Linksmųjų ksilofagų klubas
Maksimo ir Fiodoro laiškai
Vladimiras Šinkariovas
Sveikas, brangusis Maksimai!
Į kaimą atvykau gerai. Brolis labai džiaugiasi, jis labai geras ir doras. Siūlau tau: neišmesk mano laiškų, bet dėk juos į spintą, o aš neišmesiu tavo. Tada turėsiu ne tik „Užrašų knygelę”, bet ir „Draugų laiškus”, po to dar užvesiu ir „Rašytojo dienoraštį”.
Daugiau neturiu apie ką rašyti.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
***
Sveikas, brangusis Maksimai!
Užmiršau tau štai ką parašyti: atvažiavęs kitą dieną pasiūliau broliui – einam į parduotuvę. O šis pareiškė: nėra parduotuvės jų kaime, ir kitame nėra, yra tiktai Ožogino Voločioke; o naminės nėra niekur. Aš paklausiau: kaipgi jūs čia gyvenate? Jis man atsakė, jog visi vyrai susirenka ir ištisą dieną keliauja į Ožogino Voločioką, o jeigu ten nieko nėra, tai iki išnaktų kartu su vyrais iš kitų kaimų eina toliau. Aš tada ir sakau: eime. Užsimetę per petį maišus, kuriuos čia turi visi vyrai, išėjome mes į Ožogino Voločioką.
Daugiau neturiu apie ką rašyti.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
***
Sveikas, Fiodorai.
Ė… eik šikt.
***
Sveikas, brangusis Maksimai!
Aš vis stebiuosi nevienareikšmiu faktu, jog mūsų kaime nėra parduotuvės. Dėl to daugelis vyrų rytais miršta arba žudosi. Todėl kad negali toli eiti. Ir ant kapo užrašyta: mirė nuo pagirių. Už tokių įvykių slypi ir faktas, kad čia nėra blaivyklos. Todėl gatve gali eiti tiek, kiek nori.
Gavau tavo laišką. Parašyk dar.
Daugiau neturiu apie ką rašyti. Labai tavęs pasiilgau: lenkiuosi tau triskart iki pat žemės motinėlės.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
***
Sveikas, Fiodorai.
Negaliu rašyti, baisios pagirios.
Pataisiau sveikatą, jau geriau.
***
Sveikas, brangusis Maksimai!
Visi čia mane pamėgo už tai, kad aš iš miesto. Daugeliui vyrų parašiau atminimo eilėraštį „Draugo mirčiai”. Jei tu jo neprisimeni, priminsiu:
O DRAUGO MiRTis
Sunkvežimis važiavo.
Ek! Neliko Nikolajaus.
Vyrai čia visi geri, dori. Skaičiau jiems tavo laiškus, patiko. „Žiūrėk, sako, žinom tas pagirias… O jei pasitaisė, tai ir gerai jam, tam Maksimui!” Tačiau mano laiškai, sako, sklandesni.
Aš juos išmokiau elgtis taip: nereikia grįžti atgal iš Ožogino Voločioko, o išgerti viską tiesiog tenai. Naktimis čia kūrenam laužus, mokau juos dzenbudizmo, dainuojam dainas. O ryte, prašom, į parduotuvę!
Daugiau neturiu apie ką rašyti. Puolu po tavo kojom.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
***
Sveikas, Fiodorai!
Man dabar sunku rašyti, už mane parašys Vasilijus.
Sveikas, Fiodorai!
Susidomėjęs perskaičiau tavo laiškus, prisiminiau Andrejų Belyj:
„Jis vakar užsuko kabakan,
Mėnesio algą pragėrė tenai,
Dabar jis į gimtąjį kaimą
Žengia prislėgtas nūnai…”
Toliau:
„Tik šaltis ir badas – baisinga!,
Kelias jo veda mirtin,
Stiprioji degtine klastinga,
Krūtinėje groki ugnim!”
Betgi, Dieve, dabar dar blogiau! Ir, pasirodo, visur! Juk visa šalis – ką ten šalis, nėra jokios šalies – visi žmonės tuoj tuoj pradės išsigimti. Girtos ašaros užliejo visus tiesius kelius, jie tuoj užpelkės. „Ruoškit Viešpačiui kelius, tiesinkit juos!” – kurgi! „Visi vėmaluose ir visiems sunku, skambinkit visais varpais – niekas ir galvos nepakels…” – rašė klasikas.
