Loreta Jonavičienė: „Mes turime ką saugoti“

Loreta Jonavičienė: „Mes turime ką saugoti“

S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta Jonavičienė didžiuojasi šia mokykla, kurioje pati mokėsi. Nerijaus JANKAUSKO nuotrauka

Rita Bočiulytė

Nuo liepos 1-osios keičiasi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos statusas ir pavaldumas.

Steigėjas Švietimo ir mokslo ministerija ją kartu su E.Balsio menų gimnazija perduos Klaipėdos apskrities administracijos pavaldumui. Iš aukštesniosios muzikos mokyklos ji taps gimnazija, jei per artimiausius trejus metus akredituosis gimnazijos statusui.

Iki šiol kartu su brandos atestatu S.Šimkaus konservatorijos absolventai gaudavo ir aukštesniojo mokslo baigimo diplomą – dirigento, pūtiko, muzikos mokytojo. Nuo šių metų tokio diplomo baigusieji S.Šimkaus konservatoriją nebegaus. Tačiau brandos atestate bus įrašyti ir muzikiniai dalykai. Vėlgi šiemet į konservatoriją priimami turintys muzikinių gabumų moksleiviai, baigę 8, 9, 10 klasių.

Pagal profesiją kanklininkė, neseniai 10-metį šventusio lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ vadovė, muzikos pedagogė ir naujoji S.Šimkaus konservatorijos direktorė Loreta JONAVIČIENĖ sako, kad nėra reikalo dramatizuoti dėl tokio švietimo reformos žingsnio. S.Šimkaus konservatorija turi gilias tradicijas, kurios niekur nedings, nes yra su atsidavimu puoselėjamos.

– Konservatorija mes vadinsimės ir toliau. Galima sakyti, pas mus niekas iš esmės nesikeis. Pasikeis tik steigėjas, – tvirtino direktorė. – Mūsų įstaigą perduoda apskričiai, nes dauguma pas mus besimokančiųjų suvažiavę iš Klaipėdos apskrities. Dabar mes esame keturmetė gimnazinio tipo mokykla, teikianti profesinės linkmės muzikinio ugdymo programas. Profesinė linkmė reiškia, kad tai yra ne muzikos mokykla, ne šiaip papildomas ugdymas, o moksleiviai orientuojami profesine kryptimi, kad galėtų tapti muzikantais.

Pati didžiausia naujiena, kad mes dabar duodame humanitarinį atestatą. Tokį pat, kokį duoda M.K.Čiurlionio meno mokykla Vilniuje.

Anksčiau visi galvodavo, kad pas mus, S.Šimkaus konservatorijoje, buvusioje aukštesniojoje mokykloje, buvo ruošiami tik muzikantai, ir tėvai dažnai bijodavo savo vaikus mums atiduoti, nebūdami tikri, kad jie norės toliau studijuoti muziką. Dabar humanitarinis atestatas suteikia galimybę mūsų moksleiviams stoti į aukštąsias mokyklas ir rinktis nebūtinai muzikos specialybes. Pernai du mūsų moksleiviai pradėjo studijuoti inžineriją Gedimino technikos universitete, viena mergaitė, pas mus pasimokiusi ketverius metus, studijuoja stomatologiją, kita – socialinę geografiją, trečia – filologiją.

Mūsų moksleiviai 11-12 klasėse apsisprendžia, ar jie nori būti muzikantais. Jeigu matome, kad moksleivis gabus, jis galės iš to duoną valgyti, pritariame, kad jis rinktųsi pagilintą muzikinių dalykų programą. O tie, kurie nori tik savo malonumui muzikuoti mūsų kolektyvuose, ir jau nori įsigyti ne su muzika susijusias specialybes, jie pasirenka humanitarinio profilio dalykus, išsilaiko egzaminus ir puikiausiai įstoja mokytis visai kitų specialybių. Svarbiausia, kad tie, kurie ir netaps muzikantais, bus daug intelektualesni specialistai. Įsivaizduokite stomatologę, kuri buvo chorvedė…

Pas mus jaunimas išmoksta groti fortepijonu, styginiais instrumentais, pučiamaisiais, gitara, liaudies instrumentais, akordeonu, taip pat mokosi chorinio dirigavimo, dainavimo. Renkasi ką nori – spektras labai platus. Priimame ir be specialaus muzikinio pasiruošimo. Svarbu, kad žmogus turėtų klausą, balsą, gabumų muzikai ir noro mokytis.

