„Manifesta”: konkretaus laiko ženklai
Rūta Jakštonienė
Šiuolaikinį meną rep-rezentuojančių renginių dabar pasaulyje yra daug. Vieni jų žiūrovus masina kasmet ar kas treji, kiti – tik kartą per dešimtmetį. „Manifesta” – Europos šiuolaikinio meno retrospektyvą pristato sykį per dvejus metus, kaskart margą meno pasaulio publiką pakviesdama vis į kitą valstybę.
Bienalė keliauja po Europą
Išvydusi pasaulį 1996-aisiais, „Manifesta” prisistatė kaip nebijanti eksperimentuoti, atvira kūrėjo ir žiūrovo dialogui šiuolaikinio meno bienalė. Pradėjusi kelią Olandijos mieste Rotterdame, kas kartą organizuojama skirtingose Europos valstybėse, bienalė jau lankėsi Luksemburge (1998), Liublianoje (2000), Frankfurte (2002), San Sebastiane (2004). Nikosijoje (2006) bienalė buvo atšaukta.
Skirtingai nei iki tol vykusios bienalės, šiųmetė septintoji, pristatyta ne viename, bet net keturiuose Italijos miestuose, jungiančiuose pietų ir šiaurės Italiją. Norintys pamatyti visų 180-ties bienalės dalyvių darbus šiuolaikinio meno gerbėjai ar šiaip smalsuoliai
buvo priversti vingiuotais Italijos keliais vykti 130 kilometrų, sustodami kelioms valandoms kiekvie-noje iš keturių parodų dislokacijos vietų. Daugiau nei tris mėnesius (nuo liepos 19-osios iki lapkričio 2-osios) trukęs meno projektas, buvo įsikūręs 150 kvadratinių kilometrų ekspoziciniame plote, kuriame pristatyti videodarbai, fotografijos, instaliacijos, tapyba.
Keliaujanti po Europą „Manifesta” iš kitų panašaus pobūdžio pasaulyje vykstančių renginių išsiskiria ne tik nuolatine geografinės vietos kaita. Siekis lankytoją supažindinti su nepaprasta šiuolaikinio meno įvairove migruojančios bienalės organizatorius skatina kurti ilgalaikį, atviros struktūros tarptautinį menininkų ir publikos dialogą.
Temos – aktualios laikmečiui
Eksperimentinį bienalės charakterį iliustravo Fortezzos mieste (startinė bienalės parodų teritorija) pristatytas projektas „Scenarijai”. Tai bendras kuratorių A.Budak, A.Franke, H.Peleg kolektyvo darbo rezultatas. 1830-aisiais pastatytoje tvirtovėje buvo eksponuojami rašytojų, įvairių visuomenės veikėjų (istorijos profesoriaus Shadido Amino, kino režisierės Renee Green, dizainerės, scenaristės Arundhati Roy, kurios pirmoji knyga „Mažmožių Dievas” 1997-aisiais laimėjo „Booker” premiją, ir kitų) sukurti tekstai, kuriuose nagrinėjamos aktualios laikmečiui temos. Lankytojui pasiūlyta dar kartą permąstyti gyvenimo emigracijoje, branduolinės grėsmės, ekologijos problemas.
„Teorinę“ „Manifestos” dalį iliustravo šviesos bei garso instaliacijos, performansų, videomeno įrašai. Timo Kahleno garso instaliacijoje „Spiečius” (2008) naudojamas natūralus gamtos, t.y. bičių dūzgimo garsas. Pradžioje vos girdimas šis garsas laipsniškai kyla, kol, pasiekęs kulminacinę natą, iš harmoningo dūzgesio virsta akustiniu chaosu. Ir garsais, ir vizualiai agresyvų objektą, spalva ir forma primenantį stilizuotą karo mašiną, menininkas sukonstravo iš monochrominio kolorito metalo lakštų. Vietos ir objekto sintezė – simboliška nuoroda į buvusią gynybinę tvirtovės paskirtį. Garsinė T.Kahleno instaliacija reflektavo visai žmonijai aktualią netylančių karinių konfliktų problemą.
Skatina dialogą
Alpių kalnų teritorijoje, kurioje susijungia itališki ir vokiškai kalbančio Alto Adige regiono papročiai ir tradicijos, įsikūręs Bolzano miestas. Jame vyrauja tirolietiška dvasia, ir jis iki šiol vadinamas dviem – Bolzano (itališkai) ir Bozeno (vokiškai) – vardais. Šiame mieste, neveikiančioje aliuminio gamykloje, buvo pristatyta bienalės parodų dalis, pavadinta „Dabarties palikimu” (kuratoriai J.Bagschi, M.Narula, S.Sengupta). Puikiai išsilaikiusiame industriniame miesto objekte eksponuota daugiau nei 40 autorių darbai, tarp kurių ir lietuvių – Žilvino Kempino instaliacija „Šviesos bokštas” (2008) bei Dariaus Žiūros fotografijų serija „Vaizdiniai / Udmurtija” (2007).
