M.Rubackytė: „Svarbiausia yra au tentiškumas“

M.Rubackytė: „Svarbiausia yra autentiškumas“

Klaipėdos koncertų salė savo jubiliejinį 10-ąjį sezoną rugsėjo 7-ąją pradėjo ypatingu koncertu. Jame su Klaipėdos kameriniu orkestru muzikavo iš Ženevos atvykusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė pianistė Mūza Rubackytė. Po anšlaginio koncerto įžymioji viešnia maloniai sutiko atsakyti į „Durų“ klausimus.

Klaipėda visuomet traukė

– Įdomu, kaip jums pasisekė į įtemptą savo koncertų grafiką įtraukti ir Klaipėdą? Kas jus į šį miestą atveda jau nebe pirmąkart? Juk čia ne Niujorkas, Pa-ryžius ir net ne Vilnius…

– Taip, tai nei Paryžius, nei Buenos Airės, tačiau tai yra Lietuva. Be abejo, tai susiję ir su tvarkaraščiu. Mindaugas Bačkus paskambino ir paklausė, ar mane domintų bendradarbiavimas su jo vadovaujamu Klaipėdos kameriniu orkestru. Prieš išvykdama į ilgas gastroles Šiaurės ir Pietų Amerikoje turėjau neužimtą savaitę, taip pat buvo smalsu susipažinti su jūsų orkestru, apie kurį girdėjau gerų atsiliepimų, ir „apgroti“ gastrolėms suplanuotą repertuarą.

Kita vertus, Klaipėda yra tas miestas, per kurį mes važiuodavome kas vasarą, vykdami į Palangą. Mat mano šeimos atostogos dešimtmečiais tradiciškai buvo leidžiamos Baltijos pajūryje. Uostamiestis mane visuomet traukė.

– Kokį įspūdį dabar jums paliko mūsų uostamiestis ir viešnagė jame, meistriškumo pamoka Klaipėdos universitete?

– Klaipėdos universitetas man pažįstamas jau daugelį metų – jame dirba nemažai draugų, kolegų bendramokslių. Jis turi puikią salę, kuri dabar pasipuošė dar ir vertingu instrumentu. Manau, ateityje surasime daugiau bendradarbiavimo galimybių.

Skirtinga ne tik publika

– Kokią susidarėte nuomonę apie Klaipėdos kamerinį orkestrą, su kuriuo dirbote ir grojote pirmąkart?

– Entuziastiškas, perspektyvus. Man buvo nauja patirtis, taip pat – groti be dirigento, ir tai koncertui suteikė kamerinio muzikavimo spalvą. Demokratiška repeticijų atmosfera tam buvo palanki.

– Jūs nuolat koncertuojate garsiose salėse visoje Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje bei Azijoje. Turbūt publika skirtingose pasaulio šalyse ir miestuose skiriasi? Kuo? Gal galėtumėte pasakyti, kokia yra Lietuvos publika? O gal pastebėjote kokias nors ir klaipėdiečių, jūsų koncertų klausytojų, ypatybes?

– Manęs šito dažnai klausia. Manau, kad priklausomai nuo atlikėjo įtaigumo publika jį priima arba ne. O toliau yra forma, kaip ji reaguoja. Ir čia, prašau man atleisti, už stereotipus: pagarbiai kaip Japonijoje, paviršutiniškai kaip Šiaurės Amerikoje arba nuoširdžiai kaip Pietų Amerikoje. Visų pirma tai atlikėjas yra skirtingas – pasiruošęs ar ne, įkvėptas ar ne. Klaipėdos publikos reakcija man buvo jaudinama ir gili.

– Smalsu, kodėl čia skambinote būtent Frédérico Chopino Pirmąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, e-moll? Apskritai, kuo jus patraukė šis kūrinys?

– Nepaisant to, kad mano repertuare yra per 40 įvairių koncertų, šis Chopino Koncertas yra man vienas pačių gražiausių. Jei ne pats gražiausias. Tas nuostabus bel canto, kuris man leidžia pasijausti operos primadona… Prisipažinsiu, jį grojant visuomet mano gyvenime kažkas svarbaus įvyksta. Todėl ir scenoje išgyvenu stiprius jausmus. Rugsėjo 14-ąją jį grojau su Puerto Riko orkestru San Chuane. Nepamirštama patirtis…

Nespraudžia savęs į rėmus

– Jūsų repertuaras – fantastiškai platus. Betgi kas yra jūsų mėgstamiausi kompozitoriai, galbūt kažkokie jų kūriniai?

