Maironis ir mes (1)
Niekas kitas taip giliai nėra paveikęs mūsų sąmonės kaip Maironis. Kiekvienas sutiktas padeklamuos jei ne kelis jo eilėraščius, tai bent prisimins dainų tekstus. Lietuva buvo ir lieka jo namai. O žmogus iš savo namų niekada ir niekur neišeina. Nebent būna išvaromas.
Petras Bielskis
Tarp šiapus ir anapus
Lietuvos klojimo teatrų draugijos vėliavoje klaipėdietė dailininkė S.Kanaverskytė išsiuvinėjo mitologinį Vėlinos atvaizdą. Už regimo daiktinio pasaulio yra neregimas dvasinis. Vaidinimas arba kitaip – vaidulai yra gyvenimas tarp šiapus ir anapus.
Klojiminėje kultūroje suformuota ir dar gyva nuojauta, kad išėjusieji gyvena senose koplyčiose, jaujose ir tyliai stebi mūsų gyvenimą. Yra gražus paprotys, kai mums brangūs išėjusieji dar ir dabar pakviečiami dalyvauti genties sueigose, prie vaišių stalo, bendruomenės šventėse. Visiems susirinkus, pastatoma balta kėdė ir vyriausias bendruomenės žmogus pakviečia garbingą gentainį ateiti ir sėstis. Išvardijami jo nuopelnai, geri darbai, pasiilgimas, o pasivaišinus atsisveikinama: „O dabar eik. Tik išeidamas per mūsų slenksčius, kiemą, daržus, pievas, laukus nedaryk jokios žalos, grumstu neužgauk mūsų arklių, nenutrypk rasodos, neišbaidyk paukščių…“ (Dundulienė P. Lietuvių etnologija. 1991, p. 289). Originalus būdas per išėjusįjį kalbėti su esančiais.
Bernotuose, Maironio gimtinėje, šiąvasar dviem dienom į savo XXIV krivūlę suvažiavę Lietuvos klojimo teatrai prisiminė šį gražų paprotį ir, kieme ant vejos pastatę baltą krėslą, pašaukė Joną Mačiulį-Maironį. Žmonės stovėdami plojo ir laukė, kol Maironis užims jam skirtą vietą. Būtis išsiplėtė, peraugo transcendentinę ribą.
Su prasminga dedikacija
Paskui kalbėjo Raseinių rajono meras R.Ačas, žemaičių kalba svečius pasveikino Klojimo teatrų krivūlės vertinimo komisijos pirmininkas Klaipėdos universiteto profesorius R.Balsys, teatrologijos magistrai D.Peckus ir A.Butkus.
Kaip visada, suvažiavimui skirtą sveikinimą atsiuntė Lietuvos krašto apsaugos ministrė R.Juknevičienė. Jį perskaitė atvykusios viešnios – Seimo referentė A.Eidukaitytė ir aktorė R.Varnaitė: „Slaptieji lietuviškieji vakarai, kaip knygnešystė, buvo mūsų tautos išlikimo, valstybingumo priešaušris, Lietuvos laisvės pranašas. Dėkoju jums už prasmingą kultūrinę ir patriotinę veiklą, puoselėjant ir naujai įprasminant unikalų lietuvių tautinės kultūros reiškinį – Lietuvos klojimo teatrų judėjimą, jau ketvirtį amžiaus tebesitęsiantį klojimo teatrų suvažiavimų – krivūlių organizavimą. Prasminga, kad šiemet Lietuvos klojimo teatrų XXIV krivūlė skiriama Maironio 150-mečiui paminėti“.
Maironis, sėdėdamas savo tėvų sodybos kieme, baltoje vėlių kėdėje, turėjo būti patenkintas. Klojimo teatras jį sveikino jauną, dar 1893 m. Panemunėlio klebono kun. Jono Katelės daržinėje, slaptoje nuo žandarų lietuvių sueigoje, o dabar suvažiavo dešimtys teatrų iš visos laisvos Lietuvos pagerbti jo 150-mečio.
Ne tik didis poetas
Sakoma, kad medis, namų sienojai ilgiausiai išlaiko namų atmintį, čia gyvenusių žmonių dvasią. Krivūlės dalyviai ar iš toli atvažiavę žmonės su vaikais glostė senus, nuo laiko parudavusius rąstus, šildėsi delnus kaip prie židinio. Maironio namai yra mūsų namai. Tai irgi turėtų šildyti jo širdį.
Be to, krivūlės pabaigai Klaipėdos universiteto teatras beveik po 100 metų vėl pakėlė Maironio istoriškąją dramą apie Vytautą („Vytautas pas kryžiuočius“). Gal talentingi artistai, bet kai kryžiuočių Didysis magistras (akt. G.Pranskūnas) ir Vytautas Didysis (akt. E.Kupčiūnas) scenoje kaip kovos lauke išdėsto, pergrupuoja, atitraukia savo pajėgas, kai forsuoja ir laužo savo planus, kai mirtinai grumiasi ne tik su priešu, bet ir su savimi, kai pakyla ir krenta, įveikia ir pralaimi, negali atitraukti akių ir minties nuo likimo, kuris yra ir mūsų likimas. Keista, kad tokia europietiškai elegantiška drama galėtų būti visų pamiršta. Deja.