Fotografijose, garso bei vaizdo instaliacijose, videodarbuose skirtingų šalių menininkai komentavo individualų santykį su istorija (D.Žiūra), ironiškai permąstė asmens tapatumo įvaizdį globalizacijos procese (J.Pitarch „Černobylis”, 2007), diskutavo apie seksualines mažumas, jų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje (M.Suryodarmo „Ale Lino”, 2003).
Bolzano aliuminio gamykloje pristatytas specialiai bienalei sukurtas projektas „Tabula Rasa”. Šiuo simboliniu pavadinimu kuratoriai N.Hirsch ir M.Muller įvardijo įgyvendintą sumanymą – sukviesti Alto Adige regiono ir jame esančio Bolzano miesto gyventojus bendram kūrybiniam darbui ir pokalbiui. Projekto metu kurti performansai, rodyti spektakliai, kino filmai, vykę praktiniai kūrybiniai užsiėmimai teikė neribotas galimybes reikšti aktualias idėjas, skatinti skirtingai kalbančių, skirtingas tradicijas puoselėjančių tautų tarpusavio dialogą.
Sienas kuria ir iliuzijos
Keliaujant gilyn į šalies pietus mūsų laukė dar dvi bienalės ekspozicijų vietos Trento ir Rovereto miestuose. Trentas didžiuojasi puikia romanine katedra, gausiu renesanso architektūros palikimu. Bienalės ekspozicija „Esmė” (kuratoriai A.Franke, H.Peleg) pristatyta pačiame miesto centre esančiuose dabar jau nefunkcionuojančiuose pašto rūmuose. Čia buvo eksponuojami darbai, apžvelgiantys šalių, gyvenusių atskirtų „geležinės sienos”, situaciją. Kuratoriai nekėlė sau tikslo atspindėti politinių to meto realijų. Menininkams buvo pasiūlyta panagrinėti visų šių absurdiškų įvykių prasmę, kaip jie veikė žmonių jausmus ir kokius pėdsakus paliko tame laike gyvenusių žmonių atmintyje.
Menininkė B.Campbell instaliacijoje „Sekantis kambarys” (2007) pateikė nedidelį kambario inerjero fragmentą. Banalūs buities daiktai – kėdė, pagalvė, arbatos puodelis, peleninė interjerą imituojančiose nedidelėse erdvėse išdėlioti visiškai vienodai, taip sukeliant veidrodinę jų atspindžio iliuziją ir įspūdį, kad daiktai atskirti realiomis stiklo sienomis. B.Campbell kūrinys byloja apie tai, kad sienas tarp žmonių gali kurti ir mūsų iliuzijos.
M.Coates videoinstaliacija „Apyaušrio choras” (2007), kurioje matėme žmones, „kalbančius” autentiškais įvairių paukščių balsais, nagrinėja žmonių tarpusavio komunikacijos problemas. Autoriaus darbas provokavo žiūrovą susimąstyti, kad gyvenimas toje pačioje visuomenėje, bet priklausymas skirtingoms socialinėms grupėms dažnai tampa mūsų izoliacijos vienas kito atžvilgiu priežastimi.
Prieš stereotipus
Rovereto mieste esančio tabako fabriko patalpose pristatyta ketvirtoji, paskutinė bienalės darbų dalis „Priežastis tikėtis” (kuratorius A.Budakas). Kūrinių įvairovėje išsiskyrė G. van der Werve videoinstaliacija „Viskas bus gerai” (2007). Priešais didžiulį ledlaužį beribių sniegynų fone ledu keliauja vienišas žmogus. Videodarbas, kuriame autorius ironiškai manipuliuoja paradoksais, pasakojo apie norą priešintis, nesitaikyti su esama situacija, gyvenimo stereotipais. G. van der Werve darbas taikliai atspindėjo šiųmetės bienalės koncepciją, kurią jos organizatoriai išreiškė futuristinio judėjimo steigėjo Filippo Tommaso Marinetti’o žodžiais: „Mes teigiame, kad pasaulį užkariavo naujas grožis. Kodėl turėtume dairytis atgalios, jeigu norime išlaužti paslaptingas duris vardu Neįmanoma. Laikas ir Erdvė mirė vakar“.
„Prikėlę“ jau nefunkcionuojančias erdves ir įsikūrę jose 100 dienų, bienalės dalyviai plačiai atvėrė „neįmanomo“ duris ir drąsiai pateikė pasauliui „naujo grožio“ kanonus.