– Gyvenimas toks įvairus, toks įdomus, kaip ir pianisto repertuaras. Esu iš tų, kurie nespraudžia savęs į rėmus nei gyvenime, nei mene. Tai vėlgi santykis su pačiu savimi, su tuo gyvenimo periodu, kai kūrinys rezonuoja jumyse taip, lyg tai jūs pats jį būtumėte sukūręs. Tuomet nekalbama apie kompozitorius, laikotarpius ar stilius, svarbiausia yra esminė mintis ir su ja susiję išgyvenimai.

– Ar yra toks autorius ir toks opusas, kurį dar svajojate pagroti? Kokioje vietoje? Kodėl būtent jį ir būtent ten?

– Eidami gyvenimo keliu, sutinkame pakeleivių, ir tai mus praturtina, atveria naujus vartus. Taip visuomet man atsitikdavo, taigi esu atvira netikėtumams, kurie bus labai svarbūs ir taps akstinu naujų veikalų atlikimui. Kaip tai nutiko su K.Pendereckio koncertu fortepijonui „Resurrection“, dedikuotu dramatiškiems rugsėjo 11-osios įvykiams JAV. Beje, atliksiu jį per Vilniaus fortepijoninės muzikos festivalio (red. past.: M.Rubackytė yra šio festivalio meno vadovė) atidarymo koncertą lapkričio 16-ąją. Šiemetis – trečiasis festivalis bus skirtas moterims.

Sėkmė yra pasekmė

– Pašaukimas, talentas, sėkmė – jums, be abejonės, nesvetimi? O kokia jų kaina? Kažkur skaičiau, kad pašaukimas yra ir Dievo dovana, ir prakeikimas kartu… Klausiu apie profesiją, kuriai atnašaujate, – ar niekada nesigailėjote pasukusi šiuo keliu?

– Kasdien, kad ir kur bebūčiau, kalbuosi telefonu su mama, jai dažnai sakau: „Mama, ačiū tau, kad pastebėjai talentą ir jį nenuilstamai skatinai ir tebeskatini“. Keliaujančio pianisto profesija yra didžiulė laimė – jis gyvena, realizuodamas savo didžiausią aistrą, keliaudamas po pasaulį, skleisdamas žinią, pasikraudamas muzikos šedevrų ir publikos dėka. Aukštu lygiu grojančio muziko profesija dažnai siejama su pasiaukojimu, prarasta vaikyste, mat jis kopia į Parnasą nuo labai ankstyvo amžiaus. Mano vaikystė buvo fantastiška – dėl mane supusių moterų meilės, sėkmės, scenos, to jausmo, kad esi ypatingas… Palyginti su tuo, visi kiti žaidimai man atrodė banalūs ir neįdomūs. Nepaisant to, būdama vienturtė dukra, aš nepaprastai troškau draugystės. Beje, su mano bendraklasėmis ir mūsų auklėtoja, kuriai dabar yra 91 metai, mes nuolat susitinkame.

Tiesa, aplinkybės gali suvaidinti tam tikrą vaidmenį, tačiau manau, kad jei mes pasukome tuo ar kitu keliu, tai mes jį patys ir pasirinkome.

– Visi matome – jus lydi stulbinama sėkmė, džiaugiamės ir didžiuojamės jumis. Išduokite paslaptį, kaip tą sėkmę pasiekti? Kaip pelnyti tokią didelę publikos meilę?

– Ačiū už gerą žodį. Sėkmė yra pasekmė, jei priimsite tokį žodžių žaismą. Juk mylime, kad mylėtume ir mylėdami būtume mylimi. Svarbiausia yra autentiškumas.

Savaitgaliai – atgaivos laikas

– Jei muzika jums yra gyvenimo būdas (o, ko gero, taip ir yra?), tuomet ką dar turite brangaus gyvenime be jos, kam skiriate savo laisvalaikį; ką mėgstate veikti, kai nerepetuojate, negrojate, nekeliaujate iš vieno miesto į kitą su gastrolėmis, nedėstote, nevedate kursų, nedėliojate savojo festivalio programos?.. Ar dar lieka laiko kitkam, be muzikos?..

