Mano namai – mano tvirtovė

Mano namai – mano tvirtovė

Gytis Skudžinskas

Klaipėdos kultūros bendruomenė šį rudenį galėjo stebėti netikėtą metamorfozę. Jos kaltininkė – Baroti galerija. Iki tol neabejodami šią galeriją galėjome pavadinti modernistinio meno bastionu, bet netikėtai daugiau nei dešimtmetį kurtas įvaizdis ir saugi elitinę dailę pristatančios institucijos aura radikaliai pažeidžiama. Vietoje įprastos Baroti galerijai tapybos, grafikos ar keramikos čia buvo pristatytas vienas svarbiausių ir įdomiausių viduriniosios kartos lietuvių menininkų Dainius Liškevičius.

Ne šiaip supynė žanrus

Pirmiausia ir reikėtų pasveikinti galerijos savininkus su šiuo drąsiu ir gal kiek rizikingu žingsniu. Vis dėlto galerija, leidžianti sau rizikuoti, parodo savo statuso stabilumą ir pozicijos tvirtumą. Nemanau, kad Baroti nuo šiol taps šiuolaikinio meno galerija, bet tokie akibrokštai nuolatinei savo auditorijai, jau spėjusiai įprasti prie čia rengiamų parodų, praplečia ir žiūrovų, ir galerijos, o šiuo atveju – ir viso uostamiesčio kultūrinį akiratį.

Grįžkime prie D.Liškevičiaus parodos „Obeliskas”, Baroti galerijoje veikusios nuo spalio 24-osios iki lapkričio 5-osios. Trumpai tariant, tai šiandienos kūrybinėmis praktikomis persunkta ekspozicija. Medijuotoje visuomenėje ir kūryba vienaip ar kitaip prisisotina medijų įtakų. Žvelgiant formaliai, Dainiaus parodoje susipynė performanso, fotografijos ir video-

meno žanrai. Galime sakyti, kad tai madinga, bet parodoje kiekvienai priemonei paskirta sava funkcija, ir ji atliekama, t. y. priemonės reikalingos paties pranešimo įvairiaplaniam ir sodriam atskleidimui. Autorius fotografijai paskyrė pirmapradę funkciją – užfiksuoti galutinį rezultatą, o videofilmais dokumentavo patį procesą. Dideliuose fotolakštuose regėjome koncentruotą pranešimo ikoną, o videomedžiaga patvirtino paties proceso autentiškumą.

Provokuoja alternatyvomis

Parodoje – instaliacijoje „Obeliskas” kūrybine aikštele ir pačiu kūriniu tapo autoriaus namai. Dvinarėje instaliacijoje Dainius savo privačią erdvę pavertė mažuoju chaosu ir obelisku. Pirmuoju atveju, nejučia teko prisiminti teorines prielaidas, kad pasaulis susiformavo po Didžiojo sprogimo ar kad visi dėsningumai vienaip ar kitaip paklūsta chaoso principams. Taip autorius išprovokavo sau artimos aplinkos virsmą į pirmapradę situaciją ir taip per vienos šeimos uždarą gyvenimą prisilietė prie pasaulio kūrimosi problematikos. Na, kad būtų aiškiau, prisiminkime nuvalkiotas frazes, kad kiekvienas individas yra visuomenės ląstelė.

Kitoje instaliacijos dalyje autorius butą rekonstravo į visiškai sterilią ir lakonišką aplinką. Visi daiktai ir rakandai surado savo vietą taisyklingame kube. Nors tai netikėtas interjeras, bet vis dėlto primena šiandien gyvenimo būdo žurnaluose publikuojamų interjerų koncepciją.

Tad stebint instaliaciją ir du antonimiškus namų traktavimo modelius, iškyla aiški nuoroda į gyvenimo būdo ir pamatinių vertybių analizę. Iškeliamas klausimas, kada gyvenimas ir savivoka pilnavertiškesni: paklūstant savireguliacijos principams ar prisitaikant prie šiuolaikinės visuomenės ir verslo subjektų formuojamų standartų. Atrodo, kad D.Liškevičius nesiekia užsiimti didaktika, tik demonstruoja dvi alternatyvas, provokuojančias galvoti prieš pasirenkant.

Atskalūniškas uždarumas

Be abejo, svarbiausia instaliacijos žinia yra namų metafora. Čia vėlgi galima kalbėti apie savo ir svetimo antipodus, privataus ir viešo gyvenimų nesuderinamumus. Tačiau šiandien labiausiai intriguoja autoriaus pozicija kurti uždaroje namų erdvėje.

Šiandien, kai neįsivaizduojamas menininko gyvenimas be tarptautinių bienalių, rezidencijų, kūrybinių stažuočių, toks atskalūniškas uždarumas iškelia ir kultūros politikos klausimus. Šalia socialinių akcijų „Viena rasė – žmonių rasė”, „Pasaulis be sienų” Dainius primena britišką anachronistinį posakį „Mano namai – mano tvirtovė”. O šiandienos kosmopolitizmo situacijose tai gali skambėti ne tik kaip jaukumo įtvirtinimas, bet ir kaip agresyvi monopolija. Manyčiau, tokia pozicija – kritinė nuostata meno pasaulyje įsigalėjusiems kolekcionuojamiems užsienio valstybių pavadinimams ir institucijų ženklams gyvenimo aprašymo grafose.

Tikiuosi, kad ir Baroti galerija dar dažniau rizikuos ir abejos meno ir gyvenimo vertybėmis, netapdama tik modernizmo tvirtove.

by admin