Marga gėlių paklotė
Goda Giedraitytė
Uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje įsikūrusiame „Klaipėdos galerijos“ filiale šį mėnesį karaliauja klaipėdietės Dalios Kirkutienės tapybos paroda „Atspaudai“.
Divizionizmo principais
Kaip visuomet, tekstiliškai jautriai „nuausta“ 12 didelio formato drobių ekspozicija šįkart parodos lankytojams dovanoja rožių žiedų ir abstrakčių kompozicijų dermę.
D.Kirkutienės darbus lengva pažinti.
Visų pirma, tai – divizionizmo principais paremtas tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas. Regis, jog dažai net nemaišomi paletėje, o tepami tiesiog ant drobės atskirais vienodo dydžio kvadratėliais, atkartodami dar XIX a. Georges-Pierre Seurat sukurtą pointilistinį tapymo būdą.
Keliasluoksnių kvadratėlių mirguliavimas žiūrovų akyse optiškai susilieja į vientisą paveikslą, sukurdamas virpančios, mirgančios erdvės įspūdį bei ištrindamas aiškius vaizduojamų objektų kontūrus ir tūrius. Atrodo, žvelgi į nepagaunamą vandens raibuliavimą ar liepsnų liežuvius.
Paveikslus tarsi audžia
Ši tapymo maniera neatsitiktinė. Tai – savotiškas tekstilės (audimo) principų perkėlimas į dvimatę plokštumą ir antrasis D.Kirkutienės kūrinius charakterizuojantis bruožas. (D.Kirkutienė yra baigusi dailiosios tekstilės mokslus.)
Menininkė tarytum audžia savo paveikslus, išgaudama glotniai faktūrišką paviršių, būdingą monumentaliajai tekstilei. Kuriamas tradicinei tapybai nebūdingos dekoratyvios, „begelmės“ plokštumos įspūdis.
Trečia – stipri kolorito pajauta. Nesvarbu, ar tapytoja renkasi niuansuotą (šioje parodoje baltai pilkšvą ar rusvai raudoną), ar ryškiai kontrastingą (kiek rytietišką) spalvų gamą – ji puikiai derina spalvines dėmes, sukurdama vientisą kūrinio harmoniją.
Ieško naujų temų
Akivaizdu, kad menininkė atrado savitą plastinę kalbą, tačiau vis dar ieško temų įvairovės. Naujausios parodos temą, anot autorės, padiktavo susidomėjimas pirštų atspaudais, jų grafine įvairove. Deja, šio įkvėpimo vizualiai apčiuopiamų atspindžių ekspozicijoje nematyti. Ir pati tapytoja teigė, jog „paveiksluose tie atspaudai transformavosi, kai kur liko tik jų fragmentai, jie virto kosmosu, gėlėmis ar smėlio laikrodžiu“. O gaila…
Pirštų atspaudų labirintai visuomet intriguoja, kvepia asmeniškumu, nepakartojamu unikalumu ir net detektyvine mistika. Neteigiu, jog būtinas pažodinis pasirinktos temos atkartojimas, bet manau, kad dar sodresnis atspaudų grafinio struktūriškumo išryškinimas būtų suteikęs parodai išskirtinį prieskonį.
Nepaisant to, atsisakiusi ankstesnėse parodose dominavusių peizažų bei interjero daiktų, autorė atveria naujų temų spektrą (tai pagirtina): tarp abstrakčių kompozicijų – ir floristinės drobės, vaizduojančios išsiskleidusių rožių žiedus ar medžių kamienus.
Tad ieškantieji potėpio savitumo ir tekstilinio formos lengvumo kviečiami aplankyti parodą, kuri veiks iki gegužės 5-osios.
