlama pinigai
kur popieriuje pailgam
žalia spalva sidabro siūlais susipynė
tenai tėvynė, namas, karstas, ir mes, neūžaugos vaikai….
tėvynė ten, kur šlama pinigai –
Paukštis ant kruvino sniego
Tik du dūriai peiliu, tik pažeistas plautis ir baltos sienos
koridorių, palatų
už nepatikusią šypseną, už žodį atsiprašymo
už tai, kad tylėjo, nes neturėjo ką pasakyti, už
nemokėjimą keiktis
dovana nuo tokių pat paukščių kaip jis, už nieką, bet ir
už visišką viską
verkia žmogus, kruvinom ašarom verkia, nes subadytas
vidury dienos už tai, kad sąžiningai gyveno
kad augino vaikus, mylėjo žmoną, tėvynę, sąžinės niekada
nenunešė į lombardą
už tai, kad visko nachui neišmoko pasiųst….
Viduržiemio bičių medus
Ar tu matei? Ar tu girdėjai seniausią sapną iš visų sapnų
viduržiemio be galo šiltą bičių slėnį ir briedžio aimaną
su kruvinu kaklu
paklausk savęs, kodėl langai užšąla iš vidaus
kai visą žiemą valgom bičių medų
kodėl mes nesapnuojame mirties dangaus?
ir savo angelus už pavadėlių žiemą ganome
po du, po tris, o ne po vieną……
paklausk savęs ir užsikąs medaus
Juodas vienuolis
Kasdien sutinku šį vienuolį
tušti buteliai, konteinerių šiukšlės, smaluotas veidas ir
rankos…
praeivių šaltyje bedantis neregys įdėmiai klausosi, ką
skambina sekmadienio varpai
nuspjovęs cigaretę, angelus paukščius maitina, kažką
jiems pranašauja išmintingai
o šį juodžiausią paukštį šalčio tyloje gėlių prekeiviai
juoduoju vienuoliu vadina…
arčiau Kalėdų jam vis ledėja ašaros, nuo prakeiksmų
pamėlsta rankos….
kažko varpai nutilo, o gal sekmadienis negyvas?
o gal ir šalčio juodas paukštis mirė?
juodas vienuolis parduotuvės kampą apkabina….
ir paskutinį kartą žiūri: Viešpatie, koks mėlynas dangaus
ir kokios juodos dausos skuba pasitikti jo
svajojusio bent vieną kartą šioje žemėje sušilti, ne
sapne……
Paskutinė burlaivio kelionė
Aplankiau senus draugus apiplaukdamas visus savo
praeities uostus, krantines, užutekius, senvages
niekas nepasikeitė, mes vis dar jauni ir, ačiū Dievui, vis
dar panašūs į save
spjaudom mirties vėjui į veidą užsigerdami vynu,
et, viskas nemirtinga…
Viešpatie, kaip žiauriai paseno krantinių moterys,
kaip greitai užaugo jų vaikai
tik kiemai, vynas ir nusenę šunys tie patys… visur tas pats
kvapas ir tos pačios spalvos
kitaip negalėtų ir būti
jų gyvybėje – mūsų gyvenimo likučiai…
…kaip švelniai marios daužo mano kūną į krantinės
karstą
Kaimynas, piešiantis dulkės portretą…
Mes abu seniai jau nieko nebenorim
mus abu jau seniai palaidojo žodžiai, garsai, jų prasmės,
šilti ir šalti lietūs…
apleistam name kuriame sutilpo kiaurai skylėti mudviejų
gyvenimai
mes dviese ganome rudens ramybę
– tik čia niekas neužeina, nemiršta, nebegimsta…
leisgyvis mano kaimynas dailininkas visą žiemą tapo
dulkės portretą
apsistatęs dirbtuvę žiemos žalumynais vazonuose
drebančiu teptuku bando nupiešti miegančios dulkės
veidą
su labai panašiomis į mano mirusios motinos akimis, su
visais jos sapnais ir svajonėmis
rytais, kai susitinkam parūkyti balkone, vis klausinėja jos
gyvenimo istorijų….
… niekas nieko nebenori kaip ta dulkė iš jo portreto
dažnai stebiu praeivius tokius pat kaip ir mes
kaip sunku prisipažinti sau, kad nieko nebenori.
