Liūdesingas aistrų koliažas

Liūdesingas aistrų koliažas

Rimantas Černiauskas. Samdomo žudiko išpažintis. V., „Gimtasis žodis“, 2004.

Sigita Bartkutė

Iš kur bebus tos mano aistros… Tačiau ar ne juokai: štai jau trečią kartą iš eilės vis įsiaistrinu. Ir vis dėl kitų. Ir vis dėl kitokių. O smagiausia – išprovokuota. Tai va. Šikšneliu labai įaudrino kažkokia Lučiūnienė. Kepenienė gudriai sugundė pati. O štai vėlgi Šikšnelis!… Bet kaip lietuvių dainuojama: negalvokit nieko blogo!.. Rimanto Černiausko novelių romaną Samdomo žudiko išpažintis („Gimtasis žodis“, 2004) iš suleistų į jį nagų (tikiuosi, kad moterų?!.) išplėšiau sumasinta tik Šikšnelio. Tada, kai pastarajam papriekaištavau, kad visgi to, kas žemiau juostos, man buvo šiek tiek per daug – net Rimantas… O Šikšnelis tik gudriai šyptelėjo: „Va Rimanto romane tai… Net ir iš lovos neišlipama…“ Įsiaistrinti ne analitiškai, ne kritiškai jau nebemokančiai man pasidarė tiesiog smalsu: tad kaipgi tuo žaidžia rašytojas R.Černiauskas?.. Niekas taip neišgarsina autorių kaip kad jų pačių „paskalos“ apie vienas kitą… Kurti paskalas apie save – taip, kaip tai darau aš, – dar nė vienam tiesiog neužtenka drąsos… Tiksliau – beprotystės… Vis dėlto dabar jau rimčiau.

Kai perskaičiau naujausio romano pavadinimą, pagalvojau, kad rasiu ar detektyvą, ar tikrą atgailaujančio žmogžudžio išpažintį… Tačiau pati pirmoji novelė sukėlė nepasitikėjimą žodžiu išpažintis… Beje, ši Rusiška ruletė ir nemaloniai sudirgino. Viso kūrinio pavadinimo centre – nuoširdumui, atvirumui, savo kalčių išpažinimui įpareigojantis žodis, o novelė pradedama kriminalinio žargono sakiniais, „rusiškos ruletės“ žaidimu ir kitų kaltinimu – tai ne jis, tai ne novelės protagonistas kaltas, kad jis pasirinko žudiko kelią. Nors ir susitapatinama su menkysta, žlugusiu žmogumi, bet vis tiek tik žaidžiama: novelėje vyksta ne gili psichologinė drama, pirmojoje novelėje veikėjo likimas atiduodamas tik bravūriškam atsitiktinumui – net ne lemčiai. Kai žmogui tampa kalti kiti – tie, kurie duoda užsakymus, ir net tie, kurie lėbauja už jo kruvinus pinigus, apie sąvoką „išpažintis“ kalbėti šventvagiška… Iš karto prisiminė J.Šikšnelio romano pradžia – pilna tikros atgailos, pilna tikrojo žmogiškosios kūrėjo kaltės suvokimo, pilna liūdesio dėl dingusio nebūtyje laiko, o ypač – žmonių. Krikščioniškai stipri pradžia. Tad R.Černiauskas pradžioje tikrai labai išgąsdino etiniu aspektu. Bet tenka pripažinti, kad struktūriniu požiūriu pirmoji Rusiška ruletė suręsta tobulai – pagal visus klasikinės novelės žanro reikalavimus. Užbaigiančioji romaną to paties pavadinimo noveliukė struktūriškai jau silpnesnė, bet tik ji vis dėlto pozityviai pateisina ir bravūrišką žaidimą šventais „daiktais“.

