Liudas Statkevičius
 |
| Ričardo Šileikos nuotrauka |
šešėlių skerdykloje
I.
šešėlių skerdykloje – šūviai ir nerimas – –
smulkaus kalibro muselės
viskas vis labiau primena Cezario pjūvį –
viešpatie –
renkuosi bėglio gyvenimą, aguonų galvas
raudonį ant traukinio bėgių bambagyslių
mylimoji kerpa kasas,
delno žemėse
braižo žemėlapius
renkuosi persekiotojus, ginklus, įpjovas –
gilzių inkštimą
viešpatie –
tiek maišaties, o viskas tik triukšmo teorija
ir katastrofų estetika –
II.
liūtys išmuša paskutinę vapsvalizdžio akį –
renku geluonis – kirkšnyse slėpsiu
viešpatie –
mirtį nešu, rankos nešvarios
kaip ir mano tikėjimas
buriu rankų mostais, bunkančiais kaštonų snapais
(rudenį vaikėzams bus mūšis dėl vasaros)
o kol kas –
pabėgėlių virtinės, slidinėjančios juodu
asfalto liežuviu, kaulo baltumo
pakelės dantys
lieki tik tu, viešpatie, toks pats
neaiškus kaip ir kitas, dar neparašytas
eilėraštis –
lietų transliuojančios lietvamzdžių burnos
dainelė apie brolį (nors nebūtinai)
kirsk kardeliu, mok
sesulos kaulai kapely, dabok
rugių galvos vidudienį karias
geležėlės žvanga, gal karas
gink, gink, savo debesis gink
mažas mažyti žemės žmogau
kirsk kardeliu, mok
rieda galvelės, broli, miegok
dilgsi diena, nėra net šešėlių
buvo jau karas, liko tik vėlės
gink, gink, savo debesis gink
mažas mažyti žemės žmogau
nebūtinai apie juos
o juk galėtum
tiesiog nustot masturbuotis
priešais svetimus eilėraščius
susirastum kokią bedantę
šuns akimis –
ana bent nesikandžiotų
gal net mylėtų
negražu(s)
klausyk, mylimoji,
trumpi ir negražūs
mano eilėraščiai ir žodžiai
mano negražūs
ir pats truputį
(na, gal kiek daugiau)
esu negražus –
turiu auglį ir randą:
(šešios siūlės mėlyno valo)
geriu ir rūkau, mylimoji,
pigūs batai ir kelnės,
ir kepurė mano:
kvaila, negraži –
klausyk, mylimoji,
o tu – dainuoji ar loji?
negražu, negražu,
mylimoji
gallinago gallinago
niekas neklaus, kuris kaltas –
liuobs į varpinės viršugalvį
net neperspėjęs –
sumekens perkūno oželis
iš pelkėto užutėkio
į tuoktuves išsiruošęs –
kokia palyda!
debesų avinėliai – piršliuosna
(pasogos dalis pažadėta)
vežėčios net braška –
audros atolu riedėdamos
niekas neklaus, kuris kaltas –
(paprastai kaltų nebūna)
krustelsi –
perkūnsargiu grįš –
gulėsi užgulusiom ausim
rugių skeveldrose
pame(s)tinukai
brolis nukvaišta:
parako kvapą gliaudo iš kulkų –
gins gerves naktigonėn-
bepigu jam –
skerdžiamo kuilio akim vėpsoti
kaip pusnies krūtys gula
į delnus nykščiais apkabintus –
seka dilbio kalnagūbrius
apsems – susodinsim į geldeles
bus MAŠINĖLĖ –
pabaidysi paukščius – gailėsies
kryželiu guls
bobulės drapanų klostėse
mažakalbis
tik smarkiai
įniršęs
jis tapdavo
tikru
poliglotu –
žiemos budynės
lyčių baržos pakrantės prekyvietėj –
išpardavimas – didelės nuolaidos – veltui
net nesitiki – trini traiškanotas akis
iš maurotos miego pelkės išbridęs – – – –
žiū – antai žiemos hipnozės neatlaikę
varvekliai išsiskaičiuoja ir
strimgalviais skuba į sapno dalybas –
pavėluosi – teks stoviniuoti nudelbus akis
lyg apsivogus bažnyčioje –
varžovai nesnaudžia – mėto pėdas – – – –
ryliuoja nendrių vargonėliuose
kol atodrėkis šiurkščiu veršelio liežuviu
paausius laižo – nebegali sudėti bluosto –
išsibudini atsisukus į kairę –
dešinė jau išsapnuota
jau nieko nebėra…
jau nieko nebėra, o sako – buvo
ir nebėra sapnų, ir nebėra malūno
tik šaltis lytimis vėl upę raugia
ir tėvas žiemkenčių jau nebelaukia
išlinkę kaminai palydi saulės vadą
ir likusius gyvus iš proto veda
aulinių galvos vėl linksniuoja gruodą
vienus apiplėšia, kitiems – tik duoda
sugirgžda ilgesiu nušalę durys
dar neršia žuvys, paskutinis sapno dūris
jau nieko nebėra, o sako – buvo
…kartais būni per mažas…
kartais būni per mažas
įsižeisti – per didelis – nesiklausyti –
tik akmenys neturi vardų – lygūs
– – – – – – – – – kartojasi
skruostuose įraudę rugpjūčio atšvaitai
vaikigalių įbrėžti vinutėmis –
[esi per didelis – esi per didelis]
liūdėti
ryto belaukiant
1—
šunys
neatpažįsta nakties
debesų perdangoms
riejantis
2—
boluoja
mėsininko peilis
rūku
suteptas
3—
geluonies
išskirti pirštai
delne pakniubę
inkščia
priduočiau
priduočiau savo eilėraščius
bet kas tokius ims – lyg iš prieglaudos
vieni apsišlapinę, spuoguotais veidais
kandžių peraustom kojinėm, akim
užverktom –
kiti vis kažką kirilica apie motinas
rašinėja ant sienų anglies gabalėliais –
priduočiau – save dar pridėčiau
bet – kas mane ims
sąžiningumas
pirmąkart prie komunijos
išgirdęs Kristaus kūnas
ačiū sakiau
nežinodamas amen
anuomet dar nekalbėjau
nežinomais žodžiais
sąžiningai