– …kai neįrašinėju ir nemontuoju plokštelių, neturiu darbinių susitikimų su mano sekretore, spaudos atstovais, vadybininkais, koncertų organizatoriais, kai nekomponuoju programų, kai nedirbu kompiuteriu, nedalyvauju fotosesijose ar tarptautinių konkursų žiuri, nerašau rekomendacijų ar ataskaitų, neprojektuoju naujų koncertinių drabužių, nedarau įprastų kiekvienai moteriai grožio procedūrų, galų gale, kai netvarkau kasdienių reikalų, ir t.t., ir panašiai… Tuomet… Gyvenu. Gyvenu visavertį mylinčios moters gyvenimą.

– Jei ne paslaptis, kokia jūsų įprasta dienotvarkė? Ką veikiate sekmadieniais, jei negrojate koncerte?

– Savaitgaliai yra mano ir mano mylimo žmogaus atgaivos laikas. Mes abu „įšaldome“ mūsų telefonus, ir visas mūsų laikas yra skirtas vienas kito meilės puoselėjimui ir bendriems pomėgiams. Kadangi, nepaisant to, kad abu esame nemažai pasiekę profesiniame gyvenime, savaitės metu tebedirbame daug, dažniausiai aš – Paryžiuje arba kitur pasaulyje, Alainas – Ženevoje arba kažkur pasaulyje, taigi savaitgaliai yra išties tik mudviejų bendravimo laikas. Beje, jie yra suplanuoti pusmetį į priekį… Suplanuoti ne dėl to, kad mes esame pedantai, bet todėl, kad abu keliaujame mūsų profesijų pašaukti, o savaitgaliais vienas arba kitas prisijungiame. Taip neturime nė vieno banalaus savaitgalio, jie visi išskirtiniai, dažniausiai tolimi, egzotiški. Net tie, kurių mes turime nedaug ir vadiname juos „šliuriniais“ (naminiais), vis vien yra ypatingi. Tuomet mes muzikuojame, tobuliname vieną ar kitą kalbą, sportuojame, aplankome tėvelius ar priimame draugus, ruošiame kartu vakarienę, šokame, klausomės kompaktinių diskų…

Pagal keliautojų dėsnius

– Teko girdėti, kad šiuo metu gyvenate Vilniuje, Paryžiuje ir Ženevoje – kodėl būtent juose? Kas ten jus laiko? Smalsauju, nes kitam žmogui per akis pakanka vieno miesto, kurį vadina namais. O kur jūsų namai? Kas ten jūsų laukia?

– Mano šeima, kaip ir daugelio iš mano kartos, buvo dramatiškų istorinių įvykių paliesta. Mes buvome išvyti iš namų, kai kurie iš mūsų išvežti… Tai visų mūsų istorinė saga…

Mano profesija yra neįsivaizduojama be kelionių, ir, jei mėgčiau sėslumą, negalėčiau taip gyventi. Taigi yra natūralu, kad gyvenimas rutuliojasi pagal kitus – keliautojų dėsnius. Ir namai todėl yra trys: Vilniuje, Paryžiuje, Ženevoje. Visi jie savi, įrengti vadovaujantis mūsų skoniu, visi skirtingi ir patogūs.

– Kas jums yra laimė?

– Koks esminis klausimas. Laimė, kai mylimi žmonės yra laimingi, kai yra galimybė save iki galo realizuoti, kai supa grožis ir gamta, kai yra tarpusavio harmonija.

– Ko jums gyvenime stinga? Gal ko nors yra per daug? Ir kaip jums pasiseka subalansuoti norus su galimybėmis, svajones ir realybę?

– Mums visiems kažko visuomet stinga. Net bazinių dalykų – juk išalkstame, ištrokštame ar pavargstame. Toliau tai priklauso nuo mūsų vidaus: mes galime būti laimingi turėdami labai mažai ir nelaimingi turėdami daug. Viskas yra vidinės pusiausvyros ir vertybių klausimas. Pasaulio filosofinė patirtis leidžia suprasti mūsų tikruosius poreikius. Tuos, kurie yra naudingi ir ilgalaikiai. Esminės man dvasinės vertybės meilė ir draugystė yra vieni svarbiausių mūsų turtų.

Kalbino Rita Bočiulytė

by admin