Kiti R. Černiausko Samdomo žudiko išpažinties „gabaliukai“ negatyvų mano nusiteikimą itin lengvai išsklaidė, nors toliau jie ir pasidarė beveik visai nebepaklusnūs klasikinės novelės kanonams. Šikšnelis šiuo požiūriu pasielgė irgi daug apdairiau: vadindamas savo romanų kompozicijas „guriniais“, „apribais“, jis daug tiksliau apibrėžė naująsias konstrukcines stambiosios prozos tendencijas. Perskaičius visą Samdomo žudiko išpažintį, man R.Černiausko romano struktūrai apibūdinti labiausiai patiko žodis „koliažas“. Dėl jau paminėtos ir dėl dar poros priežasčių. R. Černiausko romanas atsisako ir klasikinio pasakotojo. Jis atsisako ir tradiciškai lengvai atpažįstamo protagonisto. Romane vyro, kuriam 2039-aisiais bus 90 metų, apibendrintas paveikslas tarsi „lipdomas“, „klijuojamas“ iš kelių ar net keliolikos fragmentiškų portretų. Tačiau tai tik vieno vienintelio rašančio vyro, menančio „socialistinę“ jaunystę, išgyvenusio sausio 13-osios sukrėtimą ir bandančio ištverti dabarties cinizmą, koliažinis paveikslas. Paveikslas, kurį į visumą jungia tarsi tik romano veikėjo Leonardo žaidimas. Žaidimas, besiremiantis Klaipėdos kultūrinėje erdvėje lengvai atpažįstamų, net pavardėmis įvardijamų (pvz., figūruoja A.Kuklio, J.Šikšnelio kūrinių pavadinimai bei citatos, tikras faktas iš J.Baltušio gyvenimo – tik kad šie realūs asmenys kūrinio veiksme nedalyvauja) vyrų gyvenimiškais siekiais ir aistromis…

R.Černiauskas žaidžia pagal visus postmodernizmo reikalavimus. Tiksliau – puikiai juos imituoja. Kaip kad ir J. Šikšnelis (abu minėtieji autoriai dėl lyriškos pasakotojų prigimties, dėl tradicinių vertybių branginimo yra daug artimesni gal net J.Apučio kartai). Černiauskas kaip žurnalistas/rašytojas atvirai susitapatina su teksto personažais (būtent – ne su personažu, o su personažais, nes neįmanoma besuprast, kas yra kas tas samdomas žudikas iš tikrųjų…), manipuliuoja net ir tikrais faktais: protokoluoja motinos mirties datą, įveda į tekstą gal net kai kam gerai pažįstamus kurso draugus – tegu ir fizikus, o ne matematikus. Postmodernizmas ypač ryškus aistrų srityje. Dabartinei literatūrai privalomomis vyriškomis blevyzgomis R.Černiauskas iš tikrųjų neiškelia savo kūrinio veikėjų ne tik iš lovų. Jų gal tik ant medžio šakos neužkelia. Arba kaip S.Geda – ant arklio. Pagal šiuolaikinius to reikalavimus besijuokiančiu, ar net besikvatojančiu vyrišku liežuviu pertvarkoma net ir „Giesmių Giesmė“… Kad tik būtų apiplaktas ir „vyriškas pasididžiavimas“, ir visos 333 “Kamasutros“ pozos. Arba bent tos, kurios išsitenka tekste… Tad J.Šikšnelio romanų pasakotojui šioje srityje iki R. Černiausko Samdomo žudiko išpažinties – tikrai kaip iki Merkurijaus…