– Beje, stojamieji egzaminai – jau rytoj ir poryt. Ar daug turėjote moksleivių, kurie atėjo visai žali, o vėliau tapo žinomais muzikos atlikėjais?

– Nemažai per tiek metų susidarytų… Juk Deividas Norvilas – dabar žinomas dainininkas Deivis pas mus įstojo be jokio muzikinio pasiruošimo ir sėkmingai studijavo net dvi specialybes – vokalą ir chorinį dirigavimą. Ir „bavarai“ Vilius Tarasovas, Deividas Zvonkus yra baigę S.Šimkaus konservatoriją.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas prof. Juozas Domarkas, Nacionalinės premijos laureatė Sigutė Stonytė, dainininkai Edmundas Kučinskas, Stepas Januška, saksofonininkas Petras Vyšniauskas – irgi buvę mūsų absolventai.

Galime pasigirti, kad nemažai mūsų moksleivių toliau mokosi Austrijoje, Švedijoje, Italijoje. Ten juos atleidžia nuo teorinių muzikinių dalykų – toks aukštas pas mus paruošimo lygis.

Baigę mūsų konservatoriją jaunuoliai jau gali groti orkestre, dainuoti muzikinio teatro chore ir kitaip reikštis muzikos srityje.

Savo moksleivius mes išmokome daugelio naudingų dalykų. Ne tik muzikos, bet ir pragmatizmo, planuoti laiką, komunikuoti. Nes kai tu groji, turi jausti širdimi, mąstyti protu, koordinuoti judesius. Be to, jie nebijo išeiti į sceną. Pas mus kiekvienas išėjimas į sceną yra didelė šventė.

– Kiek jaunų žmonių mokosi S.Šimkaus konservatorijoje?

– Šiuo metu turime 156 moksleivius. Liepą išleisime dvi 12-tas klases, daugiau nei 40 absolventų. Mes jais labai didžiuojamės. Žinote, dažnai girdime iš savo buvusių mokinių: „Nebūčiau toks bankininkas, jei nebūčiau mokęsis muzikos“, „Užsiimu viešaisiais ryšiais, tenka būti Niujorke, bendrauti su užsieniečiais, ir visur jaučiuosi visa galva aukščiau, nes išmanau apie muziką, tuoj pat randame pokalbiui temų.“

– Vis dėlto toks žingsnis – nuo aukštesniosios muzikos mokyklos iki gimnazijos – ar tai nėra laiptelis žemyn?

– Tikrai nemanyčiau, kad žemyn. Mes toliau gerai dirbame savo darbą. Prisitaikėme prie reformų ir stengiamės išsaugoti gerą mūsų konservatorijos vardą, gerą muzikinės ugdymo sistemos branduolį. Ne be reikalo tarybiniais laikais muzikantai, mokslininkai ir sportininkai turėjo būti patys geriausi. Į tai buvo daug investuota, yra atrastas, iškristalizuotas pats optimaliausias branduolys, kad tai būtų daroma geriausiai pasaulyje. Japonai nori tokios muzikinio ugdymo sistemos kaip mūsų, bet jie negali jos įdiegti, nes neturi žmonių, kurie turėtų tokią praktiką, kokią turime mes.

Turime patirties – iš tų, kas mokslus baigė pas mus, niekas nesigaili. Turime tokių pedagogų, pas kuriuos savo vaikus siunčia mokytis žinomi šalies muzikantai.

– Ar jūsų moksleiviai turi privilegijų?

– Mūsų statuso pasikeitimas, žinoma, valstybei brangiau kainuos. Bet mūsų auklėtiniams bendrabutis ir maitinimas tris kartus per dieną – nuo šiol nemokamas. Papildomas muzikinis ugdymas – taip pat.

– Žvalgantis po senutę S.Šimkaus konservatoriją, peršasi mintis, kad jums verkiant reikia remonto.

– Kapitalinio nebuvo turbūt nuo Stasio Šimkaus laikų. Kai aš tapau šios konservatorijos direktore, nuo lapkričio mėnesio sutelkiau visas naujos mūsų komandos jėgas ir reikalai pajudėjo. Paruošėme investicinį projektą, kad gautume lėšų renovacijai. Prireiks maždaug 4,5 milijono litų. Jeigu mus įtrauks į šių metų perspektyvinį planą, tai remonto darbai gali prasidėti jau kitąmet.