Argi ne blogiau? Visi vėmaluose ir visiems GERA, visi pamaloninti girta viltimi, virš pragaro pakabintame dirbtiniame danguje švyti vaivorykštė.
Na gerai… iki pasimatymo. Vasilijus.
***
Sveikas, brangusis Maksimai!
Gavau tavo ir Vasilijaus laišką. Vasilijau, rašyk dažniau.
Aš gyvenu gerai. Miške netoli Ožogino Voločioko išsikasėme žeminę. Šitoj žeminėje kartu su mumis draugiškai gyvena ir keletas vyrų iš Ožogino Voločioko.
Parašiau eilėraštį, kurį jie skaito visoms moterims, ateinančioms pas mus. Štai šis eilėraštis:
ePAŽįstAMAI moTeRIAi
Išeik!
Atgal eik!
Antrasis variantas:
ePAŽįstAMAI moTeRIAi
Išeik!
Šiknon eik!
Tačiau antrojo varianto niekam iš vyrų nerodžiau, nes kažkaip nepatogu.
Daugiau neturiu apie ką rašyti.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
***
Sveikas, brangusis Maksimai!
Kaip tu laiške patarsi, taip ir bus, nes aš nebežinau, ką daryti. Papasakosiu tau viską, kaip buvo.
Vieną rytą ateinam su vyrais į parduotuvę, vienas iš mūsų, Nikolajus (geras, doras vyras), sako: „Teta Maša! Duok mums dešimt buteliukų degtinaitės”.
Staiga pardavėja sako: „Užteks! Vakar buvo atėjęs pirmininkas, pasakė: šienapjūtė prasidėjo. Neduok jiems daugiau nieko! Kol šienapjūtė nesibaigs, nieko daugiau ir nebeatveš”.
Nikolajus sako: „Šienapjūtė šienapjūte, bet degtinaitės tai duok”.
O ji jam: „Užteks!”
Tada Nikolajus savo nuomonę išreiškė tokiais žodžiais: „Geriau jau tau, sterva, pirmininkas būtų pasakęs: sušaudyk juos visus, nes šienapjūtė prasidėjo!”
O jinai jam: „Dink iš čia, Nikolajau, Dievo tu nebijai!”
Tada visi vyrai ėmė mane kumščiuoti – sakyk ką nors, girdi, tu iš miesto. Aš jau susiruošiau jai išdėstyti savo apmąstymus, bet ji tarė: „Negaliu net žiūrėti į jūsų miestietį. Tai jis jus sukurstė, tai per jį jūs žeminėje gyventi pradėjot!”
Maksimai, Maksimai! Man pasidarė taip bloga ir gėda, kad net veidą rankomis užsidengiau, išėjau iš parduotuvės ir atsisėdau ant laiptų.
Tada visi vyrai irgi išėjo, ir mes nuėjome, kur akys veda.
Parašyk man telegramą, Maksimai.
Daugiau neturiu apie ką rašyti. Tris kartus puolu po tavo kojomis.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
***
Fiodorai, užteks tau ten dulkintis, grįžk atgal! Maksimas.
***
Sveikas, brangusis Maksimai!
Gavau tavo telegramą, ačiū.
Žinai, Maksimai, aš pagalvojau, kad negaliu juk kartu su savimi pasiimti visų vyrų, nes gyventi mūsų kambaryje mes visi turbūt netilpsime (o gal kaip nors ir tilptume?); o jei išsikastume mūsų kieme žeminę, tai ten žiemą būtų šalta.
Todėl dabar atvažiuoti negaliu, aš pasilieku ir galvosiu, ką daryti toliau.
Iki pasimatymo. Fiodoras.
Iš rusų k. išvertė Darius Pocevičius
Mitki – neformalus menininkų judėjimas, prasidėjęs 1984 m., kurio branduolį sudarė 13 dailininkų iš anuometinio Leningrado. Mitki išpopuliarėjo ne tiek savo tapyba, literatūra ar kita kūrybine veikla, kiek savito gyvenimo būdo propagavimu.
O kad jų gyvenimo būdas ganėtinai savitas, įsitikinsite perskaitę vieno iš mitkų – Vladimiro Šinkariovo – opusą.
Vertėjas