R. Černiausko romane dėl moterų einama iš proto, jų verkiama net tada, kai net vyriškos lyties pasakotojui atrodo, jog jų begalima trokšti tiktai kaip tarnaičių (protagonisto tėvo pavyzdys)… Tad Samdomo žudiko išpažinties moteriškoji giminė – spalvinga, chameleoniška, klastinga ir agresyvi… Moterys – ir medžiotojos, ir liūnas (beje, ar ne aš pati šią metaforą Černiauskui kažkada ir pametėjau), ir kekšės… Bet visos tokios jos ir teigiamos… Nes visos jos trokšta tik to… Ir, aišku, tik iš jo – Vieno Vienintelio… Kitaip jos gali „emancipuotai paminti vyrą po padu“, tapti paklodėmis arba aikštingomis senmergėmis (nelabai supratau, ar visi šie variantai lygiaverčiai)… Tik labai neryškiai romane šmėkšteli moterys – ir žmonės… Jos tokios faktiškai yra tik dvi – mama ir žurnalistė Audronė… Yra ir dar pora, bet šias moteris pasakotojui tarsi užstoja kiti veidai – jos lemtingos jau kitiems literatūrinio koliažo vyriškiems portretams… Jų adresu faktiškai jau ir neblevyzgojama.. Kaip kad neblevyzgojama nei sovietinio saugumo bildukų, nei sausio 13-osios, nei žmogžudiškos moralinės prostitucijos (puikiai tam pasirinktas žurnalisto profesijos įvaizdis), nei juo labiau mirties temomis… Bliuznijama (žinau, kad šis žodis netaisyklingas, bet kad jis man tuoj bus labai reikalingas) tik apie išgertą alkoholį – Černiausko romane geriama net iš kibirų. Blevyzgojama tik apie vyriškąją ir moteriškąją potencijas. Bet tie bliuznijimai Černiausko kūrinyje netikėtai ir nepastebimai ima ir virsta bliuzu… Liūdnu, ilgesingu ir nebepakartojamu… Nebesupainiojamu nei su baladės, nei su romanso stilistika – taip būdinga šio autoriaus „Rudens žiedams“… Beje, baladė ir romansas skamba ir šiame romane – tačiau tik kaip lietuviško kolorito ar klasikinės poezijos detalės: šiame kūrinyje į muzikinį pasakojimą įsipina jau ne tik jeseniniškas Rytų motyvų skaidrumas, jau ne tik „Giesmių Giesmės“ maksimalistinė gaida… Įsipina iš pasaulinės kultūros kažkas dar… Ir tai skaitant naujausiąjį R.Černiausko romaną skamba kaip bliuzas…

Tad gal būsiu suprasta, kodėl nieko iš šio kūrinio faktiškai ir necitavau?.. Pabandykite iš bliuzo išskirti nors vieną vienintelę muzikinę frazę… Išgirsite tik žąsies girgtelėjimą, ar net ir nė jo… Negalėčiau net sau leisti taip nusibliuznyti… Tačiau R. Černiausko romanas paskutine novele grįžta prie savo pradžios. Kaip kad ir J. Šikšnelio „apribai“. O aš juk prisiėmiau atsakomybę už abi šias knygas. Todėl turiu bandyti išlaikyti ir savo teksto žiedinę kompoziciją. T.y. – grįžti į jo įžangą ir bandyti sujungti visus recenzuotus kūrinius.

Virtualus P.S. Pagal literatūros pedagogų rekomendacijas.

Taigi. Ką aš pasakyčiau iš savo moteriškos patirties tik pradedančiai ieškoti vyro idealo Saulenei – N.Kepenienės romano 10% improvizacijos pagrindinei veikėjai? Jeigu susidurtumėm ne tik mudvi, bet susitiktumėm ir J. Šikšnelio bei R. Černiausko kūrinių protagonistus?

Pirmiausia pasakyčiau: traukis Tu nuo jų kuo toliau… Abu jie – sẽniai. J.Šikšnelio pasakotojas – dar ir Inos vyras. Pagal nerašytą lietuviškos etikos kodeksą jis yra Tau jau miręs… Ar mokėtės Vaižgantą?.. Va R.Černiausko protagonistas lyg ir nevedęs… Bet Tau tik šešiolika, o jis tiek moterų perėjęs – tegu tik akimis ir liežuviu… Ir taurelės nelenkia… Kai šalia jo dar ir antikinių miškų satyrai… Šlykščiausia, kad jis ir žudo. Už pinigus. Dvasiškai.