– Jūsų antra profesija yra dirigavimas? Ar dar tenka diriguoti ne tik konservatorijai?

– Tenka. Iki dabar dirigavau S.Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų orkestrui, dėsčiau dirigavimą ir 10 metų vadovauju nuostabiam „Kupolės“ kolektyvui. Buvau jo iniciatorė, įkūrėja. Vieną dieną nutarėme, kad mes, buvę „šimkiukai“, galime kartu ką nors gražaus padaryti. Pas mus muzikuoja žinomi Klaipėdos dainininkai Šarūnas Juškevičius, Valerija Balsytė, Giedrė Zeicaitė ir kiti – aštuoni nariai, visi buvę S.Šimkaus konservatorijos auklėtiniai. Mus užsieniečiai tiesiog graibsto. Rugpjūtį važiuosime koncertuoti į Norvegiją, rugsėjį – į Vokietiją, pernai Švedijoje gastroliavome kelias savaites. Kur benuvažiuotume, mus kviečia dar ir dar.

– Kas Jus atvedė į direktorės kėdę?

– Galbūt šiek tiek turėjo įtakos Liūto ženklas, kažkaip pavyksta visąlaik lyderiauti. Mano tėvas buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas, o paskui vadovavo vienai iš laivyno įmonių. O dabar atsitiko taip, kad ir dukra tapo vadove (juokiasi). Tikrai nesu karjeristė. Čia mano mokykla. Aš pati čia mokiausi. Baigus ją, mane čia vėl atvedė likimas. Autoritetą pelniau savo darbu. Žinote, ne taip lengva šioje mokykloje jį užsitarnauti. Dabar jaučiu be galo didelę atsakomybę. Nenorėčiau nieko prasnausti, kad per mane nukentėtų mokytojai ir mokiniai. Viliuosi, kad taip nebus, nes turiu labai gerą komandą, visi nusiteikę geranoriškai ir labai nori, kad Š.Šimkaus konservatorija taptų prestižine Klaipėdos krašto muzikos mokykla.

Mes labai saugome savo tradicijas. Mes turime ką saugoti. Juk S.Šimkaus konservatorija įkurta 1923 metais. Kiek Lietuvoje yra mokyklų, kurios daugiau nei 80 metų veiktų tame pačiame pastate, kuriame buvo įkurtos?!. Mūsų tradicijos tiek giliai įaugę… Juolab kad didžioji dalis kolektyvo irgi yra buvę šios mokyklos auklėtiniai. S.Šimkaus vardo mokyklai suteikimo diena, mokyklos įkūrimo diena ir kitos mūsų mokyklos šventės čia švenčiamos neformaliai, bet niekuomet nepamirštamos.

Pas mus yra menė „In Salvo“ – kur kažkas paslėpta. Ten yra visas mūsų archyvas, visa mokyklos istorija, su kuria pirmiausia supažindinami nauji mūsų mokiniai. Mes savo mokiniams jau penkerius metus teikiame vienos pirmųjų S.Šimkaus mokinių, vėliau žymios operos dainininkės Juozės Augaitytės (1906-1996) vardo premiją, dėl kurios varžosi geriausi mūsų konservatorijos dainininkai. Įdomus dalykas – šiemet mūsų mokyklą įsidukterino buvusi irgi mūsų mokyklos mokinė Birutė Ciplijauskaitė – pasaulyje garsi filologė, 24 knygų autorė, gyvenanti JAV. Ji mums atsiuntė 100 JAV dolerių. Sutarėme, kad juos panaudosime fortepijono skyriaus moksleivių skatinimui. Nes pati premijos steigėja anuomet čia mokėsi fortepijono specialybės.

Mūsų auklėtiniai dažnai sugrįžta pas mus, aplanko. Šiais susvetimėjimo laikais mums tai labai svarbu ir brangintina. Gal tas ryšys nenutrūksta todėl, kad mūsų ugdymo procese yra labai daug individualaus darbo, mokiniai su pedagogais labai daug bendrauja. Mūsų moksleiviai užimti visą dieną. Jie neturi kada šlaistytis gatvėmis. Mes neturime jokių problemų dėl narkotikų.

– Kad taip būtų visada! Dėkui už pokalbį.

by admin