Reikia visur skelbti, kad Maironis ne tik didis poetas, bet ir dramaturgas. Kaip būtų gerai, jei Raseinių kraštas kas metai čia rengtų vaidinimus ar bent dramos skaitymus. Greta jo lengvai tarpsta naujoji ir senoji drama, gal net draminė proza, o gal ir literatūrinės kompozicijos. Svarbu gera intencija.
Visas kaimas – teatras
Kad ir šių metų patirtis. Raseinių teatras suvaidino, reikėtų sakyti – sušoko Žemaitės „Tris mylimas“ (rež. L.Liauškienė), Agluonėnai prikėlė prieškario A.Tarasonio komediją „Meilės eliksyras“ (rež. E.Kupčiūnas), o Bilionių teatras ėmėsi dabartinio autoriaus E.Untulio komedijos „Meilės kvadratas“ (rež. Z.Grudienė). Ydos, kurių žmonija norėtų atsikratyti, pasirodo, nesensta, o tobulėja, prisitaiko. Keičiasi tik pasakojimo būdas, žaidimo forma. Ir čia teatras turi neribotas galimybes.
Kuo stiprus ir originalus klojiminis vaidinimas? Pirmiausia tuo, kad jis atėjo iš ten, kur profesinis teatras dabar tik bando sugrįžti. Tai – envirenmentalinė arba nepaprasta, neįprasta veiksmo vieta. Klojimiečiai nebuvo itališkojoje scenos dėžutėje ir iki šiol nenori būti tarp jos tikrų ir menamų sienų. Čia niekada nėra pašalinių stebėtojų, yra tik dalyviai. Ir, žinoma, neišsemiamos tipažų panaudojimo galimybės – visas kaimas yra ištisas teatras, visi žmonės – artistai. Reikia slunkio – yra, liežuvautojų ar filosofų – kiek nori, storų, laibų, piktų, tulžingų, garbanių ir plikių, balsingų, dainingų ir tylenių – tik spėk paimti ir pastatyti į reikiamą vietą. O kaip jie visi moka žaisti, išdykavimui parinkti laiką ir būdą!.. Kiekvienas teatras turi savo vedlius iš prigimties, o kiti greitai pajunta juokavimo stilių ir neatsilieka.
Kad ir raseiniškis E.Juška. Nesu matęs šmaikštesnio Liudviko ir, ko gero, būti negali. Jis tiesiog dūksta, išradingai laviruoja tarp mergiščios, prisirpusios panos ir brandžios moteriškės. Amžiaus intervalas čia yra esminis ir jį reikėtų išsaugoti. Liaudies vaidinime niekas charakterių nekuria. Naudojasi prigimties duota organika arba charakteringumo elementais. Charakteris ir charakteringumas yra labai skirtingi dalykai. Deja, I.Šatkauskienė, būdama Petronės amžiaus, priversta kurti paauglės Domicės charakterį… Kai kur kaip dabartiškumo atributas prasimuša vulgarokas juokavimas. Ir kostiumas, rūbų atranka daug prisideda prie individualumo atodangų. Suprantama, kad pasinaudoti tautinių šokių garderobu yra lengviau, bet kartu ateina ir įvaizdžio unifikacija. Tarsi ne teatras, o liaudies šokių ansamblis.
Remiasi žaidimu
Agluonėnų klojimo teatras per 25 savo gyvavimo metus išsikariavo etalonines pozicijas. Visas jų repertuaras yra optimalus, nėra atsitiktinių ar nesusiformavusių spektaklių. Jo vadovai E.Kupčiūnas ir A.Šutkus aiškiai supranta savo uždavinius ir išmintingai vertina galimybes. Dar daug kur gaji nuostata, kad mėgėjai privalo orientuotis į profesionalus, čia juoko vietoje. Agluonėnų teatras išimtinai remiasi žaidimu, kategoriškai atsisako psichologinės dramos, veiksmui kurti ieško tik situacinės fabulos.
Tokių tikslų vedami, jie žaidžia B.Sruogos „Pagundą“, H. Prialgausko „Rickų“, garsų Lietuvos plėšiką arba „Mirtą Činčibiraitę“, E.Kupčiūno „Milijonierių“, A.Fromo-Gužučio „Gudrią našlę“ ar Vydūno „Piktąją gudrybę“. A.Tarasonio „Meilės eliksyras“ irgi iš tos pačios metodikos ir stilistikos. Būtent kūrybinė metodika, žaidimas, ženklų sistema leidžia jiems pasiekti ansambliškumo nesivaikant profesionalumo. Epizodas su tarnais: du stiprius vyrus (R.Juknevičius, A.Galkauskas) pastato centre, liepia užsikimšti ausis. Vyksta suokalbis. Jie negirdi, stovi ir nieko nedaro. Veiksmų neatitikimas yra tiek neadekvatus, kad sukuria komišką situaciją, kuri vaidina savaime. Sąmoningai kuriama liaudies vaidinimo stilistika yra jų teatro didžiausia vertė.
(Pabaiga – rugsėjo „Duryse“)