O jeigu jie būtų jauni? Šiek tiek už Tave vyresni – kaip ir priklauso vyrams… Aš rinkčiausi Šikšnelio arkliadantį luošą skurduką – pašaipų ir grubų, bet grubų kažkaip ir droviai… Mus vienytų Biblija, skausmas dėl prarastų, nesuspėtų „apmūryti“ namų, pradingusio laiko ilgesys bei kaltės jausmas, kad ir mes, deja, trepojame sielas – tegu tik „baltose lankose“… Patiktų jis man, nes yra absoliuti priešingybė pragmatiškajam Algiui – antrajam Fabijono Grikpėdžio žentui… Ir moka ieškoti deimančiukų – vėlgi kaip Vaižgantas. Vadinasi, jis iš tikrųjų jau apšlakstytas isopu – gyduole. O kai geba kaip seseris suprasti ir ginti net mus… Žinoma, jeigu „apsinešusios“ pačios neišsimurdome nei istorijos, nei partinėse, nei dabartinių orgijų srutose… Bet net ir iš tokių mūsų jis juokiasi tik atlaidžiai… Kaip kad ir R. Černiausko kūrinio pasakotojas… Vadinasi, jau imu kaip ir Tu blaškytis… Tad reikėtų gręžtis į abiejų šių vyrų tėvus. Kad R.Černiausko pasakotojas turėjo labai šviesią mamą, o gal ir tėvą neprastą – aišku kaip dieną. Ir kai jis mamą taip myli – kaip vaikas… Luošas skurdukas autoironiškai graudžiai menkina save, o apie tėvus moka gražiai patylėti – kaip kad tylime apie mirusius, kai per skaudu prakalbėti… Bet ta didžiulė jo girtuoklystės bėda… Tik jei girtas jis yra toks, koks ir vaizduojamas, tai man visai nebaisu. Kas groteskiškai vyksta vonioje, tevyksta (to Tavo metų net ir nesuprasčiau)… Sako ir rašo, jog tai vyrų sveikatai net padeda. Netrukdytų man net girta Erinija, o gal ir Žibutė?.. Kaip ir R.Černiausko Janinos/Akvilės, ar kaip jos ten… …jei neįsirangytų į mano vaikų tėvo širdį, jei begėdiškai neapiplėštų ir žiauriai nesužeistų jų… Dar neužaugintų vaikų… To J.Šikšnelio ir R. Černiausko protagonistai net ir nesupranta – nes jie ir bevaikiai, ir vyrai… Užtat tą jau žinai Tu. Bet ir Tu dar nesupranti, kad tos Erinijos/Akvilės/Janinos ir apdergtų. Pirmiausia apdergtų Tavo vaikų tėvą. O per jį – ir Tavo vaikus, ir net anūkus… Visam jų gyvenimui. Genai, genai, genai!.. – galės jiems bet kas ir bet kada spjauti į veidus. Ir būtinai spjaus – net ir nekaltiems. O tai pagal lietuvišką giminės garbės kodeksą ir yra baisiausia, Saulene…

Vis dėlto, Saulene, aptariamųjų romanų visai neduočiau Tavo amžiaus merginai. Iki vedybų… Voliotis po vyrišką leksiką, po vyriškas aistras… Bet kai jau net darželyje pirmiausia matomi ne vyras, ne moteris, ne žmogus, o mokoma „žaisti“ tik su „sargiais atsargiai“… Kai žmogus net su Aristotelio ar I.Kanto klausimais klojamas tik į „dèbeto“, „krèdito“ ir „kredìtų“ skiltis bei vadybininkų, karininkų ar pedagogų kodeksų lentynas – sužymėtas punkčiukais… Esu tad ne tik atsilikusi, bet ir nepedagogiška. Tiesiog Nemokytoja… O Tu juk turi N.Kepenienę. Blykstelinčią tokiais moteriškos išminties perlais… Toli man iki jos…

by admin