M.Valiuko kūrybos vakaras, arba Parko istorija per valandą

LITERATŪRA ŠIANDIEN
www.kl.lt; www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com

M.Valiuko kūrybos vakaras, arba Parko istorija per valandą

Sondra Simanaitienė

Vaikštinėdama po Skulptūrų par­ką Klaipėdoje, nugirdau dviejų pa­gyvenusių mergaičių šneką. Viena sako kitai: o aš visai norėčiau bū­ti čia palaidota. Tikrai, veik nenu­stebo kita. Jos neįžvelgė priešta­ravimo tarp kapinių ir Skulptū­rų parko. Juk dabar tai jau ne gra­žiosios istoriko J.Zembrickio ap­rašytos Memelio kapinės, o 1977-aisiais įkurtas Skulptūrų par­kas. Man pasirodė keistas ir kar­tu visai natūralus senyvos mo­ters pasvarstymas apie savo amžinojo poilsio vietą, – jai netruk­do tai, jog šiandien parkas yra meno, vaikų, pensininkų, girtuoklių, garsiai rėkiančiais motociklais važinėjančių paauglių, pietų per­traukos metu išėjusių pasivaikš­čioti klerkų, paukščių, neišsivelėjusių Trilapio gatvės pirtyje vė­lių ir daugybės kitokių keistuolių ir teisuolių pamėgta vieta. Ji tie­siog garsiai ir nuoširdžiai išreiškė mintį apie savojo pomirtinio gy­venimo lūkesčius.

Aš sėdėjau poeto, dramaturgo, režisieriaus ir bardo Mindaugo Valiuko kūrybos vakare Skulptūrų parke vieną liepos 3-iosios vakaro valandą ir supratau aną močiutėlę – ji norėtų čia pasilikti ir klau­sytis gyvenimo šurmulio, tarsi tai būtų natūrali jos pačios gyvenimo tąsa. Jai nereikėtų rimtai nutaisy­tų veidų, kuriuose tarsi antspau­das įspaustas kaukėtos pagarbos įžadas. Jai būtų gera būti kitų bu­vimu. Tęstinumas. Kol esi gyvas, yra išmintinga priimti visas gyvenimo spalvas. Kai esi miręs, esi dar išmintingesnis ir dar labiau galin­tis priimti. Tikiuosi.

Natūralus senyvo amžiaus moters santykis su mirtin pa(si) traukusio žmogaus būtimi (gal gyvenimo po mirties negalima vadinti būtimi, bet jei tai gyve­nimas, tai jis turi savąją buvimo formą), galvojau aš, klausyda­masi M.Valiuko skaitymų ir dai­nų. Poetas pristatė savo pirmąją seniai seniai, dar praėjusį tūks­tantmetį išleistą poezijos knyge­lę „Mėnulio keramika’ (1998), už kurią buvo apdovanotas Z.Gėlės literatūrine premija.

„Mėnulio keramika’ Skulptū­rų parke tą vakarą nuskambėjo įti­kinamai, tarsi parašyta tik vakar ir apie dabar. Tikro meno bruožas -išlikti aktualiu laike. Poetui ne­buvo sunku, bent jau taip atrodė iš šalies, sugrįžti prie kažkada parašytų tekstų. Kultūra yra toks sa­votiškas reiškinys, – reikia karto­ti, kartoti, nuolat grįžti, kol žmo­nės pasako: taip, tai įdomu, svar­bu ir naudinga, duokite mums tai, mes pasiruošę vartoti.

M.Valiuko ‘Mėnulio kerami­ka’ ir dainos sau pritariant gita­ra Skulptūrų parke skambėjo tarsi šukės, švelniai guldomos ant gra­nito akmens, – dzinkt, dzinkt, duž, duž ir nuslinko plaukai lyg ledynai/ir suformavo reljefą/ (iš eilėraščio, skirto G.Grajauskui, kuris tą vakarą irgi buvo užsukęs į parką).

Gal M.Valiukas iš anksto susi­tarė dėl back’o (pritariančiojo vo­kalo), kuris prieš sėdinčiuosius centrinėje parko aikštelėje taip ir nepasirodė, bet padirbėjo atsakin­gai ir iš peties (gal geriau, iš ger­klės), – nuo Trilapio gatvės skli­do girtas ir širdį veriantis daina­vimas. Kai Mindaugas skaitė ei­lėraštį „Mona Liza’ apie vyriškį, dirbantį automobilių aikštelėje ir darbo metu nedrįstantį nueiti, kur nykštukai pėsti vaikšto, ir todėl jo veido išraiška tampanti keista, pa­naši į Monos Lizos, pritariantysis parko vokalas atliko Monos Lizos garsinę vizualizaciją.

Tuo metu pasijutau tarsi salo­je, kurią iš visų pusių supa neval­domas, nenuspėjamas, agresyvus vandenynas. Mano ir visų kitų su­sirinkusiųjų į Mindaugo vakarą sa­lelė parke atrodė šiek tiek susigū­žusi, išsigandusi. O gal tik aš viena jutau tos nenuspėjamos atmosfe­ros grėsmę. Aš ir dar vakaras.

Ko reikia šiai keistai miesto te­ritorijai, nerandančiai savosios tapatybės? Kol kažkas svarsto, dėlioja „už’ ir „prieš’, benamiai okupuoja tokias vietas ir paverčia jas jau ne tylos, pagarbos, kultū­ros, o lėbavimo ir absurdo vieta.

Tokios mintys skatino galvo­ti, kad vis dėlto parkui reikalinga muzika, poezija, šypsenos. Plėsti salos ribas, net atsisakyti salos gy­ventojo mentaliteto, kurį savo esė knygoje yra aprašiusi Dalia Staponkutė. Sala labai išryškina ri­bas, o norėtųsi judėti vientisumo idėjos link.

Bandant įsigilinti į M.Valiuko dainuojamus ir skaitomus teks­tus parke, kuriuose svarbiau nei paskutinė eilutė, išjuokauta iš­vada yra poeto gebėjimas paste­bėti aplinkinio pasaulio vaizdin­gumą, surasti jiems atitikmenis mitologijoje, literatūroje, o ypač kasdienybėje, buityje. Tarsi scenografija būtų svarbiau nei šau­tuvo, kabėjusio ant sienos, iš-šovimas. Ir apie visa tai galvo­jant vakaro metu prieš akis pa­biro senojo Memelio palikuonys, ieškantys savųjų protėvių kapų. Senučiukai turistai apžiūrinėjo skulptūras, tarsi čiupinėtų kie­kvieną akmens centimetrą savo drebančiais pirštais. M.Valiukas skaitė: „…Kapinės pilnos gėlių / Ir duobkasio pirštų / Liepų vielinių eilė / Susipeša saulės / Lizdą susukus vėlė/…’

Duobkasio pirštai susitinka pra­eities beieškančių senukų turistų pirštus. Koks tai susitikimas? Kaip mes, šiandienos klaipėdiečiai jame dalyvaujame, sėdėdami Skulptūrų parke ir besiklausydami šioje vie­šoje erdvėje susitvelkusių garsų: vaikiško klegesio, poezijos, muzi­kos, parku pralekiančių motoro­lerių gazavimo, girtuoklio dainos, vokiškos maldos šnabždesių ir vė­linių žvakučių plazdesio? Ką mes jaučiame? Tik baimę ir norą pa­sitraukti į saugesnę teritoriją, už­leidžiant šią daugiafunkcionalią tiek miesto istorine apimtimi, tiek skulptūros meno palikimu erdvę atsitiktiniams praeiviams, kurie tarsi vienadieniai drugeliai nieka­da neištars: „Čia tūkstantis metų dabar’ (poeto V.Braziūno žodžiai Lietuvos istorinei datai)?

by admin