Lenkų poetas ir vertėjas Piotras Sommeris gimė 1948 m. Studijavo anglų filologiją Varšuvos universitete. Devynių poezijos rinkinių autorius. 2007 m. apdovanotas tarptautine „Vilenicos kristalo“ literatūros premija. 2008 metų „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias. Sudarė britų, šiaurės airių, amerikiečių poezijos antologijas lenkų kalba, F.O’Hara, Ch. Reznikoffo, J.Ashbery, A.Ginsbergo, S.Heaney, D.Mahono poezijos rinktines. Verstinės literatūros mėnraščio „Literatura na swiecie” vyriausiasis redaktorius.
Piotras Sommeris
Lyrinis veiksnys
Nesdiskretiškumai
Kur esame mes? Ironijoje,
kurios niekas nesupras, trumpaamžėje
ir nepabrėžtinoje, banaliuose sąmojuose
išbaigiančiuose metafiziką detalėmis
ne vietoje, penktadienyje, kuris mums tenka
lapkričio penktą, dienų mnemotechnikoje.
Galime pateikti pavyzdį arba galime tuo tiesiog
patikėti, tikėjimu, lyg katino letenėle per gerklę.
Dar mėgstame tam tikrus žodžius
ir tas atsiprašant
sakinių sandaras, apsimetančias,
jog kai kas jas sieja.
Šiose tarpprasmėse glūdi visas žmogus,
sulenda ten, kur randa nors kiek vietos.
Žvakelė
Seni draugai, visad mylimi,
su kuriais šnekėdavais, šnekėdavais
iki netekdamas jėgų –
ėmė, veikiausiai, ir pražiopsojo kokią
bendrą temą
o gal tik tokią, kuri galėtų būti bendra?
O naujieji? Naujieji tyli,
tarsi nenorėtų pasakyti nė žodžio
daugiau, negu reikia.
Amnezija
Pamiršau esant kitą pasaulį.
Pabundu sučiaupęs lūpas,
plaunu vaisius sučiaupęs lūpas,
šypsodamasis nešu juos į kambarį.
Nežinia kodėl prisiminiau žuvų taukus,
išvargtus metų metus, rūsio sklendę ant grindų,
savaime pakankamą senelės balsą.
Juk tai visai ne koks kitas pasaulis.
Vėl sėdžiu prie stalo sučiaupęs lūpas
o tu man atneši puikiausių sutrūkinėjusių slyvų
ir kartoju paskui ką nors, ką irgi esu pamiršęs:
kito pasaulio nėra.
Stoties šviesos
Stoties šviesos ir šviesos virš jų susilieja,
susilieja savaitės dienos,
su kvėpavimu vėjas –
nėra nieko, kas nesusilietų.
Pagedusi Žeranės katilinė
ir mano vaikas ir moteris
kurią pasirinkau prieš daugelį metų
per jos baltas kojines iki kelių
su melsvu kaspinėliu.
Įdomu, kaip pasaulis
siesis rytoj ir dar kitą dieną.
Jei ne čia glūdi esmė,
gal pasakysi man, kur.
Savaitės dienos
Rytoj ketvirtadienis.
Jei pasaulis susidoros su savo priedermėmis
poryt bus penktadienis.
Jei ne, gali būti nors ir sekmadienis
ir niekas niekada nebeatspės
kur nudingo mūsų gyvenimas.
Kraštovaizdis
su šakele
Mus sieja vienus su kitais
nežinomos gijos, raudonųjų
kūnelių dygsniai, apsiuvę Žemės rutulį.
Kurią nors dieną Žemės rutulys
atplyšta nuo mūsų
susitraukia ir ima džiūti
lyg dygiosios slyvos vaisius –
kas nors iš tiesų buvo mūsų,
bet mes jau nebepriklausome daiktams.
Klišė
Popietės saulė
už miesto posūkio,
ir kiekvienas odos segmentas
ir kiekviena mintis
persišviečia,
ir nieko nenuslėpsi,
nes viskas iškyla į paviršių:
neatsakyti laiškai,
nedėkingumas,
trumpa atmintis.
Nežinojimas
Kai susipažinome, buvome iš tiesų tokie jauni.
Nemaniau nieko blogo, rašydamas eilėraščius
apie save.
Gal nežinojau, kad ir aš ko nors gėdysiuos?
Gal nežinojau, kas esi tu?
Gėda ir juokas pakaitomis užkemša man burną.
Gėda apie tai net galvoti, net ima juokas,
kad taip gėda.
Esu tikras
Iš tiesų nerasi toms kosmetikos priemonėms
geresnės vietos, net jei susitaupysim
pagaliau kokiai vonios spintelei ir
nebenubraukinėsi jų rankšluosčiu –
vis dar tebeturėsi tūkstančius dingsčių skųstis
ir tūkstančius stiklo šukių ant grindų,
ir tūkstančius naujų rūpesčių,
ir vėl reikės anksti keltis.
Namas ir naktis
Diena miego ir laiškų rašymo, plastilino
ir žaidimų.
Domino taškų vietoje gyvūnai
ant pigios plastmasės negrabiai
išraižyti gyvūnai.
Pasaulis be abstraktumo.
Kainavo šešiasdešimt aštuonis zlotus.
Visa kas vis brangiau ir primityviau.
Nejaugi gyvenimas dieną ne toks sudėtingas?
Taip. Tačiau domino mėlynas,
mėlyna plastmasė su auksuotais gyvūnais,
o gyvenimas nespalvotas.
Prielaidos
Prisidengė akis, bet nejau nė negir̃di
ką mąstau ir kodėl? To
nežino niekas. Net tas sumąstytas
užrašytas sakinys
turi du tikrus galus, tarsi viela,
vielos gabalas, tarp-
žemyninis tarpvalstybinis laidas,
politikų ir ilgaskvernių kasdienių išdavysčių
ir melų liudininkas, lyg nutraukta styga.
Ir kas čia prisidengė akis ir nebegirdi,
painiodamas šviesą su tam tikrų
sferų muzika?
Vaistai
Vėl mačiau tikrą citriną.
Man ją atvežė Ania iš Prancūzijos.
Ji svarstė: gal pasilikti, o gal sugrįžti?
Iš esmės kas gi ją čia laiko –
keletas veidų, žodžių ir dar tas nerimas?
Citrina buvo geltona ir atrodė tarsi tikra.
Nebuvo reikalo laikyti ją ant palangės,
kad prisirptų, kaip mūsų blyškūs pomidorai,
arba kaip mes sirpstame,
metų metus bręsdami ir gelsdami.
Ne, ji buvo jau visai savimi,
kai ją atvežė, net ne gelsva,
bet auksaspalvė, kiek gruoblėta,
tad priėmiau ją dėkingai.
Norėčiau įsivilkti į šiurkščią pasaulio odą,
norėčiau būti rūgštokas, bet iš tiesų skanus –
nenoriai nurytų mane koks nors vaikas,
o aš padėčiau nuo slogos.
Peizažas su vėju
Metalų oksidai, žiedadulkės
(kvėpuok negiliai)
pasaulio dulkės,
skrodžiamos prožektorių šviesõs;
akis į akį mikrorajonai
(nežiūrėk į tai)
ir brėkštantys rytą
keturi miego kartonai;
pilnos aitraus rūko
ir kaukėtų žmonių
gatvės ir aikštės
(neverk, nesirūpink);
Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys